Supažindinęs skaitytojus apie Džibučio istoriją, jaučiu pareigą truputėli aprašyti apie šių laikų Džibutį. Todėl pradžiai pateiksiu viešai interneto platybėse prieinamą informaciją, papildydamas savo pastebėjimais.
Taigi Džibučio Respublika įkurta 1977 m. birželio 27 d. Respublikos valdymas – pusiau prezidentinis. Vietinio prezidento įtaka jaučiama visur. Ir tai parodo viešose įstaigose kabančios jo nuotraukos, gatvėse kabantys ir prezidentą šlovinantys plakatai. Be jo čia neapseina nei rimtesnio verslo projekto atidarymas, nei viešas renginys…
Džibučio Respublika kaip ir visos pasaulio valstybės turi savo simbolius – vėliavą ir herbą.
Džibučio vėliava yra sudaryta iš dviejų stačiųjų trapecijų (viršutinės mėlynos bei apatinės žalios) bei balto lygiakraščio trikampio, esančio vėliavos kairėje, kurį puošia raudona žvaigždė. Mėlyna spalva simbolizuoja issa tautą, žalia – afarų tautą, balta – taiką (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad mėlyna spalva simbolizuoja dangų ir jūrą, žalia – žemę). Raudona žvaigždė esanti baltojo trikampio fone simbolizuoja šalies vienybę.
Džibučio herbe vaizduojamas dvigubas laurų vainikas, kuris apsupa viduryje esančią ietį su skydu bei į kairę ir į dešinę pusę nuo ieties kyšančias rankas, laikančias tradicinius Džibučio durklus. Ieties smaigalį vainikuoja raudona penkiakampė žvaigždė.
Herbe esantis laurų vainikas simbolizuoja pergalę ir nepriklausomybę, atgautą iš Prancūzijos. Skydas, ietis ir žvaigždė – šalies suverenumą bei stiprumą; rankose esantys durklai – šios šalies kultūrą bei papročius, kaip nacionalinio solidarumo pagrindus. Dvi rankos simbolizuoja dvi pagrindines tautines grupes – afarus ir issa.
Džibučio Respublikos šūkis – „Vienybė, lygybė, taika“. Idėjos žinoma gražios. Bet tik tiek…
Pati Džibučio Respublika užima 23 000 km2 plotą ir yra 150 pagal dydį pasaulio valstybė (Lietuvos plotas – 65 300 km2). Respublikos teritorija ribojasi su Eritrėja šiaurėje, Etiopija vakaruose ir pietuose ir Somaliu pietryčiuose, taip pat su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.
Pagal paskutinį surašymą, kuris įvyko 2009 metais buvo nustatyta, kad šalyje gyvena 818159 gyventojai, nors neįsivaizduoju kaip galima surašyti visus gyventojus, kurių dalis neturi namų ir gyvena tiesiog gatvėje.
Džibutis – demografiniu požiūriu jauna valstybė. Vidutinis gyventojo amžius – 22 metai. Vidutinė gyvenimo trukmė – 61,5 metai. Kiekvienai Džibučio moteriai vidutiniškai gimsta po 2,63 kūdikio. Paskaičiuota, kad šalies gyventojų skaičius kasmet natūraliai padidėja 2,29 proc.
Etninė gyventojų sudėtis – issa ir kitos Somalio gentys – 60 proc. gyventojų, afarų gentis – 35 proc. kiti (prancūzai, arabai, italai, graikai ir kiti) – 5 proc.
Pagrindinė šalies religija – islamas (jį išpažįsta 94 proc. šalies gyventojų). Nors šalyje gana saugiai jaučiasi ir krikščionys (šią religiją išpažįstančių – 6 proc.). O kaip kitaip, kai didžiausias Džibučio Respublikos draugas ir verslo partneris – Etiopija, kurioje gyvena 80 mln. gyventojų ir kurių didžioji dalis išpažįsta krikščionybę.
Valstybinės kalbos dvi – prancūzų ir arabų. Taip pat kasdieniame gyvenime naudojamos somali bei afar kalbos.
Didžiausias šalies miestas ir sostinė taip pat pavadintas Džibučio vardu. Jame gyvena 604 tūkst. gyventojų.
Didžiausios šalies rykštės – nedarbas ir AIDS.
Nedarbo lygis čia siekia net 60 proc. Šalyje neegzistuojant jokiai socialinei paramai kiekvienas privalo suktis kaip išmano. Todėl džibutiečiams sunkiai suprantama, kaip žmogus gali gauti iš valstybės pinigų nieko neveikdamas, kaip tai įprasta pas mus Europoje.
Nors šalis musulmoniška, tačiau joje pakankamai išvystytas kūniškus malonumus siūlančių paslaugų sektorius. Nenuostabu, nes Džibutis – vienas iš didžiausių Rytų Afrikos uostų. O jūreiviai ir laisvo elgesio moterys per amžius buvo neatsiejami. Tačiau čia toks verslas labiau plėtojamas ne siekiant užsidirbti, o išgyventi. O šio „verslo“ neatsiejamas palydovas Afrikoje – AIDS. 2007 m. paskaičiuota, kad šalyje 3,1 proc. gyventojų – AIDS nešiotojai (t.y. daugiau kaip 25 tūks. gyventojų). Ir čia tik statistika…
Sunku pasakyti kiek serga iš tikrųjų, nes medicinos paslaugos šioje šalyje yra prabangos reikalas ir visi gydosi kaip kas išmano.
Kalbant apie klimatą – tai Džibutis viena iš karčiausių pasaulio vietų. Klimatas čia pusiau dykuminis. Temperatūra svyruoja nuo 20 iki 30 laipsnių šilumos spalio-balandžio mėnesiais bei nuo 30 iki 50 laipsnių šilumos gegužės-rugsėjo mėnesiais. Karštuoju metu laikų nuo Afrikos žemyno pučia karštas su smėliu besimaišantis vėjas, kurį vietiniai vadina khamsin.
Augmenija skurdoka ir tai tik ji auga ten kur dirbtinai drėkinamas dirvožemis. Didžiąją dalį šalies teritorijos užima akmenų dykumos.
Džibutis – vienas iš neturtingiausiu pasaulio valstybių. Vidutinės metinės pajamos vienam gyventojui – apie 7000 lt. Akį rėžia didžiuliai kontrastai – tiesiog gatvėje gyvenantys žmonės, keleto frankų ar tiesiog geriamo vandens prašantys vaikai ir naujausi visureigiai bei didžiulėmis tvoromis apjuostos vilos…
Džibučio ekonomikos pagrindą sudaro lėšos gaunamos iš tranzito per jūrų uostą (2007 m. čia buvo perkrauta 7,4 mln. tonų krovinių), o taip pat lėšos už teritorijos nuomą užsienio šalių karinėms bazėms (Prancūzijai, JAV, Japonijai). Eksportuojama tik druska bei gyvuliai (pagrindą sudaro kupranugariai). Importuojama viskas, kas reikalinga kasdieniniame gyvenime išskyrus Coca-Cola. Ji čia turi savo gamyklą.
Be Etiopijos didžiausia verslo partnerė – Prancūzija, nors vis labiau jaučiama Kinijos įtaka. Ji čia vykdo investicijas turizmui plėtoti, savo sąskaita vykdo socialinius projektus. Vienas iš jų – didžiuliai ir modernus Tautos namai.
Džibučio vizija – ateityje tapti Afrikos Dubajumi – t.y. rojumi turistams. Tačiau esant tokiai ekologinei situacijai, kai šalies sostinė neturi jokiu valymo įrenginių ir visa miesto kanalizacija teka į Raudonąją jūrą, sunku čia įsivaizduoti poilsiaujančius turizmo paslaugų sektoriaus išlepintus Vakarų Europos poilsiautojus.
Autoriaus foto.
Stačiai įdomu! „Dvi stačiosios trapecijos“, o dar lygiakraštis trikampis – nepakartojamas geometrijos pasikartojimas!!! Prieš įstojant į edukologijos MŪŪŪ sostinėje…
O štai dėl žvaigždės ( ir dar raudonos (!), ir dar p e n k i a k a m p ė s (!!)) – siaubas!!!! Kur žiūri zingeriai, aleknaitės ir kitos, pagatavos oponentams prisisioti į pietų stalo lėkštę?..