Vieversiai

Tu negalvok, kad tave guosiu, Vieversys
kai pragaran diena vadina,
kai raudi: jau šarma plaukuose,
širdie, ir aš nesu ledinis.

Apsidairyk, grožis aplinkui,
žolynų gentys lenkias žemei.
Tiek daug gerumo tau atrinko,
laimę išganius lyg piemenë.

Tik neliûdėk, runa žymësiu
šventa, išverpsiu ir vėl rytą.
Tik plak, tu – mano ir stebëkis:
kiek žiedlapių sode prikrito.

Suversiu iš rasų karolių
papuošalą, į paukščių puotą
išvyksi. Tu – tokia gražuolë,
kurpelės krištolo įduotos.

Avėk, tiktai jų nepameski
ir šok pavasarį, pajusi,
žieduotas skvernas vėlei nešis,
kuo nori, tuo galėsi bûti.

Nepyk, tikrai nepagailėsiu,
poetas širdį savo veda
į grožį, viltį, šviesą, tiesą.
Per meilę jis save suradęs.

Ir kol plazdėsi, tol bus gyvas,
giesmė jo gęsta tau nutilus.
Tik tak, tik tak… natos motyvas,
lyg vieversiai į dangų kylam.
Ana Aleksandravičienė

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.