Ypatingas medis verčia dairytis plačiau

Nuotrauka iš 2013-12-27 10:17:52

Po Sketerių ąžuolu įsikūrę Odeta, Algirdas ir Danutė Rapkevičiai dirba ir gyvena savo malonumui.

Po garsių lietuvybės puoselėtojų giminės ąžuolu įsikūrę ūkininkai nusprendė, kad nuolat galvoti apie grūdus ir pieną žmogui per maža, tad rado laiko sukviesti kraštiečius į kaimo susitikimą. Tik europarlamentarui Vytautui Landsbergiui čia, prie jo prosenelių ąžuolo, sutrukdė atvykti svarbūs šaliai renginiai, užtat visus pamalonino jo pusseserė.

Ieškojo giminės šaknų

47-erių Algirdas Rapkevičius ir metais jaunesnė jo žmona Odeta į savo kiemą Nereikonių kaime, Pasvalio rajone, šią vasarą sukvietė apie 150 kraštiečių. Buvę nereikoniečiai atvyko su vaikais, vaikaičiais, nors kaime bėra apie 10 sodybų.

Rapkevičių namas stovi lietuvybės puoselėtojų Lauryno ir Adomo Sketerių tėvų sodybos vietoje, o kieme žaliuoja šviesuolių giminę primenantis ąžuolas. Jį Sketerių šeima pasodino daugiau kaip prieš 150 metų, gimus sūnui Adomui.

A.Rapkevičiaus seneliai gyveno name greta Sketerių, vos per kelis šimtus metrų. Sovietmečiu Sketerių sodybą nugriovė, o grįžę iš Sibiro senieji Rapkevičiai savo trobą rado užimtą. Tuomet jie ir nusprendė pasistatyti naują namą po šviesuolių ąžuolu.

Dabartiniai šeimininkai didžiuojasi, kad po šimtamečiu ąžuolu yra sėdėjęs ir Sketerių dukrą Konstanciją vedęs kalbininkas Jonas Jablonskis. Jo dukra Ona ištekėjo už Vytauto Landsbergio-Žemkalnio.

„Vytautas Landsbergis, jų sūnus, šiemet irgi būtų atvykęs į susitikimą, tačiau vyko pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai renginiai. Bet anksčiau yra lankęsi jo giminės iš užsienio – ieškojo savų šaknų“, – pasakojo O.Rapkevičienė.

Šią vasarą iš sostinės buvo atvykusi ir J.Jablonskio provaikaitė Eglė Griciuvienė, Nacionalinio muziejaus archeologė.

Pasak O.Rapkevičienės, suorganizuoti kraštiečių susitikimams reikia tiktai noro – tuomet atsiras ir laiko.

Svečius jie priima kitoje kelio pusėje stovinčiame negyvenamame name – jį šeima nusipirko aukcione ir sutvarkė.

Paklausė mokslininkų pasiūlymo

Rapkevičiai turi mišrų ūkį – augina rapsus, kviečius, miežius, o tvarte jau nuo spalio vidurio žiemoja 16 melžiamų karvių. Dar ūkininkai turi prieauglio, tad iš viso – 25 gyvulius.

Karves nereikoniečiai laiko dėl nuolatinių pajamų, kad nereikėtų nuo grūdų iki grūdų derliaus taupyti pinigus. Gyvuliai jiems – ne našta.

„Melžiame aparatu – jokio vargo, per melžimą mums nebėra ką veikti, nuobodžiaujame“, – juokiasi O.Rapkevičienė.

Ji stebisi nusiskundimais, neva išplauti melžimo aparatą – sunkus darbas. Pasak moters, pakanka turėti karšto vandens ir naudoti leistinas priemones.

Naują, apie 100 tūkst. litų kainavusį tvartą Rapkevičiai pasistatė Baisogalos gyvulininkystės instituto mokslininkų patarti. Ūkininkams anuomet svarstant, ar atsisakyti ūkio, ar įrengti naują karvidę, į kiemą kaip tik įsuko specialistų automobilis. Jie ir papasakojo nereikoniečiams apie šalto tipo, gilaus kraiko tvarto privalumus.

Pasak A.Rapkevičiaus, šios karvidės sienos labai plonos, todėl kai lauke paspigina šaltukas, viduje būna jau per šalta, apie 18 laipsnių. Per speigą reikia įjungti šildytuvus.

Patogiausia ūkininkams tai, kad iš tokios karvidės mėšlas vežamas vos kartą per metus – nebereikia kas dieną ar kas antrą kurti traktoriaus ir vargti, užtenka paskleisti pakratų ir palaidos karvės vaikščiodamos juos sumina sau po kojomis. Taip kraikas per žiemą iš gilios duobės kyla vis aukštyn.

Ilsisi, kol karvės neapsiveršiuos

Rapkevičiai yra laikę ir per 20 melžiamų karvių. Telyčių jie prisiaugina tik iš savo ūkio – taip brangiau, bet patikimiau. Pavyzdžiui, juodmargė Margutė – pirmos jų pirktos karvės anūkė.

Daugelis karvių taikios ir labai ramios. Pasak šeimininkės, gali joms briedžio ragus dėti – nė už ką kitų nepuls.

„Anksčiau, didindami bandą, prisipirkome karvių iš kaimiečių. Kol žmonės laikydavo po vieną gyvuliuką, niekas jo netirdavo. Pradėjus kontroliuoti, paaiškėjo, kad kone visos – sergančios“, – kalbėjo šeimininkė.

Pasak moters, taip prasikankini su karve bent porą metų, bet vėliau vis tiek parduodi, nes gydant nuo mastitų po 30 litrų pieno kasdien tenka išpilti lauk.

Dabar Rapkevičiai į pieninę veža apie 200 litrų pieno per dieną, gauna 80 centų už litrą.

„Visų pinigų neuždirbsi“, – nedejuoja ūkininkai, paklausti, ar ši kaina juos tenkina.

Jie dar prisimena laikus, kai žemdirbiai už pieno litrą gaudavo vos 30 centų. Nenuostabu, kad daug kas tuomet atsisakė laikyti gyvulius.

Rapkevičiai šiuo metu, jų žodžiais tariant, ilsisi, bet kai karvės apsiveršiuos, banda šiek tiek vėl pasipildys. „Laikantieji apie 60 karvių nei ryto, nei vakaro nemato, ir keliasi, ir gulasi su gyvuliais“, – kalbėjo A.Rapkevičius.

Jie turi samdomą darbuotoją, padedantį laukuose, išmanantį apie technikos remontą, pagelbėjantį per sėją. O.Rapkevičienė norėtų ir gyvulius prižiūrinčio žmogaus, bet patikimo padėjėjo kol kas neranda.

Sūnus grįš ūkininkauti

Didžiausi Rapkevičių pagalbininkai – Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją studijuojantis 20 metų sūnus Mindaugas ir Klaipėdoje archeologijos mokslus kremtanti 23-ejų dukra Monika.

„Mano seneliai buvo ūkininkai, turbūt todėl ir mane, ir mūsų vaikus žemė traukia. Veikiausiai tokie genai – dukra pasirinko specialybę, kad būtų giliau žemės, o sūnus apskritai žada tėvą iš vietos nuvaryti“, – juokiasi A.Rapkevičius.

Mat Mindaugas po mokslų ketina grįžti į gimtinę ūkininkauti, o ir dabar vietoje tėvų gyvulius prižiūri savaitgaliais, per vasaras nesibaido jokio darbo.

„Kad tik marti nebūtų baltarankė“, – išsitaria O.Rapkevičienė.

Rapkevičiai prisimena, kad Mindaugas į žemės ūkio darbus buvo linkęs nuo mažų dienų, būdamas trylikametis jau išmanė ir apie techniką.

„Šeimoje taip susiklostė, kad, būdavo, ateina pusė šešių vakaro – ir vaikai jau rengiasi pas gyvulius. Negirdėjome jokių „negaliu“, „nenoriu“. Versti niekada neteko, priešingai, jei kur užsibūdavome, žiūrėk, jau skambina: ko negrįžtate, šertis laikas“, – kalbėjo O.Rapkevičienė.

Šeimininkas prisiminė, kaip prieš egzaminus liepė dukrai ne dirbti, o mokytis, bet Monika atsakė norinti pasivaikščioti ir pailsėti.

O.Rapkevičienė svarsto, galbūt vaikai todėl nesikratė darbo, kad niekada nebuvo verčiami per prievartą, antraip gal iš principo būtų nepaklusę.

Šienavo melioracijos grioviuose

Rapkevičiai gyvena su Algirdo motina Danute ir keturiais jos katinais – savais ir priglaustais.

Žemės ūkio akademijoje besimokęs A.Rapkevičius, po tėvo mirties grįžęs į gimtinę, su Odeta gyvenimą kurti pradėjo nuo nulio – neturėjo nei savų namų, nei ūkio. Prie tėvų namelio po kiek laiko jie prišliejo savo priestatą.

Tiesa, buvo 30 ha A.Rapkevičiaus senelio žemės, mama laikė karvę. Telyčią santuokinio gyvenimo pradžiai davė ir Odetos motina. Nebuvo lengva, tekdavo šienauti net melioracijos grioviuose.

Gimus sūnui, jauna šeima jau kitą dieną nusipirko karvę, o tą patį mėnesį parsivedė ir eržiliuką. „Laikėme jį apie 10 metų, bet vėliau neliko darbo, o arkliui judėti reikia. Stovėdamas be darbo pradėjo dusti“, – pasakojo ūkininkai.

Prieš 13 metų įregistruodamas savo ūkį A.Rapkevičius jau turėjo ir nuosavos žemės, ir dirbo motinos bei dėdės žemę. Pradėjo siūlyti ir aplinkiniai žmonės.

Pradėję ūkį lipdyti nuo 6 ha žemės, dabar atskirus ūkius turintys Rapkevičiai dirba apie 160 hektarų. Didžioji jos dalis – nuomojama.

„Toliau baisu būtų plėstis: jei visi sumanys parduoti žemę, neturėsime tiek milijonų“, – juokėsi A.Rapkevičius.

Kaina perpus mažesnė

Nereikoniečiai tikina, kad žemės ūkyje viskas labai sparčiai keičiasi.

„Nieko gero neišeis, jei nesidomėsi naujovėmis – trąšų, chemijos prekiautojai kaipmat tau sukištų visokį šlamštą“, – sakė A.Rapkevičius.

Sutuoktiniai žinių įgyja kursuose ir internete, naudojasi žemdirbiams skirta parama. Rapkevičiai turi traktorių, purkštuvą, šienavimo įrangą, plūgą, grūdų valomąją ir džiovyklą, priekabą.

Šiemet jie nukūlė apie 3 t vasarinių ir 4 t žieminių rapsų, kviečių – per 6 t, miežių – daugiau kaip 4 tonas. Visi grūdai parduodami, tik pasiliekama gyvuliams šerti.

Už toną kviečių šiemet Rapkevičiai gavo 600 litų, už rapsų toną – 1160 litų, už miežių toną – 500 litų. Labiausiai, maždaug perpus, kritusi rapsų kaina. Kainos ir grūdų derlius, pasak ūkininkų, – loterija.

„Nesivaikome didžiausių pelnų, nes jie gali virsti nuostoliais, jei savikaina bus didesnė už gautas pajamas“, – sakė A.Rapkevičius.

O.Rapkevičienė prisiminė, kad būdamas 12 ar 13 metų sūnus Mindaugas irgi manė padarysiąs biznį augindamas triušius, bet pamatė, kad pelnas žemės ūkyje ne taip jau greitai ir ne taip lengvai ateina.

Lina RUŠĖNIENĖ

pan-sk

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.