Žmogų-paukštį Eugenijų Malinauską prisimenant

Eigenijus Malinauskas

Eugenijus Malinauskas

1961 08 17 – 2013 04 07

Anapus kelio lėtai leidžiasi saulė, slėnyje snaudžia Pyvesa, pasaulis ruošiasi vakarui… O Kiemelių  gatvėje pats linksmybių įkarštis. Klegantis, besijuokiantis, dulkėmis ir vaikyste apsipylęs vaikų tumulas ritas vingiuota gatvele. Būrio priešaky – mažas, tyrų akių berniukas, pasišiaušusiais plaukais ir nepavargstančia  šypsena, atkakliai bando išmokti važiuoti dviračiu… Kažkas stumia, kažkas prilaiko, kažkas šelmiškai niūkteli ir vaikas verčiasi ant šono…  Jis neverkia, o atkakliai lipa ant nesuvaldomo plieninio žirgelio… Ir štai, pagaliau, po šimtų kritimų, po milijono draugų patarimų, nubrozdintomis alkūnėmis ir keliais, jam pavykstą! Dviratis ištrūksta iš ūžiančio būrio ir savarankiškai rieda jaukią Kiemelių  gatvele… „Mamyte, aš skrendu! Aš jau didelis!“ – šaukia mažasis didvyris…

Tas balsas iš praeities… Tas skrydžio, laisvės, išsipildžiusios svajonės pojūtis… Tu visada jautei skrydžio jėgą. Tu visada mylėjai gyvenimą ir žmonės. Kad ir kaip toli lėkei, kad ir kokias aukštumas buvai pasiekęs ar skendėjai likimo bedugnėse, visada likai ištikimas dangui, draugams, svajonėms ir gimtajam kraštui. “Mes važiuojam” – tai ne tik Eugenijaus organizuotų puikų švenčių, bet ir jo veržlaus gyvenimo moto…

Tavo namai ir širdis visada buvo atviri ir prezidentui ir elgetai. Niekada neskirstei žmonių į gerus ir blogus. Niekada nekėlei savęs aukščiau kitų, nors visada visa galva lenkei aplinkinius. Tau po kojomis buvo visas pasaulis, bet nieko brangesnio už Kiemelius ir Pasvalį Tu nežinojai.

Eugenijau  – Tu buvai žmogus paukštis, žmogus, kurio svajonės aukštesnės už dangų. Dėkojame už tai, kad iki paskutinio dalinaisi jomis su  pasauliu. Tebūna lengva Tau gimtoji žemė. Ilsėkis ramybėje.

 

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.