Press "Enter" to skip to content

Pro memoria Gintarui Kutkauskui

ginte„Būčiau paukštis aš… skrisčiau aš….“

Žmogus,  kuriam Viešpats davė sparnus…  Draugas,  kurio širdyje tilpo visas pasaulis…   Mokytojas, pažinęs žmogiškos prigimties paslaptis…  Talentas, kuriame tilpo neaprėpiamos visatos…  Sielos alchemikas, turėjęs unikalų gebėjimą perleisti per  save gyvenimą, akumuliuoti visas aplinkui esančias spalvas, kvapus, jausmus tam, kad dovanotų mums pasaką…  Altruistas, be atodairos dalinęs save tūkstančiams…  Amžinas Keleivis, per saulėgrąžos rasas brendantis link savo svajonės… Begalė epitetų, kuriuos norisi adresuoti vienam žmogui  – Gintarui Kutkauskui. Ir jei tik žinotum, kad gražūs žodžiai gali sugrąžinti išėjusį – kalbėtum juos kaip maldą, kaip mantrą, kaip užkalbėjimą. Kad ir vėl išvystum su niekuo nesumaišomą eiseną, kad ir vėl  pajustum švelnią mažų  akių šilumą ir kad vėl, regis, iki kraujo pažįstamas balsas šūkteltų: „Uždekit prožektorius – pradedam !“
Ir tarsi fantastiškoje karuselėje, tarsi milžiniškame sielų kaleidoskope ima suktis vaizdai. Mažas garbanius berniukas veda už rankyčių  vos metukų sulaukusią  sesutę Birute. „Tėvelį – aš niekam jos neatiduosiu!” – šaukia išdidžiai.  Vytautas Kutkauska šypteli ir pažada išdrožti angelą, kuris saugos jų vaikus… Laiko ratas sukasi…  Gintarėlio pilna visur, bet svarbiausia – jis pagrindinis visų mamos Aurelijos spektaklių dalyvis….  Mokykla, studijos, gyvenimas… Tarsi  ekspresionisto paveiksle čia bus pilna visko  –  garsų, vaizdų, pakilimų ir nuopuolių, susižavėjimo ir neapykantos, savęs ieškojimo … Ir meilės, tos vienintelė, su kuria iki paskutinio atodūsio bus šalia, kuri pagimdys du sūnus, kuri atleis viską, nes supras, jog su žmogumi, kuris turi sparnus, nėra lengva. Ir tam, kad ties sparnai skrostų dangų, reikia labai daug ką aukoti…
Ir bus Teatras. Į sceną lips mokytojai, statybininkai, šlavėjai, ir tarsi mostelėjus stebuklinga lazdele virs Aktoriais.  Žmonės juoksis, verks, kartu gyvens ir tikės tuo, kas vyksta scenoje. O Maestro tik  kukliai šypsosis ir žvelgs kažkur toli, už horizonto. Ten, kur Bernardas Brazdžionis ieško savo kelio, ten, kur saulėgrąžos rasose tūno pasislėpęs žmogiškumas, ten, kur Dauno sindromu sergantys žmonės virsta Mažaisiais princais…
Visa tai bus apipilta panegirikomis, apkaišyta padėkos raštais, „rimtų žmonių“ rankos paspaudimais ir „Aukso paukštės“ lavinomis. Tik niekas nematys, kad kiekvieno spektaklio metu režisierius verkia. Niekas nejaus, kad kiekvieną kartą, kai scenoje kažkas gimsta, Gintaras Kutkauskas vėl ir vėl miršta.  Tūkstančius kartų sudegti, kad išliktų žodis, emocija, ekspresija. Kad tai būtų tikra, nuoširdu, nesumeluota… Kaip reikia mylėti žiūrovą, kad atiduotumą jam visą save?
Jis išėjo.  Bandai vyt nuo savęs mintis, kad baigėsi ištisa epocha, tačiau jos bumerangu vis sugrįžta ir pačiu aštriausiu kampu kerta sielon…
„Būčiau paukštis aš… skrisčiau aš….“- vis niūniuodavo Gintaras. Tūkstančiams Tave pažinojusių, Tave gerbusių ir mėlyjusių, tūkstančiams tų, kam teko garbė nors mažuoju piršeliu prisiliesti prie neaprėpiamo Tavo pasaulio, Tu būsi Žmogus Paukštis, mokėjęs dovanoti pasaką.
Tegul bus lengva Tau žemė, tegu gailestingas Tau būna dangus, tegu žmonių atmintis būna svarbiausias Tavo nueito kelio įvertinimas.

Komentuoti su „Facebook “

4 Comments

  1. Inga Inga 22 sausio, 2013

    Visiems išdalinai, GINTARAI, save po truputį. Kiekvienas tavo prisilietimu tapdavo aktoriumi, pasijusdavo didis.Visą gyvenimą tave mylėjom, mylim ir mylėsim. Skrisk paukščiu…

  2. Viktorija Ostrauskaite Viktorija Ostrauskaite 21 sausio, 2013

    Nuosirdziausia uzuojauta seimai ir draugams.
    Stiprybes.
    Aciu Viktorui uz teisingus zodzius apie Gintara.

  3. Alma Monkevičienė Alma Monkevičienė 21 sausio, 2013

    Mirtis kartais būna kaip kardas.Ima ir pakerta,visai netikėtai.Pačiu šalčiausiu metų laiku,pačiam žiemos įkaršty,kai žiema pasipuošusi visomis savo grožybėmis baigėsi Tavo darbai.Tu nelauktai ir netikėtai išėjai iš visų mūsų gyvenimo.Bet mes Tave prisiminsime kaip labai kuklų,bet išskirtinai taurų,visada santūrų,kruopštų,visuomet su švelnia šypsena,dvasios stiprybe,beribiu gebėjimu dirbti,erudicija.Visada žavėjo Tavo siekis,kaip gilesnės prasmės ieškojimas,nesivaikei pigaus populiarumo.Toks išliks Tavo paveikslas mums,kurio iš mūsų atminties neišdildys net laikas….Tad šią sunkią issikyrimo akimirką netekties skausmu dalijuosi su Tavo šeima ir visais artimaisiais,kolektyvu.

  4. Algirdas Mulevičius Algirdas Mulevičius 21 sausio, 2013

    Nuoširdžiausia užuojauta Alytei, Vaikams, Mamai, sesutei Birutei ir jos šeimai, visiems Gintaro aktoriams ir Mokiniams, draugams ir bendradarbiams.
    Viešpatie, priglausk arčiau savęs Jo Sielą.

Komentuoti: Alma Monkevičienė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.