Apie ką kalba seno parko medžiai

DSCF2684Dėl savo darbo specifikos (užsiimu labai keista veikla – naktimis gąsdinu žmones) kone kasdien tenka būti Joniškėlio Karpių dvaro sodybos parke. Pasibaigus programai, šiurpių istorijų priklausę turistai nuolat teiraujasi, ar man pačiam nebaisu vaikščioti šimtamečių medžių paunksnėje, ar senosios didikų dvasios nedrumsčia ramybės, kai grįžtu namo?

Aš nebijau senojo parko, nesišalinu ten gyvenančių šešėlių ir džiaugiuosi kiekviena galimybe prisiliesti prie didžiulio, XVIII a. sukurto gyvo organizmo.

Kartais medžiai gali papasakoti gerokai daugiau nei žmonės, tiesiog reikia mokėti ir norėti išgirsti. Istorijų daug: liūdnų ir linksmų, tragiškų ir absurdiškų, keistų ir romantiškų.

Kai vakaro šešėliai apgaubia medžius, kai pasaulis pasineria į naktį – parkas atgyja. Priešais dvaro rūmus ima klegėti mažasis Benediktas su savo pussesere Marija (būsima paskutine dvaro valdytoja). Žemai, slėnyje, baubia „auksiniai“ dvaro jaučiai. Tie patys, kurie kiekvieno didesnio baliaus proga žygiuos pro rūmus, tie patys, už kurių išgelbėjimą nuo I-o pasaulinio karo kareivių Karpis sumokės kone vieną milijoną auksinių…

Eidamas senąja dvaro alėja, visuomet įsivaizduoju „gerąją dvaro kuprelę“ – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ana ten, šimtamečio ąžuolo paunksnėje, ji sėdi ir kažką rašo… Bet pūsteli vėjas ir rašytoja virsta didelės šakos šešėliu… Mėgstu šį medžio koridorių.Tai savotiškas portalas iš nūdienos į praeitį. Brendi per tylą, o virš galvos žvaigždės groja senų liepų viršūnėmis. Kartais šią idilę perplėšia metalo, susimaišiusio su moterišku sopranu, garsai. Tai žvanga ekonomės Lizos raktai. Moters, kuri su beatodairišku atsidavimu tarnavo našlei Karpienei iki paskutinio jos atodūsio. Net nepasakysi, kad ši smulkaus sudėjimo, griežtų veido bruožu moteriškaitė kone du dešimtmečius ant savo gležnų pečių laikė visus keturis dvaro kampus. Šiandien ji užsiėmusi – auklėja jauną piemenę, per kurios neapsižiūrėjimą dvaro karvės ištrypė pusę šiltadaržio…

Galite vadinti mane keistuoliu, bet senasis parkas iš tiesų gyvas. Tik norint tą gyvybę išgirsti, pajusti, reikia ne akių ar ausų – o širdies. Jei esate pakankamai drąsūs – pabandykite naktį ateitį į parką. Susiraskite nuošalesnę vietą, užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors gero ir gražaus. Tai raktas! Jei būsite pakankamai nuoširdūs sau – parkas atgis. Iš pradžių atsargiai, nedrąsiai, tai iš vieno, tai iš kito parko krašto ims lietis muzika, pasigirs pavieniai balsai, peraugantys į chaotišką kakofonija. Garsai, kvapai, vaizdai ims pintis tarpusavyje… Štai didžiojoje parko saloje groja styginis Joniškėlio žydų orkestras… Meilės saloje jaunas gimnazistas drebančiu balsu taria savo išrinktajai „myliu“… Medžių kambariuose prie šilkinėmis staltiesėmis dengtų stalų susėdę Karpių svečiai linksmai klega – šiandien čia virtinių valgymo varžybos… Nuo rūmų pusės vėjas atneša skambučio garsą – baigėsi pamoka. Kažkur bumbsi kamuolys, kažkas dainuoja, o kažkas ant Mažupės kranto atsargiai išvynioja skepetą su duonos rieke – mamos įdėti pietūs…

Matau savo močiutę, nešančią į rūmus ką tik nuaustą staltiesę… Sutinku kaimyno senelį – dvaro kumetį… Regiu veidus senųjų mokytojų, du amžius mokiusių šio krašto žmonės, o paskui ištremtus, nužudytus, nukankintus… Čiurlenančios Mažupės atspindžiuose šmėkščioja šimtai siluetų, kurių aš nepažįstu, bet tikrai žinau, kad tai žmonės, kurie kūrė, statė ir gyveno šiame molingame šiaurės Lietuvos krašte. Karpių dvaras ir parkas – neatsiejama jų savasties dalis. Kartais man atrodo, kad visi tie žmonės virto senojo parko medžiais…

Karpių dvaro parkas – ypatinga vieta. 34 hektarų ploto, unikalaus, rankomis sukurto landšafto, kažkada turtingą dendrologinę kolekciją turėjęs – vienas geriausiai Lietuvą reprezentuojančių parkų.

Ar ši vieta gyva tik prisiminimuose ir legendose? Ne! Paskutiniais metais Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Joniškėlio bandymų stoties ir asmeniškai direktorės, mokslų daktarės St. Maikštėnienės pastangomis parkas pamažu vėl įgauna savo pirmapradę formą. Žinoma, trūksta dar labai daug. Šiais metais Pasvalio rajono savivaldybė parengė naujųjų dvaro rūmų (oficinos) atkūrimo projektą. Jei viskas bus gerai, po kelerių metų čia turėtų įsikurti muziejus, konferencijų salės, svečių namai. Vis garsiau imama kalbėti ir apie tai, kad reikia rengti parko sutvarkymo projektą. Tai būtų logiškas žingsnis, kuris ne tik prikeltų vieną iš dešimties vertingiausių Lietuvos parkų, bet ir ženkliai padidintų žmonių trauką ne tik į Joniškėlį, bet ir į Pasvalio kraštą. Manau, metas dabar labai palankus, juolab, kad Joniškėlis paskutiniu laiku jaučia ypatingą Kultūros departamento dėmesį ir globą.

Tik šiek tiek liūdna, kad vis dar atsiranda žmonių, kuriems senasis parkas nereiškia nieko. Čia be jokios sąžinės graužaties nešamos buitinės atliekos, metamos šiukšlės…

Balandžio 12 d. 10 val. kviečiame visus geros valios žmones į Karpių dvaro tvarkymo talką. Darbinės pirštinės, grėblys ir gera nuotaika – būtinas tos dienos atributas.

Tebūnie tai duoklė mūsų tėvams ir seneliams bei palikimas mūsų vaikams.

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

  • Viktoras Stanislovaitis

    1. Darbas pakankamai navatnus, tad ir sparnai ne pro šalį, tik kad mes turim nuosava apuoką, kuris ištikimai ūkauja kiekvieną naktį ir dažnas miesčioniukas teiraujasi kaip mes tą spec. efektą „išlaužiam“…

    2. Dėl jūsų ir jūsų kartos drąsumo aš anei kiek neabejoju. Čia veikiau kreipiuosi į tuos šiulaikiškus – virtualiai kibernetinius jaunuolius…

    3. Pažado tikrai nepamiršau.

    4. Pusė milijono būtų graži pradžia. Nes vien parko „techninės dokumentacijos“ tvarkymas (archiologiniai, dendrologiniai ir kitokie tyrimai) kainuos apie 300 000 lietuviškų pinigų…

    Atsakyti

  • Trolis Mumis

    Konsonansiškai skambantis p. Viktoro tekstas, saulėta diena – puiki paskata geros valios žmonėms susibėgti talkon! Čia – ne anų laikų „subotnikas“, o graži lietuviška tradicija prieš Velykas apsišluoti…
    Minčiau ir ašai, ale nutrūko dviračio lenciūgas, nėr kaip. Tad belieka visiems talkinykams palinkėti nuotaikos, spėkų ir kad neliktų parke unitazų jokių!
    P. S. Užkliuvo „naktimis gąsdinu žmones“(???). Siūlau idėją: žinau, kas Narteikiuose pusvelčiui atiduoda Karlsono aeroįrenginį (benzinas, dujos) su moldinguotu propeleriu – jamat! Toliau: jamat ekonomės Lizos mažai dėvėtą paklodę ir – prašom, karlsoniškai plast plast į kokio skroblo ar maumedžio (Sukačiovo!) viršūnę ir kukuojat… Arba pelėda ūbaujat! Lankytojai gali ir apsi… iš siaubo! Taigi visais čėsais visi – nuo Ikaro, brolių Raitų, Karlsono bei žemkalnių – visi verždavosi aukštyn… (paskutinieji – bent iki Briuselio!). Beje, ir proga gera yra: 1961 m. balandžio 12 d. toks Jurka Gagarinas net į kosmosą išsiveržė…
    P. P. S. „Jei esate pakankamai drąsūs – pabandykite naktį ateiti į parką“ (???). Įžeidžiate, pons Viktorai, įžeidžiate… Dešimtis kartų teko naktį lydėti panas nuo Dvaro iki Technikumo, stabtelnant prie sodininko namo sienos… Užuovėja… Beje, nesupratau, kodėl „jaunas gimnazistas d r e b a n č i u balsu kažką taria? Galima tą patį pasakyti tyliai, šnabždant etc, bet jei jau kažkas „dreba“ – nėr čia ko prie panų kombinuot!
    P. P. P. S. Kaip neseniai vienas sakė – ne visi namie, ale aš dabar ganėtinai rimtai. Jūs, pone Viktorai, esate ne tik muziejininkas, ne tik romantiškų tekstų kūrėjas ar pagarsėjęs gąsdintojas; Jūs dar ir politikas, Pasvalio savivaldybės tarybos narys ir vienos iš bene trisdešimties lietuviškų partijų narys… Žadėjote „pasidomėti“ vasiukišku projektu, paaiškinti pilkiems žmoneliams kas prie ko, kaip ten bus dalijamasi tuo puse milijono litukų? Tylit lyg amo netekęs! Atminkit: „vox populi“ tikrai nenutils, kol vietiniai POLITIKAI nepaaiškins ŽMONĖMS…
    O ką, pons Viktorai, jei tą pusę milijono su spalvingos Pakso partijos ministro palaiminimu skirti ne beverčių popierėlių multiplikavimui, o k o n k r e č i o m s Karpių dvaro parko reikmėms?!? Net žydų orkestrėlio stygoms užtektų, a nia?.. Pasidalinkit savais pamąstymais, kaip kad 2013 m. kovo 19 d. – per pačias Juozines – pasakojot savo puikiame straipsnyje (Delfyje) apie parką… Tamsta – gi politikas, iš tos neklystančios ir patriotinės…

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.