Departamentas žadėjo ne bausti, o padėti

Praėjusią savaitę mūsų rajone lankėsi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė ir šio departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas. Jau esame rašę, kad senosios, prieš keletą metų 200-ąjį jubiliejų šventusios vienintelės Lietuvoje universitetinės Joniškėlio pradžios mokyklos pastatas teismo sprendimu buvo paimtas iš jį įsigijusio verslininko ir sugrąžintas valstybei. 2003 metais istorinę mokyklą viešajame aukcione už 10 tūkst. litų nusipirko radviliškietis verslininkas. Tačiau jis pastato neprižiūrėjo, pats buvo pradėjęs ardyti jo sienas. Senąją mokyklą niokojo ir čia užklystantys girtuokliai. Be to, palikta likimo valiai ji pamažu iro ir byrėjo savaime. Teismas iš privatininko pastatą paėmė dėl nepriežiūros bei grėsmės jo išlikimui. Istorinei mokyklai vėl grįžus į valstybės rankas, Kultūros paveldo departamentas pasiūlė ją savo žinion perimti mūsų Savivaldybei. Savivaldybės tarybos nariai sutarė, jog, prieš žengiant tokį žingsnį, būtina detaliai išanalizuoti visas galimybes, išklausyti visus pasiūlymus. Šiems klausimams spręsti buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta Tarybos posėdyje pateikti savo išvadas. Darbo grupės nariai ne kartą lankėsi Joniškėlyje, apžiūrėjo pagalbos laukiančią senąją mokyklą, kalbėjosi su joniškėliečiais. Ir nusprendė, kad, prieš darant galutines išvadas, būtina susitikti su Kultūros paveldo departamento atstovais, išklausyti jų nuomonę apie istorinės mokyklos perspektyvas bei galimą finansinę paramą ją renovuojant.

Nuotrauka iš 2014-02-18 14:14:03

Prie senosios Joniškėlio mokyklos.

 

Sumanymų yra, tik reikia atrinkti geriausius

Jau minėti svečiai susitiko su rajono vadovais, darbo grupės nariais, Joniškėlio miesto bendruomenės, seniūnijos, kai kurių kaimų bendruomenių atstovais. Joniškėlio miesto seniūnas Steponas Rimkus akcentavo, jog tokia situacija, kai garbingą istorinę praeitį turinti mokykla jau daugiau kaip dešimtmetį merdėja bei irsta, toliau tęstis negali. Gražiai tvarkomą Joniškėlio miestą lanko daugybė ekskursijų iš visos Lietuvos ir užsienio, bet apgriuvusi mokykla, tarsi šašas, gadina Joniškėlio įvaizdį. O juk tai unikalaus istorijos, kultūros ir architektūros paminklo – vieningo bažnyčios, ligoninės ir mokyklos ansamblio, statyto pagal garsųjį Igno Karpio testamentą – dalis. Anot seniūno, renovavus senosios mokyklos pastatą, į jį galėtų persikelti biblioteka, savo buveinę čia įsirengtų bendruomenė, patalpos tarnautų ir kaip viešoji erdvė jaunimo veiklai. Joniškėliečiai norėtų, kad jų mieste būtų įsteigtas Pasvalio muzikos mokyklos filialas, nes vaikams nuolat važinėti į Pasvalį nepatogu dėl labai praretėjusių autobusų reisų. Savivaldybės tarybos narė, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos vadovė Jūratė Jovaišienė irgi minėjo, kad senoji mokykla – ne tik Joniškėlio krašto, bet ir visos Lietuvos vertybė. O išsaugoti tą, kas atėjo iš istorijos glūdumų – mūsų moralinė atsakomybė. J. Jovaišienės nuomone, miesto bendruomenė vargu ar įstengtų pretenduoti į paramą milijoninės vertės projektui, tačiau, jei pastatą perimtų Savivaldybė, po to dalį patalpų galėtų perduoti ir bendruomenei. Didžiulio remonto reikia Joniškėlio miesto kultūros namams, bet tai kainuotų didelius pinigus. Tad vertėtų pamąstyti, ar nebūtų racionaliau kultūros namus perkelti į senosios mokyklos pastatą. Tokioms mintimis pritarė ir Joniškėlio miesto bendruomenės pirmininkas Viktoras Stanislovaitis. Jo manymu, maždaug šimto vietų salės su šalia esančiais repeticijų kambariais joniškėliečių poreikiams užtektų. Dabartiniuose miesto kultūros namuose – nejauku ir šalta. Rajono mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas priminė, jog dvarininkų Karpių pirmieji užmojai buvo pastatyti ne mokyklą, o vienuolyną, tad ir pastato patalpos su skiautinėmis lubomis, ir į celes panašūs kambariai visų pirma buvo pritaikyti vienuolių poreikiams. Tačiau tais laikais norinčių Joniškėlyje apsistoti vienuolių neatsirado. Galbūt šiandien vėl būtų galima tartis su dvasininkija dėl pastato pritaikymo vienuolynui. Juk, jei į mūsų kraštą atvažiuotų vienuolių, pagyvėtų ir dvasinis, ir kultūrinis gyvenimas. Vicemero manymu, kažin ar verta planuoti bibliotekos perkėlimą į kitą vietą, nes dabartinės jos patalpos – visai neprastos. O muzikos mokyklos filialui vietos atsirastų Joniškėlio gimnazijos pastate, nes užsiėmimai vyktų jau po pamokų.

 

Iš verslininko paimtas pastatas – perspėjimas abejingiesiems

Darbo grupės nariai vienu balsu tvirtino, jog senąją mokyklą pirmiausia reikia gelbėti nuo sugriuvimo. Pamatų praktiškai nebėra, pastatas sulindęs žemėn ir pirmas jo aukštas tarsi tapęs pusrūsiu. Iš išorės sienos skyla, kampai nudaužyti. Langai ne kartą buvo iš naujo užkalami, bet kažkas lentas vis nuplėšdavo. Todėl nuniokotas ir senosios mokyklos vidus – visur reikia kapitalinio remonto. Seniūnas Steponas Rimkus užsiminė, jog neseniai iš pastato išvežė tris traktorines priekabas šiukšlių, bet, norint išvalyti visas patalpas, tektų plušėti apie mėnesį. Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritorinio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas apgailestavo, kad pastatą niokojo ne tik laikas ar jį įsigijusio verslininko abejingumas, bet ir vietiniai vandalai. Po teismo sprendimo pastatą yra perėmę antstoliai. Dabar laukiama mūsų Savivaldybės tarybos sutikimo, kad Vyriausybė senąją mokyklą galėtų perduoti Savivaldybės žinion. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė minėjo, jog senosios Joniškėlio mokyklos susigrąžinimas iš įsipareigojimų nevykdžiusio privatininko yra precedentas dabartinės Lietuvos istorijoj. O tolesnės pastato perspektyvos gali tapti pavyzdžiu, kaip pozityviai spręsti per ilgą laiką susikaupusius skaudulius. Šiuo metu Kultūros paveldo departamentas bylinėjasi dėl dar dviejų privatizuotų paveldo objektų sugrąžinimo valstybei: dalies Palangos Kurhauzo ir Kalnaberžės dvaro. Beje, dėl pastarojo jau antros instancijos teismas patenkino departamento ieškinį ir priėmė privatininkui nepalankų sprendimą.

– Laimėtos bylos dar labiau sustiprina visų valstybės ir savivaldybių institucijų, visų mūsų atsakomybę, – teigė D. Varnaitė. – Kreiptis į teismą dėl senosios Joniškėlio mokyklos mus paskatino ne tik būtinybė ją gelbėti, bet ir tai, kad visą laiką jautėme didžiulį Joniškėlio miesto bendruomenės, jūsų krašto šviesuolių norą ir pastangas išsaugoti šią istorinę vertybę. Buvom tikri, kad kai ateis ta diena ir teismas priims lauktą sprendimą, iš karto sulauksim pasiūlymų ir aiškios Jūsų visų valios dėl tolesnio mokyklos likimo – jo saugojimo ir panaudojimo. Todėl šiandienis tūpčiojimas vietoje kelia šiokį tokį nerimą.

 

Ne tik liudyti istoriją, bet ir tarnauti šiandienai

Paveldosauginis mokyklos statusas – valstybės saugomas objektas, tad lėšų jos tvarkymui, kaip ir Joniškėlio dvaro renovacijai, galima gauti iš paramos fondų. Žinoma, investicijos bus didelės. Teikiant paraišką dėl paramos, labai svarbu būsimos pastato paskirties, racionalaus ir efektyvaus tolesnio jo panaudojimo klausimas: kad pastatas būtų gyvybingas, kad tarnautų visuomenės poreikiams. Pirmųjų lėšų iš 2014–2020 metų finansavimo laikotarpio galima tikėtis 2015-aisiais.

Tačiau paraiškas Kultūros ministerijai reikėtų pateikti kuo skubiau, nes pagal preliminarias paraiškas bus analizuojami visos šalies poreikiai ir nustatomi prioritetai. Ypač stipriai ketinama remti bendruomenių veiklas, skirtas istorinių vertybių išsaugojimui, tad šiandienės galimybės gauti lėšų Joniškėlio mokyklos pastatui sutvarkyti yra dėkingos. Kultūros ministerija ketina pirmiausia skatinti projektus, skirtus naujam produktui sukurti, tarkim, atgaivinti nenaudojamus pastatus ir pritaikyti visuomenės poreikiams. „Jūsų išsakytos idėjos dėl senosios Joniškėlio mokyklos pritaikymo, šiuo atžvilgiu, manau, labai tinkamos. Praktika rodo, kad perspektyviausi yra tie projektai, kurie persipina su istorine ir šiandiene pastatų paskirtimi – kad jie ne tik liudytų praeitį, bet ir dabar tarnautų žmonėms“, – sakė viešnia.

– Jei Savivaldybė perims mokyklos pastatą, žinoma, finansavimo jo renovacijai tuoj pat niekas neskirs. Ar nesulauksim tada mes patys sankcijų už tai, kad jo neremontuojam? – teiravosi Savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Užuotas.

– Jei vos tik perėmusią pastatą Savivaldybę mes imtume vaikytis su baudomis, sukompromituotume savo instituciją, – tvirtino Kultūros paveldo departamento vadovė. – Be to, pereinant kultūros paveldo objektui iš vienų rankų į kitas, visada surašomas to objekto apžiūros aktas, kuriame konstatuojama jo būklė. Naujasis pastato šeimininkas neatsako už tai, ką nuniokojo ankstesnis savininkas. Jei matysim realius jūsų žingsnius link senosios mokyklos išsaugojimo ir sutvarkymo, ne tik nebausim, bet ir visokeriopai padėsim. Renovuojant kultūros paveldo objektus privalo būti išsaugotos vertingiausios jų savybės, tačiau be kompromisų niekada neapsieinama ir abiems pusėms palankūs sprendimai visada surandami. D. Varnaitė minėjo, jog pirmiausia reikėtų sutvirtinti senosios mokyklos pamatus, kad pastatas toliau neirtų. O apsisprendus dėl jo paskirties, renovaciją galima išdėlioti dalimis, per kelerius metus.

 

Malūną ir karšyklą-verpyklą saugo bendruomenė

Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius sakė, jog Savivaldybė yra pateikusi paraiškas dėl paramos dviems kultūros paveldo objektams atnaujinti: Joniškėlio Igno Karpio dvaro oficinai ir Raubonių vandens malūnui bei vilnų karšyklai-verpyklai. Dėl pastarojo objekto pritaikymo ketina kooperuotis dvi kaimyninės bendruomenės – Raubonių ir Pajiešmenių. Susitikime su Kultūros paveldo departamento atstovais dalyvavo šių abiejų bendruomenių atstovai – Gražina Paškevičienė ir Vaidas Gikys. Jie minėjo, jog ir malūnas, ir karšykla- verpykla yra puikiai išsilaikę, išsaugota visa įranga. Dar ir šiandien Raubonyse gyvena žmonės, kurie dirbo vilnų karšykloje, puikiai žino visus įrengimus ir bet kada gali juos paleisti. Tad jau ir šiandien visa tai – tarsi gyvas muziejus, autentiškas technikos paveldas su ištobulintomis malimo ir vilnos karšimo-verpimo technologijomis bei tradicijomis. Raubonių ir Pajiešmenių bendruomenių planuose – atgaivinti veikusius tradicinius amatus ir pristatyti visuomenei naują patrauklų turizmo objektą. Juolab kad bendruomenės žmonių pastangomis buvo surasti unikalūs 1924 metų malūno brėžiniai su visais autentiškais duomenimis. Tereikėtų atkurti ankstesnę Tatulos upės vandens vagą ir atverti buvusius kanalus bei suremontuoti malūno pastatą, prieš tai nustačius, kodėl skyla jo sienos.

Nuotrauka iš 2014-02-18 14:37:06

Raubonių vandens malūnas laukia savo atgimimo

Svečiai iš Kultūros paveldo departamento apsilankė Joniškėlyje ir dar kartą apžiūrėjo savo atgimimo laukiantį istorinės mokyklos pastatą. O Raubonyse, vaikštinėdami po vandens malūną, karšyklos-verpyklos patalpas, svečiai aikčiojo iš susižavėjimo ir negailėjo pagyrų pastatą ir visą jo įrangą saugančioms bendruomenėms, Saločių seniūnijai. „Bendruomenės iš tiesų yra pačios geriausios kultūros bei istorijos paveldo saugotojos“, – pripažino Diana Varnaitė. Atgaivintas Raubonių malūnas bei karšykla-verpykla lankytojų dėmesio sulauktų ir dėl patogios strateginės padėties: jis stovi netoli „Via Baltica“ magistralės, Biržų regioninio parko pakraštyje.

Nuotrauka iš 2014-02-18 14:37:21

Karšyklos-verpyklos įrenginiai puikiai išsilaikė iki mūsų dienų

Su Kultūros paveldo departamento atstovais kalbėtasi ir dėl siaurojo geležinkelio atkarpos, einančios per Pasvalio kraštą, atkūrimo. Šio darbo imtis yra pasiryžusios veiklios šalia siauruko įsikūrusių kaimų ir miestelių, Joniškėlio miesto bendruomenės. Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas bendruomenių atstovus patikino, kad nuo siauruko sankasos be jokių leidimų galima kirsti čia sužėlusius krūmus ir taip vaduoti nuo jų istorinį geležinkelį.

Sprendimą dėl senosios Joniškėlio mokyklos perėmimo Savivaldybės žinion, ketina priimti rytoj posėdžiausianti Savivaldybės taryba. Minėtos darbo grupės nariai rekomenduoja pastatą perimti ir gelbėti jį nuo sunykimo.

 

Zina Magelinskinė

Darbas 2014 m. vasario 18 d. Nr. 20 (9133)

 

Komentuoti su „Facebook “

5 komentarai

  • Lina

    to Molis (dabar jau iš karjerų…)
    man jau gerokai per 35-erius, todėl galiu pasakyti, kad patys geriausi laikai man atėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nes labiausiai branginu dvasios laisvę, kurios sovietmečiu neturėjau. Bet nuoširdžiai tikiu, kad dar geresni jie bus mano vaikams ir anūkams. Beje, baigiau ne MRU ar ŠU, o VU, jei Jums yra koks nors skirtumas. Ir tikrai nesu valdžiažmogis – duoną pelnau ne iš biudžeto, o iš savo amato.
    Man nė kiek ne mažiau negu Jums skaudu, kad buvo parduota ir nuniokota senoji Joniškėlio Mokykla. Atsiliepiau tik todėl, kad žinau, jog rajonų vadovai ne visada gali paveikti tai ar atsakyti už tai, ką sumano ar daro šalies valdžia sostinėje.
    Stengiuosi gyvenime pamatyti ir teigiamus dalykus, o ne vien tik kaltinti kitus, nes pati, toli gražu, nesu tobulybė. Tada ir gyvenimas šviesesnis atrodo…Tikiu, galbūt naiviai, kad ir Mokykla prisikels naujam gyvenimui.
    Linkiu ir Jums šviesaus pavasario visomis prasmėmis.
    P.S. einu naršyti po savo menką bibliotekėlę, jei nepavyks – po visagalį internetą: tikrai įsigeidžiau plačiau pasiskaityti apie Stolypino kaimus…

    Atsakyti

    • Molis

      Miela kolege p. Lina. Drįstu Jus taip vadinti, nes man – dukart po 35, vieną Lietuvos aukštųjų mokyklų irgi esu išvargęs, o bibliotekėlę taipogi šiokią tokią turiu (gal susidarytų kokie 5000 – 6000 egz.). Tad mums bartis – tikrai nedera.
      Dėl MRU, ŠU ir kitokių ŪŪ. Esu piktas ant tų, kurie dėl savo „antpečių“ (togų, retežėlių ar kepuryčių su kutosėliais) priperėjo kone dvi dešimtis „universitetų“ Tam, kad „Norgėje“ žuvis skrostų mūsų bakalaurai ar „GB“ – viešbučius tvarkytų magistrės?!? Tema – labai plati, stačiai neverta čia kartotis. Džiugina tik tai, kad dalis mokslavyrių JAU atsipeikėjo ir ima kalbėti apie restruktūrizavimąsi… (MRU užkliuvo todėl, kad, baigę, tarkim, VVPI ir įgiję pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją, stojo į MRU, kuriame po 2 – 3 semestrų gaudavo t e i s i n i n k o diplomą; gi ŠU – net chiromantijos mokė…). O Jūsiškį VU – gerbiu ir sakiau bei sakysiu, kad Lietuvai reikia tik 4 – 5 „VU“!! Tada jaunuomenė tikrai žinos, kad „mokslo šaknys – karčios, ale vaisiai – saldūs“… Beje, gal tada „moksliniai agronomai“ eitų javo auginti, o ne niekų taukšti…
      Pamiršom Mokyklą. „Karštas“ esu todėl, kad ją baigiau.Dar dabar ausyse skamba Šiaulių „Elnio“ sandalų padų dūžiai į terakotines grindis, dar dabar prisimenu tiek nudilusius ąžuolinius laiptus, kad visu medžio grožiu buvo išryškėję šakos ir mes pirmokėliai – antrokėliai labai bijodavom ant tų šakų paslysti…
      Man ši Mokykla – ne eilinė keturklasė, kaip ir tam tikra gyvenimiškoji patirtis apie įvairaus plauko „prichvatizacijas“ ir „prichvatizatorius“… Pastarieji niekur nedingo, jie neskrodžia lašišų „Norgėje“, jie tik ir laukia savo valandos… Tiek to.
      P. S. Dėl duobių ir karjerų. Joniškėlio plytinė turėjo k a r j e r u s (ten maudydavomės, net karosus traukdavom); duobes parašiau todėl, kad buvau pamiršęs tikrąjį pavadinimą.
      Dėl dvasios laisvės… Kas ne kas, tačiau mano dvasia visais čėsais buvo nesuvaržyta, nežiūrint, ar vienas mokė kukurūzus auginti, ar kitas gelžkelį už Baikalo siuntė tiesti…
      Už pavasarinius linkėjimus – dėkui. Jums irgi – švelnių žilvyčio kačiukų bei ultramarininių žibučių!

      Atsakyti

  • Lina

    to Molis iš plytinės duobių

    jeigu,Tamsta norėtumėt ne tik pagiežą lieti, bet iš tiesų „giliau pasikapstyti“ Mokyklos privatizavimo istorijoj, žinotumėt, kad Mokykla tuo metu (2003-iaisiais) jau senokai buvo valstybės Turto fondo žinioje ir, anot Tamstos, „berods, rajoną tada tvirtai vadelioję konservatoriai, dabartiniai „gelbėtojai“, net ir labai norėdami, nebūtų galėję nei Mokyklos parduoti,nei tokio sandorio palaiminti, nei „otkato“ pasiimti. Bet, kai labai knieti įgelti, tokios „smulkmenos“ juk nebeįdomios…

    Atsakyti

    • Molis (dabar jau iš karjerų...)

      Kaip smagu: tai – ne mūsų, o kažkokio Turto… N – kartų girdėta valdžiažmogių terminologija: kaltų nėra, po mūsų – nors ir tvanas…
      Šiaip gi, panele Lina, esat teisi: „smulkmenos“ tapo „nebeįdomios“! Nei smulkmenos, nei didmenos…
      O „įgelti“ irgi jau nevalioju. Pamenat multifilmą apie storą storą begemotą (ponas Viktoras pasakytų – okupantų laikų…): anas buvo užsiauginęs tokią storą skūrą, kad nei „įgelti“, nei kitaip tą savimi patenkintą storaskūrį – storarūrį paveikti XXI a. pradžioje niekam nebepavyks…
      Jeigu, p. Lina, Jums dar iki 25 – erių šiek tiek liko, tikiu, kad, sulauksit geresnių laikų,;jei Jums – 35 – eri ar, neduokdie daugiau, ką gi… Skaitykit, domėkitės, gilinkitės… Gal gyvenime pravers, o gal jau šaukštai po pietų!.. Ypač pavojinga, jei baigėte MRU ar ŠU…
      P. S. Gi Mokyklos pamatus stiprinti geriausia popierinėm pinavijom, ką ir darė mokinukai vienos skara apsigaubusios ponios – viešnios iš sostinės vizito Joniškėlin metu…( p. Lina, plačiau prašom pasiskaityti apie Stolypino kaimus – gal pravers kada…).

      Atsakyti

  • Molis iš plytinės duobių

    Rytuose sako: „Jei ne kalnas pas Mahometą ateina, tai Mahometas pas kalną“… Ačiūdie, pagaliau atėjo!
    Perskaitęs gerb. ponios Magelinskienės rašinį, supratau, kad dėl senosios Mokyklos (sąmoningai rašau didžiąja) žūties kalčiausi yra „radviliškietis verslininkas“ ir paslaptingi „užklystantys girtuokliai“… Žinoma, žinoma, garbioji ponia, čia – Lietuva, čia kalti būna tik iešmininkai… O jei taip imtumėte ir trinktelėtumėte straipsniuką apie tuos tolimus 2003 – uosius: kas (KAS?!?) pardavė Mokyklą už 30 sidabrinių (atsiprašau, 10000…), kas palaimino tokį sandorį (berods, rajoną tada tvirtai vadeliojo konservatoriai, dabartiniai „gelbėtojai“, kokie „otkatai“, anot vieno agurkų krašto „ikonomisto“, tada buvo norma Pasvalio apylinkėse etc. Žinau, neparašysite… Žinau ir kodėl neparašysite… Tiek to. Gal p. Stanislovaitis, išėjęs į pensiją, paims plunksną ir praskleis paslapties šydą, praturtindamas pasakojimus apie vaiduokliškus nutikimus Dvare…
    Gi šiandien – prašom: nupaveiksluotas visas būrys Mokyklos ratavotojų. Ypač įsimintinas pirmas iš dešinės ( dar nuo tų 2003 – ųjų mėgstantis fotografuotis su žirklėmis atidarymo kaspinėlų karpymui!). Iki atidarymo – dar toli, dar reiks iš ES fondų išprašyti begalę pinigyčių ir juos „tinkamai“ paskirstyti… Joniškėliečiai, būkit budrūs: Jūsų gatvės išasfaltuotos irgi iš ES pinigų pagal planą fantasmagorišku pavadinimu. Kodėl jos taip greit tapo duobėtos? Kodėl neliko atsakingų už tas „ankstyvas“ duobes“? (žr. Pasvalio savivaldybės tinklapį). Todėl kartoju: tegu KIEKVIENAS gautas centas ar eurocentas būtų Mokyklai ir niekam kitam! Pelių aruoduose jau tikrai priviso per daug…
    P. S. Baigsiu „ne į temą“, kaip ir ta nuotrauka p. Magelinskienės rašinio pabaigoje: p. Viktorai, jei būsit kada Raubonyse, pasidomėkit, kieno gamybos kardajuostė yra užtraukta ant karšimo velenų ir kokios kilmės yra nuotraukoje matomos diržinės pavaros – stebina ilgaamžiškumas (nors, beje, vieno diržo ten stinga). Tai – tiesiog smalsumas technikai; gal kada susirašysim, gal šiaip teks gyvai Jūsų muziejuje pasišnekučiuoti, tada ir „išduosit“ tas paslaptis.

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.