Širdies kepurėlėje

Blankus žiburėlis blaškosi, liūdi,
pušelės seselės per naktį čia budi.
Ramybė beribė, dangaus tyro plotas,
kuprotas kalnelis, akmuo samanotas –
tiek liko iš mažo vaikystės laukimo,
akių mėlynųjų, širdelės plakimo.

Tas smėlio geltonis, gimta mūs žemelė,
pašaukus namolio, nurodžiusi kelią,
įteikusi skausmą ir liūdesį gilų,
nutildė dukrelę, padarė nebylią –
gyvenimas dužo lyg veidrodžio šukė,
apleido dalužė, šaltai nusisuko.–