Paliktas pėdas surandam širdimi

Meškalaukietės Bronislavos Černiauskienės knygos „Pėdos“ pristatymo šventėje jos autorė buvo minima ne tik kaip Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Šiaurės Lietuvos literatų draugijos, Pasvalio krašto literatų klubo „Užuovėja“ narė, Lietuvos kaimo kultūros šviesuolė, bet ir kaip Lietuvos kaimo Motinos Kūrėjos titulą pelniusi moteris. Tačiau, kaip sakė šventės vedėjas Viktoras Stanislovaitis, jokie titulai negali atspindėti visų žmogaus kūrybos galių ir jo dvasios turtų.

Jau septintą savo knygą į gyvenimą išlydėjusi Bronislava Černiauskienė, visų ją pažįstančių meiliai vadinama tiesiog Bronyte, kartu su vyru Petru užaugino keturis sūnus ir dvi dukras, šiandien džiaugiasi keturiolika šaunių anūkų, trim proanūkiais.

 

Šviesiausi žodžiai – tėveliams

O autobiografinėje knygoje „Pėdos“ pačius gražiausius žodžius Bronytė skiria savo tėveliams Aleksandrui ir Filomenai Jasnauskams. „Paprasti kaimo žmonės, mylėję savo kraštą, sukūrę jaukią sodybą, užauginę keturis vaikus, pailsę atgulė Grūžių bažnytkaimio kapinėse. Ne veltui buvo gyventa. Tarp savęs gražiai sugyveno, nevartojo keiksmažodžių. Vienas į kitą kreipdavosi „širdel“.

Mes užaugome be „beržinės košės“. Užtekdavo griežtesnio žodžio. Iš mūsų nereikalavo to, ko negalėjome padaryti, bet jie mums, ką pažadėdavo, išpildydavo, o ką jie paliepdavo, visada stengėmės atlikti. Mes mylėjome ir gerbėme tėvelius, niekada į juos nesikreipėme „tu“. Mums tėvų žodis būdavo šventas, jei kartais jis ir nepatikdavo. Mus visada lydėjo šiltas, stiprus saugumo jausmas – kad ir kas benutiktų, šeimoje jautėmės saugūs.“

Tarsi saulutės spinduliai knygoje vis blyksteli Bronytės džiaugsmas ir pasididžiavimas savo pačios atžalomis: „Paaugę vaikai jau padėdavo nuravėti cukrinių runkelių normas. Daugiausia darbų tekdavo vyriausiai dukrai Vitalijai. Jinai, grįžusi iš mokyklos, prižiūrėdavo mažuosius, kol aš dirbdavau fermoje. Vis daugiau padėdavo namų ruošoje. Atbėgdavo padėti ir fermoje. Prasikaltę vaikai dažniausiai man prisipažindavo, kartu bandėme spręsti jų vaikiškas problemas. Su vaikais kalbėdavomės apie viską: ir apie tai, kiek blogo gyvenime padaro girtuoklystė, rūkymas.

… Laikėme dvi karves ir prieauglį, daug paukščių. Šieną susivežti padėdavo vaikai. Kaip šilta būdavo krūtinėje, kai vaikai pasakydavo:

– Mama, eik virti valgyti, mes sukrausime. Mano užvadėliai…“

Kad Bronytės vaikai augo darbštūs ir rūpestingi, liudija ir knygoje papasakota nuosavo namo statybos istorija:„Nusipirkome Meškalaukio kaime pirmos laidos standartinį namą, apmūrytą plytomis, žemu stogu. Vaikams nepatiko tas stogas, sugalvojome statytis priestatą, kad būtų veranda, vonios kambarys, sandėliukas, tada galėsime užsidėti ir normalų stogą. Su Petru iš Pasvalio parsivežę priestato projektą apstulbome: tai jau namo restauravimas… Antrame aukšte – trys kambariai, balkonas-terasa.

– Ne, – nusigandau aš, – tokio namo nepajėgsime pasistatyti.O vaikams šis projektas labai patiko.

– Nevalgę būsime, bet pasistatysime, – užsidegęs užginčijo Audrius.

Tad neramia širdimi ėmėmės statybų. Iš Kupiškio prisivežėme plytų, supirkome statybai reikalingas medžiagas. Vaikai kasė ir betonavo pamatus. Bet štai Audrius gavo šaukimą į privalomą karo tarnybą. Išleidau pirmąjį sūnų į sovietinę armiją. Liko nebaigtos mūryti priestato sienos. Statybos darbus toliau tęsė Artūras su tėvu, padėjo mažieji Vidas ir Laimutis (…) Dengiant stogą šiferius padavinėjau ir aš. Taip pasibardami, pasirokuodami per trejus metus ir restauravome namą.“

1990-aisiais net trys Bronislavos ir Petro Černiauskų vaikai iškėlė vestuves: Audrius su Daiva – gegužės mėnesį, Artūras su Raimonda – rugpjūtį, o dukra Rita su Vladu – spalio mėnesį. Audrius savo šeimai pastatė atskirą namą. Ištekėjusi Rita apsigyveno tėvų namo viename antro aukšto kambaryje, Artūras su Raimonda – kitame, o trečiame abu jaunėliai – Vidas ir Laimutis. Abi poros čia gyvendamos sulaukė ir pirmagimių sūnų.

Šiandien šeimos narių rankomis restauruotame name Bronytė Černiauskienė gyvena kartu su jaunėlio sūnaus Laimučio šeima. Kiti vaikai su šeimomis irgi įsikūrę netoli gimtųjų namų. Vyras Petras jau prieš keliolika metų išėjo amžinybėn.

 

4

Mamą sveikina Saločiuose gyvenanti vyriausia dukra Vitalija.

Paralelės su Žemaite

Visų septynių Bronislavos Černiauskienės knygų krikštamotė, Pasvalio krašto literatų klubo „Užuovėja“ vadovė mokytoja Regina Grubinskienė, lygindama Meškalaukio kaimo literatės Bronytės ir lietuvių literatūros klasikės Žemaitės gyvenimus, įžvelgė daug prasmingų paralelių. Abi jos rašyti pradėjo jau užaugus vaikams: Žemaitė sulaukusi 50-ies, Bronytė – 60-ies metų. Abi užaugino po šešis vaikus, abi sieja ir kelionių troškulys.

– Prieš keturiolika metų Bronytės gyvenime įvyko stebuklas: išsivadavusi iš kasdienybės, iš buities gniaužtų, laisvėn išsiveržė iki tol tyliai kalėjusi jos kūrybinė energija. O netrukus šviesą išvydo pirmoji Bronytės knyga „Meškų laukas“ (2001 m.). Žodis yra priemonė išdalinti save kitiems. Iki tol Bronytė daug savęs išdalino sunkiam darbui ir gausiai šeimai. Laimei, likimas jai leido pajausti ir kūrybos galią, kai žmogui tarsi užauga sparnai. Šį gyvenimo virsmą atspindi knygų pavadinimai: „Vaikštau žeme“ (2002 m.) ir „Tu man davei sparnus“ (2011 m.). O „Vienkiemio mergaitė“ (2005 m.) šviežiausioje knygoje „Pėdos“ tarsi sugrįžo į gimtuosius Stipinus, kad vėl pamatytų savo pėdas – ženklą, kad čia jos gyventa ir eita, – naująją meškalaukietės knygą apibūdino „Užuovėjos“ klubo vadovė.

Anot Viktoro Stanislovaičio, bene didžiausias poeto įvertinimas – jo eilės, tapusios dainų žodžiais. Pagal Bronislavos Černiauskienės eiles gimė ne viena daina. Toks kūrinys yra ir daina „Gabrielei“, skirta Joniškėlio krašto šviesuliui – Gabrielei PetkevičaiteiBitei. Muzikos autorė – joniškėlietė Nijolė Stepulienė šią dainą padainavo kartu su Meškalaukio kaimo bibliotekininke, knygos pristatymo šventės sumanytoja Gene Rakauskiene.

Muziejininkė Bronislava Lapinskaitė minėjo, jog istoriškai vertingos yra visos prisiminimų knygos. Ypač, kai jų autoriai sugeba taip subtiliai ir jautriai į viską įsiklausyti ir taip gerai viską įsiminti, kaip tą daro Bronislava Černiauskienė. Pažintine prasme labai vertingi autorės prisiminimai apie jos tėvelio kelionę į Peterburgą bėgant nuo pirmojo pasaulinio karo, apie tai, kaip žmonės gyveno ir dirbo nepriklausomoj Lietuvoj, apie kolektyvizacijos skaudulius, apie „komercines“ keliones į Leningradą Atgimimo metais, apie mamos išgyvenimus, nuo persekiojimų saugant iš sovietinės kariuomenės pabėgusį sūnų.

 

Knyga – stipriau už paminklą

– Žmogų, kurį ypatingai gerbi, norisi vadinti kuo švelniausiu vardu, nes, jei vadintum pavarde, nebūtų nuoširdu. Todėl ir aš Meškalaukio kaimo šviesuolę, šiandien pristatomos knygos autorę vadinsiu Bronyte. Jos parašytos knygos yra paminklas – savo šeimai, kaimui, savo kraštui. Netgi stipriau už paminklą. Laikui bėgant paminklai suyra, nugriūna, o knygos, eilės, dainos išlieka ilgus amžius. Juk turime daugybę gražiausių liaudies dainų, kurioms eiles kažkada irgi parašė koks nors kaimo poetas. Tad kaip nesididžiuoti savo kraštu, jo kalba, kūrybingais žmonėmis, – sveikindamas knygos autorę kalbėjo Seimo narys Antanas Matulas.

3

Dukterėčia Dainora ir jos vyras Kęstutis, tarsi priesaką kurti toliau, įteikė didelę dėžę rašomojo popieriaus. Smagią akimirką užfiksuoja jaunėlio sūnaus Laimučio fotoobjektyvas.

Kitas renginio svečias – rajono meras Gintautas Gegužinskas, minėjo, jog pėdsakus paliekame visi: vieni smėlio, kiti molio žemėje. Tačiau įspaustas pėdas greitai vėl užpusto smėlis, užželia žolė ir tada jas pamatyti galima tik širdimi. Bet tą padaryti sugeba ne kiekvienas – tik labai jautrios sielos žmonės, tokie, kaip meškalaukietė Bronytė Černiauskienė.

Joniškėlio apylinkių seniūno pavaduotoja Rūta Liberienė įsitikinusi, jog tokias knygas, kaip B. Černiauskienės „Pėdos“, skaityti būtina. Juk jose sugrįžta prisiminimai apie išnykusias sodybas, apie ten gyvenusius, bet jau išėjusius senolius.O renginio vedėjas Viktoras į sceną jau kvietė jaunuosius atlikėjus iš Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos: Juliją Rastauskaitę, Gabiją Garalevičiūtę ir Gajų Garalevičių. „Pėdų“ autorės mintis ir jausmus jie perteikė muzikinėje literatūrinėje kompozicijoje, kalbančioje apie meilę gimtinės berželiui, apie Mūšos vingių, Skalių kalno, laukų ir pievų, nubarstytų prisiminimų pėdomis, grožį. Bronytė sulaukė ir netikėto siurprizo: lyriškas dainas jai dovanojo subtilių balsų savininkės iš Panevėžio.

Dėkodama už surengtą šventę, knygos „Pėdos“ autorė sunkiai tramdė jaudulį. Daug šiltų padėkos žodžių Bronislava Černiauskienė skyrė „Užuovėjos“ klubo vadovei mokytojai Reginai Grubinskienei, kuri jau keliolika metų globoja literatę iš Meškalaukio ir nuolat skatina kurti. Nuoširdų ačiū tarė Meškalaukio kaimo bibliotekininkei Genei Rakauskienei, surengusiai ne tik šios, bet ir ankstesnių meškalaukietės knygų pristatymus, bei tokių renginių talkininkei – Meškalaukio kultūros namų administratorei Vaidai Šeškinei. Širdingai padėkota ir visiems kitiems šventės dalyviams.

2

Su anūke Živile, sėkmingai pradėjusia modelio karjerą.

Renginio organizatoriai pasistengė, kad jo scenarijus įprasmintų gražų kelių kartų ryšį. Mažųjų Meškalaukio šokėjų nerūpestingos vaikystės šokį keitė jaunystės veržlumą įkūnijusios Joniškėlio kultūros namų šokėjos. Po to į sceną išėjo Meškalaukio „Bočių“ ansamblis, kuriame dainuoja ir pati Bronislava Černiauskienė. Jai ansamblio draugės įteikė naminės duonos kepalą. Nuskambėjo ansamblio vadovės Nijolės Stepulienės sukurta daina „Tėviškės duona“ (žodžių autorius –Joniškėlio miesto seniūnas Steponas Rimkus). O dainuojant finalinę dainą, „Bočių“ ansamblyje vėl stovėjo ir pati Bronytė.

 

Popieriaus nepritrūks

Abiejose salės pusėse išsirikiavo ilgos sveikintojų eilės. Ilgametė Joniškėlio kultūros namų etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ vadovė Aldona Rapkevičienė knygos apie šį kolektyvą „Audžiau abrūsėlį“ (2004 m.) autorei Bronytei Černiauskienei padovanojo lininį rankšluostį.

Beveik visi sveikintojai Meškalaukio kaimo šviesuolei linkėjo sveikatos, ilgų kūrybingų metų ir kad dienos šviesą išvystų dar ne viena jos knyga. Tačiau originaliausiai tokius linkėjimus atspindėjo Bronytės dukterėčios – sesers Vandos dukros šeimos dovana: Dainora ir Kęstutis Kurliai įteikė sunkią dėžę, pilną balto popieriaus, kurio tikrai užteks parašyti ne vieną knygą. Beje Dainora ir Kęstutis, Lietuvos statybos inžinierių sąjungos prezidentas, buvo knygos „Pėdos“ leidybos rėmėjai, jie surinko ir duomenis šioje knygoje esančiam „Giminės medžiui“.

Per knygos pristatymą buvo galima apžiūrėti nuotraukų ir dokumentų parodą iš Bronytės gyvenimo aruodų „Vaikštanti žeme“ ir jos kūrybos parodą „Gilios pėdos krašto žemėje“ – autorines knygas, kūrinius kituose rinkiniuose, straipsnius spaudoje ir kt.

1

Plačios Jasnauskų giminės atžalos prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės paminklo Joniškėlyje.

Bronislavos Černiauskienės knygos „Pėdos“ pristatymo šventė sutapo su plačios Jasnauskų giminės susitikimo diena. Jos išvakarėse Bronytę susirado tėvelio pusbrolio giminės ir susitikime dalyvavo net aštuoni šios šakos atstovai. O iš viso susirinko per pusšimtį iš visos Lietuvos suvažiavusių gausios ir gražios giminės atžalų. Plačioje Bronytės giminėje yra įvairiausių profesijų žmonių. Sūnaus Audriaus dukra Živilė garsėja kaip žavus modelis. Dabar ji ruošiasi darbo išvykai į Indiją. Brolio Vytauto, deja, jau mirusio, anūkė Lina Kievišaitė-Jieznienė pasirinko kariškės profesiją. Baigė Lietuvos karo akademiją, stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jos vyras Rimantas – taip pat kariškis. Susitikimas prasidėjo Joniškėlio bažnyčioje – šventomis Mišiomis už Jasnauskų giminę. Po to visi važiavo į Grūžių kapines, aplankė čia besiilsinčių Bronytės tėvelių bei kitų artimųjų kapus. Grįždami sustojo prie lauko Stipinų kaime, kur kažkada buvo gimtoji Bronytės sodyba. Dabar ten likę tik ąžuolas ir trys berželiai.

 

Zina MAGELINSKIENĖ

Darbas 2014 m. gegužės 3 d. Nr. 49 (9162)

Prano ŽVAGINIO nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.