Aš nežinau, ar yra taisyklės, nurodančios, koks turi būti nekrologas, kokiu eiliškumu išdėstyti faktai ir kiek bei kokių pagarbos ir užuojautos žodžių reikia surašyti. Ir nors nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, šiandien atsiprašau visų gedulo kanonų kūrėjų, nes kalbėsiu … apie pirštus. Kalbėsiu apie amžinai kreiduotus delnus… Tokius, kokius mačiau visus tuos metus, kai buvau Mokytojo mokinys. Tokį Jį prisiminsime visi – pasitempusį, pedantišką, iš pirmo žvilgsnio – griežtą, kukliu, į akis nekrentančiu pilku kostiumu vilkintį, nešiną liniuote ir kreida… Ta pačia kreida, kurią paėmęs į rankas Mokytojas pavirsdavo visiškai kitu žmogumi… Tu galėjai nekęsti braižybos ar visiškai neišmanyti matematikos, bet kai Jis stovėdavo prie lentos ir įrodinėdavo teoremą, galėjai fiziškai justi, jog ši užduotis – svarbiausias Jo gyvenimo mūšis. Tai kova, tikslas, siekiamybė, kuriai Mokytojas atiduodavo visą save. Ir staiga – pamoka virsdavo baletu, spektakliu, romanu… Pilki skaičiai nukeldavo į tolimiausias planetas, į dar neatrastas pasaulio ir sielos gelmes… Mokytojas baigia. Uždavinys išspręstas. Veide – nugalėtojo šypsena. Šypsena – ne žeminanti nugalėtą varžovą, o laimės, pasitenkinimo, žinojimo, jog kažką užkabinai, kažką sudominai, kažką privertei susimąstyti. Ir baltos dulkės ant delnų virsta auksu daugybės žmonių širdyse…
Nežinau, kokia buvo diena, kai 1955 m. vasarą jaunas Šiaulių mokytojų instituto absolventas, fizikos-matematikos mokytojas Pranas Račiūnas pasibeldė į mano senelio duris prašydamasis „ant buto“. Nežinau, ar jau tada turėjo tą pilką, į akis nekrentantį švarką ir vaikščiojo kreiduotais delnais. Tik iš daugybės žmonių prisiminimų žinau, kad šis jaunuolis su neįtikėtinu užsidegimu ir atkaklumu pasinėrė į jam patikėtą darbą: mokė, vadovavo, organizavo…
Netruko pasklisti kalbos – jaunas, gražus mokytojas susirado „simpatiją“ ir slapčia vakarais susitikinėja vidurinės mokyklos stadione… Tik patiems artimiausiems prisipažins – „išrinktoji“ tai sesuo, kuri liko vienintelis artimas žmogus po to, kai 1948 m. visa šeima buvo ištremta… Jiedviem tik per stebuklą pavyko išvengti represijų… Bet jei kas sužinos – mokytojavimui galas…
Nesužinojo. Bėgo dienos, metai. Jaunas pedagogas sugebėjo užkariauti ir didžiausių priešų širdis… 1957 m. gaunama žinia – TĖVAI GRĮŽTA. Mano senelis išvirs alaus. Prasidės bemiegės laukimo naktys, susitikimo ašaros, nesibaigiančios šnekos ir džiaugsmas, kad jau viskas baigėsi… Kad viskas prasideda iš naujo!
Ir bus daugybė metų, paženklintų darbu, neišsenkančia erudicija bei su niekuo nesumaišoma ironija ir humoru. Bus Sąjūdis, Lietuva. Laisvė. Bus Žmogus, kurį kelios kartos vadins savo Mokytoju. Ir kreiduotais delnais bei beribe širdimi išspręstas Gyvenimo Uždavinys bus vertas aukščiausio – žmonių atminimo –įvertinimo.
Pažinoti Jus, mokytis iš Jūsų, dirbti ir gyventi šalia Jūsų – garbė ir privilegija visiems, kas Jus pažinojo, Mokytojau.
Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos bendruomenės vardu, buvęs mokinys
Viktoras Stanislovaitis
Visi Pranelio kostiumai buvo siuti mano tevelio.Daznas svecias buvo mokytojas musu namuose.Gaila.
Nežinau, kaip ir vertinti jūsų mintis išsakytas viešai apie jūsų tėvelio įdėtą indėlį gerbiamam a.a. mokytojui Pranui Račiūnui? Kadangi aš mokytojus gerbiau, tai net būdama moteris, niekada nepasakočiau tokių niekų. Nesupratau ko gaila, kad nebebus kam siūti? Pamąstymui.
Gal aš klystų?