Širdies kepurėlėje

Blankus žiburėlis blaškosi, liūdi, 1225456578zvakee
pušelės seselės per naktį čia budi.
Ramybė beribė, dangaus tyro plotas,
kuprotas kalnelis, akmuo samanotas –
tiek liko iš mažo vaikystės laukimo,
akių mėlynųjų, širdelės plakimo.

Tas smėlio geltonis, gimta mūs žemelė,
pašaukus namolio, nurodžiusi kelią,
įteikusi skausmą ir liūdesį gilų,
nutildė dukrelę, padarė nebylią –
gyvenimas dužo lyg veidrodžio šukė,
apleido dalužė, šaltai nusisuko.

Lyg eglė bešakė vidur plyno lauko
sau gildina mintį, vis laukia. Vis laukia.
O Vėlinių naktį, tam liūdesio uoste,
žvakelės liepsnelei ji eis pasiguosti.
Čia kryžiai parimę, ir tie, susigūžia:
širdies kepurėlėje krykščia dukružė…
      /Ana Aleksandravičienė/
Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.