Jei Jūsų kas nors staiga paklaustų – kas tai yra šeima? Vyresni tikriausia kažką burbteltų apie visuomenės ląstelę ar imtų porinti apie du žmonės susietus bendrais vaikais, ūkiu. Jaunimas, neabejotinai, aiškintų apie amžinąją meilę… O ką apie šeimą kalba žiniasklaida? Kokios vertybės sklinda iš interneto, televizijos? Vaizdas, teisybę pasakius, nekoks. Visos aukštuomenės (Lietuvoje tokia yra?) kronikos tiesiog spirga nuo žinių apie įvairiausius romanus. Scenarijus dažniausiai visada tas pats: amžiaus meilė – amžiaus vestuvės – amžiaus skyrybos. Tampa vos ne gero tono ženklu būti vieną, du, tris kartus išsiskyrus. Pažiūrėkit bet kurį holivudinį filmą – pagrindinis herojus, kaip taisyklė, išsiskyręs. Nepavyko, nepasisekė, juk gyvenimas tam ir duotas, kad galėtume rinktis. Teko girdėti net vieną moderniosios filosofijos atstovą, kuris įkyriai aiškino, kad prisirišimas prie vieno žmogaus žlugdo individo asmenybę. Įsipareigojimai neleidžia tobulėti…
Liūdna, bet šiame dūzgesy, šeimos nugyvenusios kartu daugelį metų vietos beveik neturi. Juk tai taip neįdomu, jokios intrigos, sensacijos. Tiesiog gyveno ir augino vaikus. Kam to reikia? Bet būtent tokios šeimos yra kiekvienos tautos pagrindas.
Prieš porą savaičių, Joniškėlio miesto šventės metu, dvi joniškėliečių senbuvių šeimos buvo pasveikintos smaragdinių vestuvių proga. 55 metai pralesti kartu! Nepaprasta, įspūdinga, žavu! Iš karto kyla daugybė klausimų: kaip pavyko, kodėl nepavargo vienas nuo kito, kur paslaptis?
Dvi širdis sujungė… revizija
Onos ir Antano Nagulevičių šeimos susikūrimą beveik būtų galima pavadinti tarnybiniu romanu. Lauksėdyje (Pakruojo raj.) gimęs vyras ir Rozalime(Pakruojo raj.) gimusi jo sutuoktinė 42 metus išdirbo pašte. Čia sukūrė šeimą ir atidavė geriausius savo gyvenimo metus.
Daugiau nei prieš pusę amžiaus ji dirbo Linkuvos pašte buhaltere, jis – vadovavo Vaškų paštui. Kartą vaškiečius tikrino revizija iš Vilniaus. Kontrolieriai jaunam vadovui ėmė pasakoti apie žavią buhalterę iš Linkuvos. Taip ir susipažino, susidraugavo, įsimylėjo. 1957 metais vestuves atšoko Rozalime. 1962 Antanas buvo paskirtas Joniškėlio pašto viršininku. Į miestelį atsikėlusi šeima apsigyveno tame pačiame pastate, kuriame buvo įsikūręs paštas. Grįžusi iš dekretinių atostogų Ona ėmė vadovauti Gustonių, vėliau Narteikių paštui.
Teiraujuosi, ar nebuvo sunku, kai abu šeimoje vadovai ir kas viršesnis priimant buitinius sprendimus? Pora šypsosi.
-Buvo visko, ir pasibardavom, ir vėl susitaikydavom. Juk šeima tam ir yra, kad du žmonės prisitaikytų, rastų kompromisą. Man keistas dabartinis jaunimas. Vos tik kas ne taip – iš karto skyrybos. Jie net nesistengia prisitaikyti vienas prie kito. Mes nuėjome ilgą kelią, buvo nelengva, bet tą naštą dalinomės kartu. Visada žinojom, kad niekas neateis, už mus nepadarys ir problemas galėsime išspręst tik patys, savo darbu. Bendras darbas, bendri rūpesčiai buvo tas cementas, kuris sutvirtino mūsų šeimą. – pasakoja ponia Ona.
Dabar pora dienas leidžia tame pačiame buvusio pašto pastate ir džiaugiasi svarbiausiu savo gyvenimo turtu: trimis vaikais , devyniais anūkais ir devyniais proanūkiais, kurių paskutinis gimė liepos 20, Briuselyje.
Meilė – gyvenimo variklis
Joniškėlietė Birutė Strigockienė augo aštuonių vaikų šeimoje. Duonos nuolat trūko, tad mergaitė nuo mažų dienų piemenavo, kad nors kiek palengvintų tėvų dalią. Vėliau gavo auklės darbą Subačiuje. Būtent šiame Kupiškio rajono miestelyje, Birutė susipažino su būsimuoju savo vyru Dionizu. Augęs dešimties vaikų šeimoje, jaunuolis taip pat nuo mažų dienų dirbo. Ant tilto per Viešintos upelį jauna mergina vežiodavo prižiūrimą vaiką ir vis sutikdavo iš darbo grįžtantį, ar pas draugus traukiantį jaunuolį. Susipažino ir beprotiškai įsimylėjo.
Netikėtai Birutė gavo pasiūlymą dirbti padavėja ką tik Joniškėlyje atidarytame restorane. Mergina grįžo. Atstumas neatšaldė jausmų. Dionizas nuolat lankė savo išrinktąją. Nedingo meilė ir per tuos metus, kai jaunuolis tarnavo tarybinėje armijoje Murmansko srityje, Severomorske. Vos grįžus, 1957 liepos mėn., atšoko vestuves.
Jauna šeima įsikūrė Joniškėlyje. Visas jaunikio turtas tilpo nedideliame lagaminėlyje. Kurį laiką glaudėsi ankštuose tėvų namuose, keletą metų būstą nuomavo, vėliau ryžosi statyti nuosavą namą.
Dionizas dirbo siaurajame geležinkelyje. Iš pradžių kelio tarnyboje, vėliau iešmininku. Vyko namo statybos, pinigų nuolat trūko, tad vyras po darbo dirbo papildomai. Tuo metu buvo pats melioracijos įkarštis. Vienkiemius naikino, žmonės kėlėsi į kaimus. Dionizas su keletu pagalbininkų ardydavo medinius namus, juos perveždavo, o vėliau vėl surinkdavo naujoje vietoje.
Netikėtai jauną šeimą ištiko smūgis. Birutę apkaltino socialistinio turto grobsimu, nuteisė ir ji atsidūrė Panevėžio moterų kalėjime. Laimei, teisingumas nugalėjo. Tyrėjai įrodė moters nekaltumą ir ji buvo paleista į laisvę.
Birutė Strigockienė įsidarbino valytoja Joniškėlio kepykloje. Darbščią, pareigingą darbuotoją netruko pastebėti brigadininkas ir pasiūlė tapti kepėja. Birutė netruko perprasti amato subtilybių.
-Dirbdavome keturi žmonės. Pamaina trukdavo 12 valandų. Per tą laiką reikėdavo iš septyniasdešimties maišų miltų iškepti duonos. Būtent ta, 32 kapeikas kainavusi, mūsų rankomis kepta duona man buvo pati skaniausia. Dabar tokios jau nebekepa, – prisimena B. Strigockienė.
Moteris 35 metus išdirbo Joniškėlio kepykloje. Perėjo visas gamybos grandis: buvo valytoja, kepėja, brigadininkė, laborantė, technologė. Vėliau, iki pat kepyklos uždarymo, dirbo šios įstaigos vadove.
Kas padėjo kartu išgyventi 55 metus?
-Meilė. Mūsų santuoka buvo iš didelės meilės, kuri tęsiasi iki šiol. Jis labai gero, nuoširdaus charakterio žmogus, be galo darbštus ir ištikimas. Manau šie du dalykai: ištikimybė ir meilė yra svarbiausi šeimoje. Per tą laiką sugyvenome dukrą ir sūnų, turime septynis anūkus, o dabar jau džiaugiamės ir dviem proanūkiais, – šypsosi Birutė.
Tiek viena, tiek kita pora klausiama apie paslaptį, padėjusią kartu būti tiek metų, tik kukliai gūžčiojo pečiais:
-Visus tuos metus tiesiog gyvenome vienas dėl kito…
Be First to Comment