Vakarais, kai rūkas virš Mūšos pakyla,
Gaivią vėsą į krantą jis neša,
Kaimas geria vakaro tylą,
Ramybė į sielą nuvargusią laša.
–
Myliu tylą, tą šventą ramybę,
Kai net vėjas pailsęs užsnūsta.
Mintys neša į erdvę beribę,
Saldumas į kūną nuvargusį plūsta.
–
Miega Švobiškio kaimas, prigludęs prie Mūšos,
Užliūliuotas lakštučių lopšinės.
Miega ašaros, skausmas ir rūpesčiai mūsų,
Panirę į glėbį gimtinės.
–
Miega žmonės, ilsisi ramūs,
Kad ,jėgų pasisėmę naktį žvaigždėtą,
Rytą vėl pailsėję ir žvalūs
Kasdienybėn sugrįžti galėtų.
–
Br. Černiauskienė
Komentuoti su „Facebook “
Be First to Comment