Laiškai iš Džibučio. Sveikas Džibuti!

dzibutis

Turgus

Prieš įsėsdamas į lėktuvą, skrendantį maršrutu Stambulas-Džibutis-Mogadišas, skaitytojus truputi supažindinau su Džibučio istorija ir dabartimi. Todėl drąsiai dabar galiu dalintis savo patartimi.

Įsėdus į lėktuvą pasijutau tarsi rytietiškame ar afrikietiškame turguje: visa juodaodžių minia garsiai šukavo, bėgiojo vieni pas kitus į svečius. Toks jų elgesys mums kėlė nuostabą, o stiuardesėms – paniką. Turbūt man jau reikia priprasti prie afrikietiškos betvarkės aplinkui…

Skrydis truko daugiau nei 5 val. ir lėktuvo salone esančiame monitoriuje brėžė maršrutą per Saudo Arabiją, Siriją, bei Jemeną. Egzotiškos šalys, bet kažkodėl į paskutinėse dvi nenorėčiau patekti.

Na ir pagaliau leidžiamės… Sveikas Džibuti! Mano nauja gyvenamoji vieta artimiausius puse metų…

Nusileidus buvo ankstyvas rytas, bet mus pasitiko karštis. Sunku organizmui per vieną parą pereiti nuo +18 iki +35. O dar čia tik ankstyvas rytas. Pati oro uosto infrastruktūra maža, na gal mūsų Palangos oro uosto dydžio, na bet 21 amžius čia tikrai dar neatėjęs.

Mus pasitiko ir mūsų naujasis kolega bei Džibučio pasienio pareigūnai, kuriems mūsų parodyti pasai turbūt buvo tokia pati egzotika kaip ir lietuviams Džibutis. Gerai kad naujasis kolega pagelbėjo, o tai turbūt tektų ilgai aiškintis mūsų vizito tikslus.

Trumpalaikę vizą atstoja antspaudas pase, tačiau Džibučio biurokratams toks darbas reikalauja 24 val. Jeigu mokėtum papildomus pinigus, pasą atgautum greičiau. Čia jau tokia realybė, kad viską šiame regione gali išspręsti jo didenybė Doleris.

Kadangi mokėti pirmam pasitaikiusiam nebuvo noro, palikome pasus parai ir pajudėjome į paskirtą viešbutį. Tikiuosi čia niekas greitųjų kreditų mano vardu su mano pasu nepaims.

Kelionės viešbučio link metu akys pradėjo gaudyti dar neregėtus vaizdus. Miestas dar tik budo, automobilių aikštelėse būriavosi taksistai su savo neaiškaus modelio ir techninės būklės automobiliais, vaikštinėjo ožkos, kurioms žolę atstojo šiukšlės, pliaže ant smėlio miegojo vietos gyventojai… Vaizdas įdomus…

Pagaliau pasiekėm savo gyvenamąją vietą. Nors viešbutis buvo seniai informuotas apie mūsų atvykimą bei už jį buvo sumokėta, registratūroje teko dar ilgai aiškinti kas mes tokie ir ko mes norim. Registratūroje dirbęs vyriškis ilgai maigė ne pirmos jaunystės kompiuterį, tikėdamas ten rasti informaciją. Ačiū Dievui jis kažką ten rado, nes jau ėmėme galvojo, kad prisijungsime prie pliaže miegančių.

Nors kelione buvo varginanti, bet smalsumas padarė savo. Pasiėmėme automobilį ir nutarėm apžiūrėti miestą detaliau. Ir iškarto pasiklydom… Na ir pakliūk man įvažiuoti į pagrindinį miesto turgų, kuris kartu atstoja ir autobusų stotį. Turguje pardavinėjo viską: įvairias daržoves ir vaisius, kitus maisto produktus, tiek europietiško, tiek rytietiško stiliaus drabužius, suvenyrus… Čia pat šūkavo jaunuoliai, atliekantys autobuso konduktorių pareigas, kviesdami keleivius į savo autobusus. Toks chaosas mums neįprastas, o tokia betvarkė nesuprantama. Nors buvo prekiaujama maisto produktais, aplinkui mėtėsi galybė šiukšlių. Atrodė, kad ir pats oras čia pilnas pavojų sveikatai keliančių bakterijų. Nesuprantama mums tokia tvarkos ir švaros samprata.

Pamatė mus, baltuosius, vietiniai sujudo… Mums važiuojant prie langų prilipę vietiniai siūlė viską: pradedant smulkiais suvenyrais ir baigiant buitine technika. Na taip, esi baltaodis šiame žemyne, esi milijonierius. Ir gali kalbėti, kad neturi pinigų, kad šis daiktas tau nereikalingas ir t.t. Dėmesys tau vis tiek bus garantuotas.

Šiaip ne taip ištrūkom iš to skruzdėlyno ir nusprendėm prisiminti Europą. Užsukom į vienintelį europietišką prekybos centrą Casino, priklausantį Džibutyje gyvenančių prancūzų šeimai. Apsilankymas sukėlė tokį patį šoką. Kainos nesikandžiojo, jos buvo žiaurios… Kažkodėl visiems lietuviams Afrika asocijuojasi su pigumu, tačiau viskas, kas europietiška – čia kainuoja beprotiškus pinigus…

Pats prekybos centras truputi didesnis už Pasvalyje esančią Maximą, tačiau jame buvo galima rasti visas prekes, kurių prireiktų gyvenant Džibutyje. Čia ir šviežios daržovės, šviežia mėsa (net ir kiauliena, kas reta musulmoniškoje šalyje). Na o kainos, kainos. Pomidorų kilogramas 27 litai, bulvių – 12 litų, vištienos šašlyko kilogramas – 58 litai. Mane, kaip tikrą Pasvalio krašto gyventoją, sudomino vietinio alaus lentyna. Čia puikavosi iš Kenijos atvežto Tusker alaus skardinės (skardinės kaina – 7,5 lito), etiopietiško St. George bei Castel buteliai (0,33 ltr. butelio kaina – apie 5 litus). Tik Coca-cola pigesnė. Pasirodo, kad Coca-cola gamykla veikia ir čia. Todėl kaip įmanydama konkuruoja su paprastu iš Europos atvežamu geriamu vandeniu. Matydamas kainas ir prekybos centre vaikštančius išskirtinai baltaodžius, supratau, kad už komfortą ir europietiškas prekes reikia mokėti. Ir tai, kas europiečiams atrodytų pirmo būtinumo prekės, vietiniams tai nepasiekiama.

Dėl maisto produktų kainų teko kalbėtis su vietiniais. Tai jie viską įsigyja vietiniame turguje, kur pagrindinių maisto produktų kainos žymiai mažesnės. Bet pamačius vietinį turgų bandyti ten pirkto maisto tikrai nesinorėtų…

Kol kas įspūdžiai įdomus. Bet gyvenimas bėga toliau, atnešdamas naujas patirtis bei naujus įspūdžius.

Martynas

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.