Simona Kontrimienė

Jaunoji verslininkė: „Noriu išmokyti žmones šypsotis“

Simona Kontrimienė

Simona Kontrimienė

Praeitų metų rudenį Joniškėlyje duris atvėrė Simonai Kontrimienei priklausanti gėlių krautuvėlė „Simonos gėlės“. Jauna moteris sotesnę emigranto dalią iškeitė į nuosavą verslą atokiame Lietuvos miestelyje. Energinga, kūrybiškumo ir fantazijos nestokojanti verslininkė netruko pavergti joniškėliečių širdis. Originaliai papuoštos vitrinos traukte traukia užsukti vidun, pasigrožėti gėlėmis, suvenyrais ar tiesiog pabendrauti su nuoširdžiomis pardavėjomis.

„Simonos gėlės“ netruko aktyviai įsitraukti ir į vietos bendruomenės veiklą: gėlėmis, dekoracijomis remia renginius, organizuoja įvairias akcijas. Pernai nemenko visuomenės dėmesio sulaukusi kalėdinių eglučių paroda bus pakartota ir šiemet. Simona Kontrimiennė kviečia apylinkės bendruomenes, vaikų dienos centrus, bibliotekas ir kitas įstaigas, bei pavienius asmenis dalyvauti gruodžio 29 d. Joniškėlio kultūros namuose organizuojamoje Kalėdinių – Naujametinių kompozicijų parodoje.

Simoną sutikau pačiame krautuvėlės puošimo įkarštyje:

– Nuo gėlių salono atidarymo prabėgo metai. Spalio 15 d. šventėte savo gimtadienį kurio metų joniškėliečiams išdalinote 200 gėlių. Kokie tie pirmieji metai? Ar nesigailit Airiją iškeitusi į Lietuva?

– Kol kas nesigailiu. Nežinau kaip bus toliau, bet kol kas esu patenkinta. Per tuos metus buvo visko: ir labai gerai, ir labai blogai. Pažinau labai daug naujų žmonių, susiradau daug draugų. Bet svarbiausi pasikeitėme patys: išmokome aptarnauti žmonės, bendrauti su jais.

Atsirado dar viena kolegė. Tiesa pasakius ji buvo visada, tik iš pradžių buvo pagalbinė darbuotoja, vėliau praktikantė, o dabar ir nuolatinė pardavėja – floristė. Tai mano bendramokslė Aušra. Kartu mokėmės, kartu ir dirbame.

– Kokie klientai lankosi pas jus? Ar kuo nors ypatingi Joniškėlio pirkėjai?

– Kažkokio ypatingo bruožo negalėčiau nusakyti. Viskas priklauso nuo progos. Jei tai kovo 8-oji, ar šv. Valentino diena, gali būti tikra, kad bus vyrų antplūdis. Jei Rugsėjo – 1-oji, duris dažniau varsto mamos.

– Kai kalbėjome prieš metus, jūs turėjote daugybę įvairių planų. Ar pavyko juos realizuoti?

– Kai kuriuos – taip, kai kurių – ne. Svarbiausias mano tikslas, siekis – išmokyti žmones šypsotis, sveikintis susitikus gatvėje. Net ir su visai nepažįstamais žmonėmis. To išmokau būdama užsienyje – to norėčiau ir čia – Lietuvoje. Noriu kad žmonės bendrautų, nebijotų savo nuoširdumo. Kol kas nelabai sekasi, bet aš nepasiduodu (šypsosi).

Mūsų, nuolat atnaujinamos, parduotuvės dekoracijos tam ir skirtos, kad žmogus grįždamas iš darbo pakeltų akis ir pasidžiaugtų, galbūt nustebtų, susimastytų. O kitą kartą, žiūrėk, ir pats kažką panašaus padarytų savo namuose. Aš manau, mums tai sekasi

– Kokios planai ateičiai?

– Kalbant apie ūkinę dalį – reikėtų pasikeiti langus, duris. Labai norėtųsi įsigyti pačias patalpas, kuriose esame įsikūrę. Kalbant apie veiklą – planų daug. Labai norisi bendradarbiauti su I. Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla. Rengti čia, Joniškėlyje, jų floristų parodas, suteikti galimybę dirbti praktikantams.

Svajoju išvažiuoti į Jielgavoje (Latvija) vykstančius floristikos kursus pasitobulinti, pasisemti naujų idėjų. Tai kas yra dabar, kitais metais nebebus įdomu. Joniškėlis mažas miestelis ir nenorėčiau, kad visi susirinkę į viena balių butu nešini ta pačia puokšte.

– Ką norėtumėt palinkėti sau artėjančių švenčių proga?

– Sau – išsilaikyti dar metus, finansinio stabilumo. O visiems joniškėliečiams ir ne tik jiems linkiu geranoriškumo, pasitikėjimo vieni kitais ir kad gyvenime būtų daugiau gerų dienų.

 

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.