Šiurpios legendos – smalsumui prabudinti

Tikrai sutiko vaiduoklį?

Jau du dešimtmečius Joniškėlio dvaro istorijas renkantis Viktoras Stanislovaitis tikisi jas visas suguldyti į atskirą leidinį. Muziejininkas rengia ir didelio populiarumo visoje Lietuvoje sulaukusią edukacinę programą „Naktinis apsivaikščiojimas po Karpių dvarą“.

Nors dvarininkai daug gero nuveikė Joniškėliui, tačiau jų gyvenimą lydėjo kraupios istorijos. Todėl ekskursantai, atvykę čia naktį, neina į dvaro vidų bei prieš 200 metų nukankintų vaikų krauju apšlakstytą parką, kuriame, pasak legendos, blaškosi vieniša nekaltų vaikų tėvų prakeikta ir ramybės nerandanti Karpio dvasia.

Joniškėlyje užaugęs ir nuo vaikystės girdėjęs senolių pasakojamas legendas V.Stanislovaitis šypsojosi, kad jis pats tiki dvare gyvenančiais vaiduokliais.

„Man pačiam kelis kartus teko matyti tarp medžių seną, nedidelio ūgio, juodu apsiaustu apsigobusį vyrą, baltais išsitaršiusiais plaukais. Tokie susitikimai tikrai kelia šiurpulį“, – tikino V.Stanislovaitis.

Nutraukė Perkūno trenksmas

Istorikas lankytojus perspėja, kad netyčia sutikus šlubą dvaro ūkvedį Pšibilskį, jokiu būdu negalima žiūrėti jam į akis. Priešingu atveju, bus prakeiktos trys lankytojo kartos, jos atstovai mirs nesulaukę 33 metų.

Legenda pasakoja, kad tarp 10 vertingiausių Lietuvos parkų įrašytame Joniškėlio parke pasodinti medžiai neaugo. Tada žiaurusis dvaro prižiūrėtojas Karpiui patarė nužudyti devynis kūdikius berniukus bei devynias nekaltas mergaites ir jų krauju palaistyti žemę. Dvarininkas po netrumpų dvejonių taip ir padaręs. Tuomet medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas – ąžuolai stojo, kur mergaičių – liepos sužaliavo.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytų vaikų tėvai. Jie prakeikė dvarininką ir jo siela blaškysis po parką tol, kol jame žaliuos ąžuolai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti vaikžudžio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų ir sudegintų medžius. Tik tuomet jis sulauks ramybės.

V.Stranislovaitis prisiminė, kad vienos ekskursijos metu staiga kilo audra, išgąsdinusi ne tik lankytojus, bet ir jį patį. „Ekskursantams stovint po šimtamečiais medžiais ir klausantis mano pasakojamos legendos apie nukankintus vaikus, staiga trenkė žaibas į už keliasdešimties metrų stovintį didžiulį ąžuolą. Iš parko skuodėme net neatsisukdami“, – prisiminė joniškėlietis.

Iki šiol šoka meilės šokį

Istorikas pasakojo, kad ir kilmingųjų Karpių giminėje taip pat buvo, ko gero, ne viena nelaiminga meilės drama.

Vidurvasary parke matomos dvi gelsvai rausvos liepsnelės, centriniuose dvaro rūmuose aidintys bėgančios moters žingsniai bei širdies dūžius primenantys garsai byloja apie aštuoniolikmečio Benedikto Karpio meilę jaunai ir gražiai skalbėjai. Giminės turtų paveldėtojas pamilo ne savo luomo merginą. Jaunuolis, žinodamas, kad tėvai vestuvėms su tarnaite neduos palaiminimo, ketino sprukti į užsienį.

Tačiau sukaupęs drąsą B.Karpis savo nuotaką vienos puotos metu pristatė tėvams ir svečiams. Nors mergina buvo pasipuošusi iš Paryžiaus parsisiųsdinta suknele, jos kaklą puošė perlų vėrinys, o rankų pirštus – žiedai, ji pokylyje jautėsi nejaukiai. Tačiau įsimylėjęs dvarininkaitis į nieką nekreipė dėmesio, jis džiaugėsi savo laime, pristatė savo būsimąją žmoną, pasakęs, kad jų širdys plaka kaip viena.

Tačiau susituokti su skalbėja B.Karpiui nebuvo lemta. Legenda byloja, jog įsiutusių jaunuolio tėvų nurodymu mergina ta pačią naktį buvo nužudyta, o jos širdis, kad būtų patenkintas jaunikio noras, buvo išplėšta ir įmūryta jo kambario sienoje.

Pasak V.Stanislovaičio, liepos mėnesį parke galima pamatyti liepsneles. Kartais šviečiantis meilės šokis trunka kelias minutes, kai kada – net kelias valandas.

Nors istorikas labai mėgsta pasakoti šią legendą, tačiau jo surinkti faktai liudija ką kita: Benediktui gimęs nesantuokinis sūnus, su kuriuo skalbėja iš Joniškėlio išvažiavo gyventi į kitą vietą. Vyro palikuonys ir dabar gyvena Lietuvoje.

Choleros aukas gyvas įkalino

Su dvarininkų Karpių žiaurumu susijusi ir kita legenda. XIX amžiaus viduryje, Krymo karo metu, Lietuvoje siautė cholera. Šia liga užsikrėtė viena tarnų šeima. Ponas, baimindamasis ligos protrūkio, įsakė užkalti visus tarnų namo langus bei duris ir ten gyvus mirti paliko keliolika gausių tarnų šeimų.

Nuo ligos ir iš bado mirusiųjų palaikus iš pastato išnešė tarnai. Jie, bijodami užsikrėsti cholera, buvo apsirengę tris paltus, apsimovę tiek pat kelnių ir pirštinių. Kadangi dvarininkas neleido jų laidoti kapinėse, epidemijos aukos atgulė atskirai iškastoje duobėje. Ten buvo sumesti ir mirusiųjų bei juos laidojusiųjų drabužiai. Šią vietą vietiniai gyventojai iki šiol vadina cholerkapiu.

Dėl rožės paaukojo gyvybę

Kone kiekvienas dvaro sodybos pastatas – sodininko namelis, tvartas, kalvė, mėsos rūkykla, oranžerija – turi savo kraupią legendą.

Sodininkas savo gyvybės neteko saugodamas dvarininko mėgstamą labai retą imperatoriškąją juodąją rožę. Kiekvieną rudenį iš didelio rožyno šis išskirtinis augalas būdavo iškasamas ir pernešamas žiemai į oranžeriją.

Joniškėlietis pasakojo, kad vieną žvarbią žiemą siautė didelė pūga. Naktį atsikėlęs pakurti krosnies oranžerijoje sodininkas pamatė, jog pro įskilusį kupolą į vidų veržiasi sniegas ir krinta ant Karpio branginamo augalo.

Išsigandęs sodininkas atsigulė ant šios rožės ir taip savo gyvybės kaina ją išsaugojo. Rytą tarnai rado suniokotą oranžeriją, o jos centre pamatė rausvą dėmę. Atkasę sniegą jie rado dužusių kupolo stiklų persmeigtą sodininko kūną, po kuriuo žydėjo nelaimėlio kūno šilumos išgelbėta gėlė.

Sakoma, kad po to kiekvieną žiemą prieš sodininko namelį, kur buvo oranžerija, sniegas nusidažo raudonomis kraujo spalvos dėmėmis.

Bažnyčią pastatė karsto formos

V.Stanislovaitis priminė legendą, paaiškinančią, kodėl netoli dvaro stovinčios bažnyčios forma primena karstą.

Muziejininkas pasakojo, kad Karpis nužudė savo brolį. Po šios tragedijos žudiką naktimis kankino košmariški sapnai. Kažkas dvarininkui patarė pastatyti bažnyčią, kuri matytųsi pro jo miegamojo langą. Kai kurie seni joniškėliečiai dar prisimena, kad maldos namuose netoli altoriaus kybojo karstas. Žmonės spėjo, jog jame buvo laikomi nužudytojo palaikai.

„Karpių dvaro rūsyje kurdami muziejų ateidavome dirbti 4–5 valandą ryto, bet niekada nepasilikdavome vakaroti. Sutemus jausdavome, kad pastate esame ne vieni, mūsų darbą stebi nematomi senieji gyventojai.

Ir ekskursantų niekas negąsdina slėpdamasis krūmuose ar po medžiais, tačiau jie taip pat ne kartą man sakė jautęsi stebimi. Tai, manau, senieji dvaro gyventojai ateina susitikti su svečiais“, – teigė V.Stanislovaitis.

Faktai

Joniškėlio dvaras ir miestelis nuo XVIII a. priklausė atvykėlių iš Italijos Karpių (del Carpio) giminei. Dvarą iš Aleksandro Puzino Povilas Karpis nusipirko 1723 m.

1736 m. karalius Augustas III privilegija Karpiams suteikė teisę įkurti savo žemėje miestelį su turgumi ir trimis metinėmis mugėmis.

Iki XVIII a. vidurio dvaro pastatai buvo mediniai. 1763 m. kilęs gaisras juos sunaikino. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, rytinė oficina ir svirnas. Didžiausios statybos vyko XIX a., tuomet buvo pastatytas centrinių rūmų priestatas, svečių namas, vadinamas naujaisiais rūmais, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė, kiti ūkio pastatai. 1871 m. pastatyta karvidė, jos statybos metai iškalti vėjarodėje. 

Joniškėlio dvaro sodyba užima 34 ha plotą. Pasodintas didelis parkas, šalia teka Mažupės upelis, Mūšos intakas.

Svarbiausias pastatas – centriniai rūmai yra XVII a. sodybinės mūro architektūros pavyzdys, kuriame ryškus klasicizmas ir liaudiškos architektūros bruožai, perimti iš medinės dvarų architektūros. Dvaro rūmai – tai du ne vienu metu statyti korpusai. Pagrindinis simetriškas klasicizmo stiliaus pastatas statytas XVIII a., o dviejų aukštų priestatas prie rytinio rūmų galo – XIX a. antroje pusėje. Tada pristatyta veranda, perstatytas 6 kolonų portikas, remiantis medinį balkoną.

Į vakarus nuo rūmų stovi vienaaukštis gyvenamasis namas, buvęs kumetynas, stalių dirbtuvės, skalbykla, dviejų aukštų svirnas, rūkykla, kalvė ir kiti pastatai. Dvare dar yra arklininko namas, ratinė, senoji oficina, oranžerijos liekanos, sodininko namas, kluonas, arklidės.  

Benediktas Karpis dvarą paliko sūnui Ignacui, šis įkūrė mokyklą ir ligoninę, o valstiečius atleido nuo baudžiavos. Dvarą jis buvo įkeitęs Eustachijui Karpiui už 9,5 milijono auksinų. 1858 m. dvarą valdė Felicijonas Karpis, jis įsteigė žemės ūkio mokyklą – mokomąją fermą. 

Joniškėlis visą laiką priklausė Karpių giminei, niekada niekam nebuvo įkeistas ar parduotas.

Vita SAVICKIENĖ

Komentuoti su „Facebook “