„1992 metų liepos 28 dieną po paskutinės Jo gyvenimo šventės, šv. Onos atlaidų, į Amžinybę išėjo kunigas, teologijos licenciatas, Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas, Pasvalio dekanato dekanas Alfonsas Jančys. Kiekvienais metais Jo mirties dieną aukojamos šv. Mišios vis atgaivindavo prisiminimus apie šį kuklų, bet didelės sielos žmogų, kuris ne vienam Jį pažinojusiam tapo Kunigo pavyzdžui, savo gyvenimu ir darbais liudijusiu gyvą tikėjimą, Kristaus meilę savo artimui“, – ką tik išleistą knygą „Žydėti paunksnėje“ apie kunigą Alfonsą Jančį pradeda jo dukterėčia Liucija Kaminskienė.
Ji prisipažįsta esanti dėkinga kunigui Sigitui Uždaviniui už paskatinimą: „Būtų nusikaltimas apie tokį Žmogų neišleisti knygelės“.
Iš užsienio kalbų vertė net vaistų aprašus
Kunigas Alfonsas Jančys kilęs iš Panevėžio rajono Tiltagalių kaimo, kur gimė 1921 metais. 1939-ųjų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminarijos Teologijos ir kanonų skyrių. Gilinosi ne tik į dėstomus teologijos dalykus, bet ir mokėsi užsienio kalbų. Tvarkingi ir pilni paskaitų konspektavimo sąsiuviniai byloja apie nepaprastą stropumą ir norą gauti kuo daugiau žinių. Gerai išmoko anglų, vokiečių kalbas, savarankiškai – ir prancūzų. Skaitė literatūrą tomis kalbomis, o vėliau į lietuvių kalbą vertė straipsnius ir knygeles. Ir ne tik.
– Kai pradėjome gauti labdarą vaistais, viskas buvo rašoma užsienio kalba. Todėl ne kartą teko prašyti Dekano pagalbos išversti vaistų anotacijas. Jis gerai mokėjo vokiečių ir prancūzų kalbas. Mane žavėjo jo rūpestingumas ir atidumas. Kiekvieną anotaciją – aprašą apie vaistą – išversdavo taip taisyklingai, taip kruopščiai ir su tokiu uolumu, kad būdavo net nepatogu taip varginti. O jis atsakydavo, kad miela ir gera pasitarnauti kitiems, – prisimena pasvalietė gydytoja Valerija Mačėnaitė.
Mokslo metai seminarijoje Alfonsui buvo nelengvi, nes nuolat kankindavo materialinis nepriteklius, Lietuva buvo okupuota vokiečių. Pagrindinis paramos šaltinis buvo iš tėviškės, nors teko prašyti ir pašalpos iš klierikų šelpimo fondo sumokėti už mokslą.
Namiškiai kiek galėdami siųsdavo maisto. Atsidėkodamas Alfonsas taip pat ką nors iš miesto nusiųsdavo, metų pabaigoje – kalendorius, o šiaip kokią knygą, jei galėdavo, nupirkdavo. 1944 metų vasario mėnesį laiške namiškiams rašo: „Neužilgo (už kokių dviejų dienų) parsiųsiu Jums siuntinį. Ir tada lauksiu iš Jūsų siuntinio. Gal galėsite kokį kilogramėlį sviesto pasiųsti, gal dar kai ką sugalvosite…“
Seminarijoje mokėsi ir su būsimuoju kardinolu
Būdamas seminarijos ketvirto teologijos kurso studentas, Alfonsas savo rankraščiuose labai vaizdžiai aprašė įspūdžius, patirtus apsilankius Pažaislio vienuolyne. Beje, tai buvo per Žolinę, kurią ir dabar ruošiamės švęsti.
– Paskutiniai metai seminarijoje. Šiuos metus pradėjęs visas kursas eina pas stebuklingąją Pažaislio Motinėlę, pas savo Globėją, – rašo klierikas Alfonsas Jančys. – Ten, miesto triukšme, dulkėse ir dūmuose įsigyvenęs, žmogau, pamėgink vieną dieną keliauti į Petrašiūnų pusę. Tu eik tiesiai, tik dar už Petrašiūnų. Ir tu nustebsi, ne – tu būsi tiesiog pritrenktas! Ne bombos sprogimas, ne ausį draskantis staigus triukšmas tave pritrenkė – ramybė, neišsakoma, o tik pajuntama ramybė. Juk tu patekai jau į Pažaislio miškelį, į tą ramiai ošiantį pušyną. Čia tau plaučių nebegraužia miesto dūmai ir dulkės, nebėra to į abejingumą vedančio triukšmo. Gaivinantis oras iškelia tavo krūtinę ir tyla leidžia tavo dvasiai prabilti…
Ir pabaigoje klierikas Alfonsas Jančys rašo:
– Pagaliau tu sužinai, jog stebuklingosios Pažaislio Motinėlės pagerbti kas sekmadienį net iš Šančių ateina generolas Glovackis, Lietuvos nepriklausomybės karys savanoris, V pulko steigėjas bei tėvas. Jį kas sekmadienį tu pamatysi čia tarnaujant šv. Mišioms, procesijoj beskambinantį skambučiu. Gal atrodys, kad generolui per prastos yra tokios funkcijos, kurias gali ir vaikas atlikti. Tačiau tarnauti Viešpačiui visuomet yra garbinga pareiga ir nepaprasta teisė…
Seminarijoje Alfonsas Jančys mokėsi viename kurse su būsimuoju kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, Tėvu Stanislovu – Algirdu Mykolu Dobrovolskiu. Kurso draugai vieni kitų nepamiršo ir baigę seminariją.
„Gerai, kad nuspyrei tą giltinę…“
Alfonso Jančio kunigystės pradžia buvo sunki. 1944-1951 metais tarnavo vikaru net keturiose bažnyčiose, tarp jų – Saločiuose ir Joniškėlyje. Jis pats 1950 metų pradžioje savo gyvenimo aprašyme pasakojo:
– Man besimokant, teko gyventi sunkiomis sąlygomis ir pasitenkinti tuo, kas būtiniausia. Todėl ir šiandien neturiu sveikatos… 1946 metų pradžioje buvau perkeltas į Saločius. Čia begyvenant jau aiškiai pasireiškė plaučių tuberkuliozė. Nesant Saločiuose ligoninės ir esant sunkioms susisiekimo sąlygoms su didesniais miestais, gydymas buvo labai sunkus. Todėl 1947-ųjų pradžioje buvau atkeltas gydytis į Joniškėlį, kur yra ambulatorija ir ligoninė, o geležinkeliu patogus susisiekimas su Panevėžio ir Biržų dispanseriais.
Žinią apie sunkią kunigo Alfonso ligą jautriai priėmė namiškiai, draugai ir kiti jį pažinojusieji. Mat tais laikais ši liga ne visada būdavo pagydoma. Tačiau kunigas Alfonsas ją įveikė. Laiške iš tremties kunigas Jonas Bubas rašė:
– Iš savo sesers sužinojau, kad smarkiai sirgai, na gerai, kad nuspyrei tą giltinę…
Kaip prisimena dukterėčia Liucija Kaminskienė, labai sunkus Alfonsui Jančiui gyvenimo tarpsnis, 1981-aisiais gavus paskyrimą klebonu į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir Pasvalio dekanato dekanu. Sužinojęs apie šį skyrimą buvo labai nuliūdęs. Nežinia, galbūt gaila buvo palikti vadokliečius, su kuriais labai gerai sutarė, gal šiek tiek bijojo naujo krašto, kuris buvo įvardijamas „labai raudonu“ (komunistiniu). Tačiau tarnystė Dievui įpareigojo aukotis ir kantriai su viskuo susitaikyti.
– Pasvalyje teko apsiprasti ir su naujomis dekano pareigomis. Namuose padaugėjo apsilankančių kunigų ir kitų svečių, kuriuos maloniai priimdavo, šiltai ir draugiškai kalbėdavosi, o šeimininkė ir arbatėle pavaišindavo, – prisiminimų knygoje pasakoja Liucija Kaminskienė. – Kai atvažiuodavau, dažnai jį rasdavau su svečiais arba labai pavargusį. Stengdavausi atvažiuoti, kada dėdė aukos šv. Mišias, todėl daugiausia jį matydavau bažnyčioje. Niekuomet nepamiršiu, kaip lėtai, aiškiai ir nuoširdžiai jis bažnyčioje tardavo maldų žodžius. Pamoksluose skambėdavo gerai apgalvoti ir aiškūs pamokymai bei tikėjimo tiesos.
Daug laiko praleido prie valdininkų durų
– Su kunigu dekanu Alfonsu Jančiu susipažinau 1988-ųjų vasarą. Tada aš, ką tik įšventintas į kunigus, buvau paskirtas vikaru į Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, – prisimena kunigas Povilas Bartkevičius. – Neramus laukiau pirmojo susitikimo, pirmųjų tarnystės dienų: kaip reikės tarnauti, juk neturiu praktikos, į bažnyčią ateina naujovės – šv. Mišias reikės aukoti lietuvių kalba, nors studijų metais mokėmės lotyniškai.
Bet pirmasis susitikimas su dekanu Alfonsu Jančiu nerimą visiškai išsklaidė – priėmė kaip rūpestingas geranoriškas tėvas.
– Praėjus savaitei po primicijų, nuskendo mano brolis. Dekanas mane labai užjautė, suprato mano skausmą, kuo galėdamas padėjo, – pasakoja kunigas Povilas Bartkevičius. – Dekanas Alfonsas Jančys visada buvo ramus, tėviškas, o jei ir norėdavo pasakyti kokią pastabą, niekada nebardavo, pasakydavo neįžeisdamas.
Kunigas vis prisimena tokį epizodą:
– Mus su kitu vikaru pakvietė į svečius. Gal per ilgai užsibuvome, kad viena tame pasibuvime visai nedalyvavusi moteris klebonui apskundė, jog mes per ilgai svečiavomės. Dekanas kaip visada tėviškai paaiškino: gal kitą kartą taip ilgai nesisvečiuokite, šeimininkams reikia į darbą, jie negali pailsėti. Šį pamokymą visada prisimindavau, nes svečiuotis parapijiečių šeimose tekdavo dažnai – pasvaliečiai kunigus noriai kviesdavo į svečius.
Prasidėjus Atgimimui, dekanas Alfonsas Jančys labai džiaugėsi, puoselėjo šviesias viltis ir dėliojosi darbus, kuriuos turi skubiai atlikti.
– Juk reikėjo atsiimti nusavintą Pasvalio bažnyčios turtą. Tačiau tuometė Pasvalio valdžia tai sunkiai suprato. Teko net į Vilnių važiuoti ir pateikti pareiškimą su parapijiečių parašais Lietuvos TSR Ministrų tarybai. Tik didelių pastangų dėka buvusi špitolė ir klebonija grąžintos bažnyčiai, – prisimena dekano dukterėčia Liucija Kaminskienė. – Dėdei daug savo brangaus laiko teko praleisti laukiant už durų prie valdininkų kabinetų, kol teiksis priimti… Labai sunku būdavo gauti statybinių medžiagų ir transporto, nes įsisenėjusi tvarka, draudžianti teikti paslaugas bažnyčiai, tebebuvo gyva. Tik gerų žmonių ir kantrių talkininkų dėka vyko statybos ir remontas.
Į naująją savo rūpesčiu atkurtą kleboniją dekanas Alfonsas Jančys nebespėjo persikelti…
„Deja, tikrų draugų yra mažai…“
– Bėga metai, nešdami praradimus. Kas vakarą atsisveikiname su saule, tik dar sunkiau yra atsisveikinti su mylimais bendradarbiais ar draugais. Deja, tikrų draugų yra mažai. Senoji kunigų karta mus vienijo labiau negu šiandien, kai esame laisvi, – pripažįsta kunigas Robertas Pukenis, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas. – Vyresnieji kunigai mums rodė tikėjimo, pasišventimo pavyzdį ir kunigystės sakralumą. Jie buvo kunigai visas 24 valandas, be abejo, kaip žmonės irgi turėjo netobulumų, tačiau jie gyveno kunigiška dvasia. Prie stalo pokalbiai pakrypdavo apie sielų išgelbėjimą, kaip patraukti žmones, kaip apsaugoti nuo bedievybės, šiandien jau tu būsi atsilikęs, jeigu dažnai kalbėsi panašiomis temomis.
Prisimindamas kunigą Alfonsą Jančį, buvęs bičiulis kunigas Robertas rašo:
– Man labai patiko jo paprastumas ir norėjimas jaunam kunigui gero, linkėjimas sėkmės. Oi, ne visi tą turi, nors ir būdami seni…
Labai geri ir ištikimi kunigo Alfonso Jančio bičiuliai buvo kunigai Benediktas Urbonas (1925-2002) ir Antanas Balaišis (1923-2005). Jie visi trys, radę kiek laisvesnio laiko, kartu keliaudavo po įdomias Lietuvos vietas, aplankydavo kitus kunigus. Kartu tardavosi, kaip apsisaugoti nuo sovietinės okupacinės valdžios, dalyvavo platinant draudžiamą literatūrą, mokė vaikus… Visi kartu mėgdavo pajuokauti, o kunigas Alfonsas buvo vertinamas kaip subtilaus humoro žinovas, sugebantis laiku praskaidrinti nuotaiką.
Pokalbio metu dvelkdavo pagarba žmogui
– 1981 metais atvykau į Pasvalį pagal paskyrimą dirbti gydytoja. Kadangi mano gyvenimas yra Dievui pašvęstas, tai vienuolyno vyresnieji patarė prisistatyti tos parapijos klebonui, dekanui, – prisimena knygoje Valerija Mačėnaitė. – Kunigas dekanas Alfonsas Jančys sutiko su malonia šypsenėle ir paprašė užeiti į svečių kambarį. Ir vėliau, kiek teko lankytis, duris atidarydavo pats Dekanas. Iš jo dvelkė dvasinė ramybė, inteligencija, kuri žadindavo pasitikėjimą atviram pokalbiui. Jis taip pat pasipasakojo apie savo pašaukimą, sunkumus.
Išleisdamas vėl pakvietė apsilankyti.
– Kadangi tais sovietiniais laikais buvau stebima KGB, todėl ir lankytis buvo nedrąsu. O kai mane KGB bandė verbuoti, vėl atėjau pas Dekaną ir viską išpasakojau. Jis padrąsino, patarė nebijoti gąsdinimų ir likti ištikimai savo pašaukimui ir pareigai, – pasakoja Valerija Mačėnaitė. – Kiekvieną kartą, kai pas Dekaną užeidavau, visada pasitikdavo su malonia šypsena ir sakydavo: „O, sesele, kaip pasiilgau, užeikite.“ Visada stengdavosi pavaišinti: tai obuoliais, tai obuolių sultimis, net nepamenu, kad būčiau išėjusi nepavaišinta.
Gydytoja pastebi, jog pokalbio metu jis visą dėmesį skirdavo tavo asmeniui. Iš Dekano dvelkdavo ramybė, pagarba žmogui, o tai suteikdavo pasitikėjimo ir galėdavai kalbėtis įvairiais klausimais.
– Kartą pavakare grįždama iš darbo pamačiau Dekaną stovintį po medžiu. Pasisveikinome, o jis šypsodamasis sako: „Pasikalbėkime, nes užėjo stiprus skausmas širdies plote, tai reikia pailsėti, bijau, kad neatrodyčiau kaip išgėręs žmogus, kuris ramstosi į medžius“, – prisimena Valerija Mačėnaitė. – Dekanas daug laiko praleisdavo bažnyčioje. Kai paklausdavome, kodėl taip ilgai, net pietų negrįždavo į namus, tarsi nujausdamas savo iškeliavimą, su šypsenėle atsakydavo: „Čia Viešpats arti, čia mane randa žmonės“.
„Ačiū, kad mane pastebėjai…“
– Tai buvo seniai, vos ne prieš ketvirtį amžiaus. Į mano namų duris pasibeldė dekanas Alfonsas Jančys – nepaprastai taktiškas, ramus, šviesus ir gilaus proto žmogus. Jis ėmė mane kalbinti, kad sutikčiau dėstyti mokykloje tikybos pamokas, – prisimena buvusi tikybos mokytoja Aurelija Kutkauskienė. – Tuo metu man pasirodė, kad tai neįmanomas dalykas: ką tik paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, ką tik nutilo mokyklose spaliukų, pionierių ir komjaunuolių susirinkimai, rikiuotės, skanduotės, būrio dainos ir pan. Išdirbus tokioje mokykloje 40 pedagoginio darbo metų, neįsivaizdavau savęs, stovinčios prieš klasę su Šventuoju Raštu rankose ir Dievo žodžiu lūpose.
Vis dėlto Svečias įtikino, kad pajėgs susidoroti su visomis kliūtimis.
– Ir taip nejučia prabėgo penkiolika metų man besidarbuojant tikybos mokytoja. Nors jau seniai nebedirbu mokykloje, tačiau kas rytą skubu į bažnyčią, kad pasakyčiau – ačiū Tau, Kristau, kad mane pastebėjai per šviesaus atminimo dekano Alfonso Jančio širdį, – knygoje prisipažįsta Aurelija Kutkauskienė.
Parengė Asta BITINAITĖ
Be First to Comment