Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas. Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Todėl Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą.
Nors mūsų kraštuose bažnyčioje dažniausiai šventinama kadagio šakelė, pastaraisiais metais vis labiau populiarėja didžiulės, įvairiaspalvės, Vilniaus kraštui būdingos verbos. Tai neatsiejamas sostinėje vykstančios Kaziuko mugės simbolis. Tačiau joniškėliečams nereikia važiuoti į Vilnių – verbų galima nusipirkti ir mūsų mieste. Margaspalviais pavasario simboliais prekiauja gėlių salonas „Simonos gėlės“. Svarbiausia verbos ne atvežtinės, o pagamintos salono florisčių.
Šiuo metu salone praktiką atlieka dvi I. Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos moksleivės. Verbos – tai jų kūrybinis darbas.
Mielas Kolega, jeigu Jums atrodo, kad eksjoniškėliečių nebūna, tai gal Jus ir teisus. Aš jau daug metų gyvenu prie truputį didesnės upės negu Mažupė. Kažkodėl jaučiu atotrūkį nuo Joniškėlio.
Mano vaikystė ir net jaunystė asocijuojasi su pašventintomis kadagio šakelėmis (verbomis), su kuriomis gaudavau per blauzdas. Po to jas kur nors užkišdavo ir laikydavo iki kitų Šv. Velykų, o tada sudegindavo. Kažkodėl paplito Vilnijos krašto (lenkiškos) verbos. Jos netik imlios buitinėms dulkėms, bet kartais atsiranda ir vabaliukų. Matomai netinkamai paruošti būna žolynai.
Ačiū Jums už informaciją apie džiną. Dabar naudosiu tik džiną ir jokie persišaldymai man nebus baisūs.
Labai malonu būtų, jeigu gerb. kunigas Ričardas pasidalintų savo įspūdžiais apie Vatikaną, Lateraną, Romą (Italiją).
Visiems susikaupimo Didžiosios savaitės metu, laukiant Šv. Velykų.
Miela kolege, mano galva, eksjoniškėliečių nebūna: arba tu joniškėlietis, arba – ne!.. Tarkim, daug metų gyvenu prie Mūšos, ale vis tiek manausi esąs joniškėlietis.
Dėkui už informaciją apie verbas. Pamenu, kaip prieš n metų viename mediniame Vytauto gatvės namelyje nuo vienos babytės verba gaudavau per šlaunytes. Nuo tada Velykos man asocijuojasi su svogūnų lukštais, margučiais ir kadagio šakele!
Nuoširdžiai prisidedu prie „Eksjoniškėlietės“ linkėjimų visiems! Dvigubi linkėjimai mergaitėms iš Technikumo – verbų kūrėjoms (nors tos verbos ir Vilnijos krašto, nebūdingos Joniškėliui, beje, labai imlios buitinėms dulkėms – žinom, išbandėm…)!
P. S. Žymiai vėliau, kai Verbų sekmadienį nieks, pakėlęs antklodėlę, verba nebeplakė, sužinojau kitą kadagio (tiksliau, jo uogų ) pritaikymą: DŽINAS! ( nuo prancūziško genievre – kadagio uoga). Ypač tinka nuo pavasarinių
persišaldymų, tiek su toniku, tiek be ano…
P. P. S. Dėl popiežiaus Siksto Penktojo. Kaip būtų gražu, jei tokį šventinį sekmadienį prisiminimais pasidalintų Joniškėlio parapijos klebonas kunigas Ričardas, kuris apie Italiją žino šimtą kartų daugiau, nei mes visi, čia krūvon sudėti! Įskaitant keliautoją poną Tomą iš Panevėžio… Beje, O l d T o m angliškai reiškia kadagių degtinę… (čia – tik žodžių žaismas…).
Verbų sekmadienis, tai sekmadienis prieš Velykas, kuriame paminimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kada „gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio karaliui!”. Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.
Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?”. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?”.
Lietuvoje verboms paprastai naudojama kadugių ar sprogstančių gluosnių šakos. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, laukai. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.
Pastaruoju metu Lietuvoje paplito Vilniaus krašto verbos, padarytos iš džiovintų laukinių gėlių. Jos susijusios su senaisiais Vilniaus amatininkų cechais ir buvo kuriamos kaip puošmenos procesijoms, vėliau ši paskirtis nunyko ir tokios puokštės virto verbomis.”
Vakarų Bažnyčioje verbų šventinimas žinomas jau nuo popiežiaus Gelazijaus (492-496) laikų. Nuo VIII a. jos šventinamos per mišias ir paskui dalijamos žmonėms. Pažymėtinos verbos Romos Šv. Petro bazilikoje. Popiežiaus Siksto V suteikta privilegija verbas šiai bazilikai paruošia ir pristato viena giminė (Bresca di S. Remo). Jos gaminamos iš sausų palmių šakų, sudarant įvairias figūras ir ornamentus.
Tad visus sveikinu su Verbų sekmadieniu ir linkiu sveikatos ir geros kloties gyvenime.