Press "Enter" to skip to content

Laiškai iš Džibučio. Istorija

Žinodamas, kad statistinio lietuvio detalesnės žinios apie Afriką baigiasi tik informacija, gauta žiūrint dokumentinius filmus apie šio žemyno gamtą, todėl nusprendžiau tinklapio skaitytojus detaliau supažindinti su viešai prieinama informacija apie šią egzotišką Afrikos valstybę.

Taigi archeologai surinko pakankamai įrodymų, kad dabartinio Džibučio teritorija buvo jau gyvenama prieš mūsų erą. To meto archeologiniai radiniai byloja, kad tuo metu gyvenę žmonės vertėsi žemdirbyste ir galbūt teritorijos priklausė Punto (kas išvertus iš to meto egiptiečių kalbos – Dievų žemės) valstybei, minimai senovės egiptiečių metraščiuose.

III-I amžiuje prieš mūsų erą į dabartinio Džibučio teritoriją pradėjo skverbtis indų, persų ir arabų pirkliai, kurie laikui bėgant atnešė į šį kraštą savo kalbą, papročius, kultūrą ir t.t.

Tuo pačiu metu šioje teritorijoje pradėjo kurtis klajoklių gentys, kalbančios afar ir somali issa kalbomis. V-VII amžiuje Džibučio teritorija priklausė Aksumo karalystei.

VII amžiuje į Džibučio teritoriją pradėjos plisti Islamo religija ir ši teritorija patenka arabų sultonatų įtakon. XIV-XVI a. visoje Afrikos rago teritorijoje vyko įnirtingi karai, tarp Somali musulmonų sultonatų ir krikščioniškosios Etiopijos imperijos. XVI a. pabaigoje visas Somalio pusiasalis, o kartu ir dabartinio Džibučio teritorija patenka portugalų įtakon. Bet prieš juos susivienija dabartinio Somalio teritorijose gyvenusios gentys, kurias aktyviai palaikė turkai.

Į portugalų pusę stojo Etiopija ir nuo 1530 m. iki 1559 m. šioje teritorijoje vyko žiauri kova, tarp Islamą išpažįstančių vietinių genčių, kurias palaikė turkai bei tarp Krikščionybę išpažįstančių portugalų ir etiopiečių. Šis karas galutinai supriešino Afrikos rago to meto valstybes, o nuo XVII a. dabartinė Džibučio teritorija pereina Omano sultonato žinion. Vietinės gentys ir toliau išlaiko klajoklinį gyvenimo būdą, o arabai užsiima teritorijos valdymu, administravimu ir prekyba.

XIX a. viduryje prasidėjusi Sueco kanalo statyba paskatino Europos valstybes kovoti dėl Džibučio žemių. 1862 m. Prancūzija pasirašo susitarimą su Gobaad sultonatu, kurio dėka Prancūzijos žinion pereina dalis dykumų, apgyvendintų afarų gentimis bei uostas nedideliame Oboka mieste.

1869 m. atidarius Sueco kanalą, dabartinio Džibučio teritorijos tapo dar labiau reikšmingesnės. 1885 m. Prancūzijai pavyko „įtikinti“ vietinį sultonatą perduoti dabartinio Džibučio žemes Prancūzijai administruoti ir 1888 m. šioje teritorijoje buvo įkurtas Obok protektoratas, kurio pirmuoju gubernatoriumi tapo žinoma prancūzas. Tais pačiais metais pradedama statyti protektorato sostinė – Džibučio miestas su uostu.

dj (600 x 400)
Džibučio vėliava

1888 m. prancūzų įtaką šiame krašte pripažino Didžioji Britanija, o 1897 m. su Etiopijos imperija pasirašytas susitarimas dėl tarpusavio sienos leido prancūzams vis stipriau jausti šioje teritorijoje.

1896 m. Obok protektoratas buvo pervadintas į Prancūzijos Somalį. Džibučio uosto įtaka laikui bėgant augo. Ypatingai šis uostas buvo reikalingas Etiopijos imperijai, neturėjusiai savo priėjimo prie jūros. 1917 m. Džibučio miestą bei Etiopijos sostinę Adis-Abebą sujungė geležinkelis.

Antrasis pasaulinis karas praktiškai neturėjo didelės įtakos protektorato gyvenime. Prancūzijos kapituliacija Antrajame pasauliniame kare ir profašistinės Viši vyriausybės pasiskelbimas paskatino šiame protektorate buvusios Prancūzijos kariuomenės vadą nepaklusti naujai vyriausybei bei perleisti visą protektorato teritoriją Didžiosios Britanijos žinion. Tokios minties nepalaikė šio protektorato gubernatorius, kuris liko ištikimas naujai vyriausybei.

Tuomet Prancūzijos ginkluotosios pajėgos pasitraukė į Didžiosios Britanijos Somalį iš prisijungė prie tuo metu šiame regione veikusių Šarlio de Golio šalininkų. Didžioji Britanija organizavo šio protektorato blokadą ir vietiniam gubernatoriui neliko kito kaip tik 1942 m. gruodžio 4 d. perleisti protektorato teritoriją Šarlio de Golio šalininkų žinion.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tarp vietos gyventojų vis labiau plinta įdėjos paskelbti Prancūzijos Somalį autonomine respublika. 1958 m. šioje kolonijoje pravedamas referendumas, su tikslu išsiaiškinti vietos gyventojų nuomonę dėl šios kolonijos ateities. 75% referendume dalyvavusių vietos gyventojų pareiškė norą ir toliau išlikti Prancūzijos kolonija.

1966 m. šioje kolonijoje kilo neramumai, kurių pagrindas buvo dviejų genčių – afarų ir somali, nesutarimas dėl tolimesnio šios kolonijos likimo. Somali genties atstovai norėjo, kad kolonija prisijungtų prie ką tik įkurtos Somalio respublikos, o afarai siekė, kad kolonija toliau liktų Prancūzijos žinioje. 1967 m. vėl kolonijoje organizuojamas referendumas ir 60,6% referendumo dalyvių pareiškė norą toliau likti Prancūzijos kolonija. Buvo pakeistas tik kolonijos pavadinimas – Prancūzų afarų ir issa (kitas Somali genties pavadinimas) genčių teritorija, kuriai vadovavo nebe gubernatorius, o vyriausiasis komisaras.

Tačiau Prancūzijai išlaikyti įtakos šioje kolonijoje nepavyko ir 1977 m. po įvykusio trečiojo referendumo 99,9% referendumo dalyvių pasisakė už nepriklausomos valstybės, Džibučio respublikos, įsteigimą. Tais pačiais metais išrenkamas ir pirmasis prezidentas. Juo tapo iki tol kolonijos premjeru buvęs Hassan Gouled Aptidon.

1979 m. naujoje valstybėje sukuriamas naujas politinis judėjimas, Pilietinis judėjimas už progresą, kurio tikslas buvo pašalinti nuolatinius nesutarimus tarp afarų ir issa genčių. Nuo 1981 m. šis judėjimas tampa vienintele politine jėga naujos valstybės valdyme.

Kadangi naujasis prezidentas priklausė issa genčiai ir į daugelį valdžios postų „stūmė“ savo genties atstovus, 1991 m. respublikos šiaurinėje dalyje sukilo afarų gentis, įkūrusi naują politinį judėjimą – Vienybės ir demokratijos atkūrimo frontą. Šalyje kilo neramumai, peraugę į pilietinį karą. 1992 m. Prancūzija pabandė susodinti abi konfliktuojančias gentis prie derybų stalo, tačiau iš to nieko nepavyko.

Ismail_Omar_Guelleh_2010 (427 x 600)
Ismail Omar Guelleh

1993 m. vyriausybinės pajėgos sugebėjo numalšinti afarų sukilimą, o 1994 m. opozicinio judėjimo atstovai su vyriausybe pasirašė susitarimą dėl taikos. 1999 m. mirus pirmajam prezidentui, tiek valdančioji, tiek opozicinė partijos palaikė valdančiosios partijos iškelto kandidato, tuomečio valstybės saugumo tarnybos vadovo Ismail Omar Guelleh, kandidatūrą.

2005 m. bei 2011 m. vykusiuose pakartotiniuose prezidento rinkimuose šis prezidentas yra perrenkamas sekančiai kadencijai.

Bus daugiau.

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.