2 m.
116 Views
0 0

Senojo alaus meistras – Julius Simonaitis

Autorius
4

Su Juliumi Simonaičiu susipažinome ir susidraugavome, ieškodami aludario, išmanančio senąją aludarystę sambūriui “Sambariai 2012″. Ten besilankiusiems, teko garbė su juo susipažinti ir pabendrauti, bei malonumas paklausyti unikalių pasakojimų bei paragauti jo specialiai tai šventei padaryto naminio alaus – su paties augintais apyniais! Kada nors atversime video archyvus iš Sambarių, o šiandien – interviu, kurį paruošė mūsų draugijos narys ir kolega Simonas (jis buvo publikuotas ir šių metų “Kaziuko” laikraštyje – beje pirmieji Julių “atrado” ir kalbino dar prieš dešimtmetį norvegai, rinkę medžiagą knygai apie tradicinę šiaurės ir pabaltijo šalių aludarystę).

– – –

Ragavusiems Juliaus Simonaičio daryto alaus, teko iš nuostabos kraipyti galvą ir nejučiomis tarti pagyriamuosius žodžius alui ir suprantama – aludariui. Prisipažinsiu, teko ir pačiam Juliaus alutį ragaujant galva linksėti, geru žodžiu minavoti. Tokio alaus gardumo įkvėptas ir smalsumo genamas vykstu į Lietuvos Šiaurę, Pasvalio rajoną pakalbinti senojo aludario.

Julius Simonaitis – vienas iš nedaugelio likusių senųjų kaimo aludarių, kuriam aludarystės paslaptis patikėjo tėvas, garsėjęs apylinkėse geru miežiniu alumi. Visus rakandus, statines alui gaminti ir laikyti Julius paveldėjo iš tėvo. “Tėvukas, Juozas Simonaitis, visas savo bačkas ir kubilus sužymėjo. Būdamas kalvis pasidarė štampą, ir juo išdegino visus rakandus – žyme ‘J.S.’. Šios raidės tinka ir man.”

1

Senolis paveldėjo ne tik žinias, rakandus reikalingus alui daryti, bet ir pareigą. Julius atsako kad giminės šventėms nepritrūktų alaus: “kokia čia šventė be šnekučio, nebus gi pabendravimo”. Viena gražiausių ir didžiausių švenčių – giminės suvažiavimas, kuris rengiamas kiekvieną vasarą. Į šią šventę, gimtuosius Juliaus Kalneliškius suvažiuoja ratuoti anūkai, proanūkiai, marčios ir žentai – iš viso per 100 žmonių. “Tai jau tada alaus reikia daryti iš 2 centnerių – išeina apie 30 viedrų alaus. Padarau didesnį kiekį alaus ir žiūriu, kad to alaus nepritrūktų. Žinot, mūsų krašte ant stalo nieks šnapso nededa, vaišiname tik alumi.“

Deja, tradicija perimti alaus darymo žinias iš tėvų Lietuvoje nyksta. Juliaus sūnus namuose alaus nedaro. “Gal vietos namuose neturi, o gal ir nemoka”,- atvirauja senolis.

Julius mena laikus, kai kiekviename kieme alus buvo daromas, todėl savęs aludariu nevadina (vadina alaus meistrais – red. past.), o alaus darymo amatu nelaiko – “Kaime bemaž visi alaus darydavo, retas kuris nemokėdavo alaus pasidaryt. Jei kas neturėdavo rakandų alaus gamybai, tai skolindavosi. O paskolinę kubilus, labai žiūrėdavo, jog greit gražintų, kad neužlaikytų ir netyčia nepriraugintų.”

Net kaimynas žemaitis, atsikėlęs užkuromis iš Skaudvilės, pramoko iš aukštaičių alų daryt. Kviesdavosi kaimyną koštuvėms – ragaudavo jauną alų ir spręsdavo ar jau laikas į statines košt. “Jeigu alų per anksti sukoši, tai iš bačkos vienos putos eina, o gali ir bačkos dugną išpūst. Per vėlai – nebus spėkos, alus iš bačkos nebėgs.” Kada košt, nustatydavo pagal putą: jei putą samčiu pajudinus ji nebeužsitraukia – laikas košt.

2

Tarybiniai laikai labai sugadino kaimiško alaus įvaizdį. Pradėjo gaminti alų pardavimui. Sklido kalbos, kad tie špekuliantai (taip Julius Simonaitis vadina tuos, kurie daro alų pardavimui) ir rūpūžę dėl kartumo dėdavo ir šiferio dėl stiprumo, ar net dusto. 1949 -1960 m. smukus žemės ūkiui, kolūkiai neužaugindavo grūdinių kultūrų. Kiek kas sugebėdavo, pasiaugindavo miežių valdžios skirtuose 60 arų sklypuose.

Trūkstant grūdų, žmonės pradėjo gaminti cukrinių runkelių alų. Juliaus tėvai tais sunkiais laikais irgi darydavo tą cukrinį alų. “Burokus nuskusdavo, sutarkuodavo su grubia tarka. Masę pavirdavo ir presu spausdavo – nutekindavo saldų skystį.” Netgi darant alų iš cukrinių runkelių, skirtingų aludarių darytas alus skirdavosi savo skoniu.”Vieni mažai nuvirdavo burokus – ir skonis ne tas.” Juliaus tėvukas, kad alus būtų geresnis, sveikesnis, tą išspaustą iš runkelių skystį kelis kartus nuvirindavo, putas nugraibydavo, dėdavo nemažai apynių. Tačiau su miežiniu alumi nepalyginsi, ne tas skonis, neputoja. O ir stiprus būdavo, kelių stiklinių užtekdavo ir vyrai griūdavo. Kiti net sakydavo, jog cukrinis alus “puola į akis” – apakti gali.

3

Šiandien jau mažai kas alaus begamina, vos keli apylinkėse, o geriančių gretos didėja. Juk gali nusipirkti, pilnos lentynos alaus parduotuvėse. Tačiau, Julius į parduotuvinio alaus pusę net nežiūri. “Nepatinka. Visai nesijaučia kartumo.” Pasikeitė požiūris ir į alaus vartojimą: “dabar va sėdi vyrai prie to alaus ir nori visą bačką išgert, o anksčiau, kad ir ūkininkas visada alaus turėdavo, bet talkose užtekdavo vieno rundalio alaus, ir visi eidavo toliau prie darbo – negerdavo, kad išgert bačką.”

Pats Julius Simonaitis daro alų 3 – 4 kartus per metus. Pirmas darymas Velykoms. Velykinio alaus lieka ir apynių karčių subedimo talkai. Aludaris augina per 100 karčių apynyną, kurį paveldėjo iš tėvuko. Subest kartis užtrunka, tad reikia kviestis talkininkus, o kokia talka be alaus. Antras padarymas vasarą – giminės šventei. Įprastai darydamas alų, daro pirmoką ir antroką, tačiau giminės šventei reikia daugiau alaus, o ir žmonės prašo, kad alus būtų silpnesnis, būtų malonus gert – tai padaro ir trečioko. Trečias padarymas – apynių raškymo talkai. Kai užderi apyniai, susirenka 6 seserys ir brolis su giminaičiais. Talkininkai priraško apie 10 kilogramų apynių, kuriuos Julius džiovina pastogėje – išdžiūvinęs, presuoja ir laiko kubile. Ketvirtas darymas – Kalėdoms. Šio alaus užtenka iki pavasario. “Alus vėsiai laikomas, gali stovėt ilgai” – pastebi aludaris.

4

Alaus skoniui daug įtakos turi vanduo. “Kitą sykį padarau alų pas seserį Joniškėlyje, bet alus gaunas skirtingas, net sūnus pastebi, kai nuvežu lauktuvėms jam į Vilnių. Kraipydamas galvą sako: “Nu Tet, čia jau ne tavo alus, ne tas šulinio vanduo”,- tvirtina Julius.

“Tai kaip gi išvirti gerą alų?” – bandau klausti senolio, bet šis mane pertraukia: “Alaus mūsų krašte niekas neverda. Alų daro. Alui daryti reikia gero vandens, nepagailėti apynių.” O kiek vėliau priduria: “dedu į rauginimo kubilą, medaus korius, alus nuo jo įgauna geresnio skonio.”

Julius Simonaitis pradeda dirsčiot į ant sienos tiksintį laikrodį. Deja, turime pokalbį baigti. Julius skuba į repeticiją, išsitraukęs, dainos žodžius, juos pasikartoja:

“Dirbam darbelį, šokam dainuojam
Turim alučio sočiai, mes nemeluojam.”

 

Už informaciją dėkojame: www.tikrasalus.lt/

Tikras_Alus

 

Žymos:
Kategorija:
Žmonės

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


3 + = 4

Menu Title