Joniškėliečių Egidijos ir Armando Balčiūnų sodyba, kurią rajono vertinimo komisija pripažino tarp miesto sodybų viena gražiausiai tvarkomų, labiau panaši į vienkiemį. Jos plotai tuojau už senųjų kapinių driekiasi Mažupės upelio pakrante. Nuo terasos atsiveria laukų horizontas. Prie Mažupės pasodinta medžių, kad tolumoje užstotų kelią. Tylu, ramu, čia pat tingiai snaudžia dvi katės…
Graži pakrantė, tačiau Egidijai ir Armandui tenka prižiūrėti gerokai per hektarą ploto. Juolab kad tarsi savaime tas grožis peržengia sodybos ribas. Egidija ir prie kapinių tvoros jurginų prisodinusi. Prieš 24 metus susituokę jaunieji Balčiūnai persikėlė į šią sodybą, kur gyveno keturios šeimos, dabar čia likusi tik viena močiutė.
– Aš atėjau iš Joniškėlio dvaro, Armandas – iš buto. Nusipirkom šioje vietoje vieną butą, paskui – kitą, pasistatėm priestatą. Nors pradžioje man čia visiškai nepatiko, atėjom kaip į lūšną, pašiūrių, tvartelių pristatyta, žinot, koks buvo bendras anų laikų gyvenimas. Ir dar prie kapinių, prie tų didelių medžių buvo nejauku. Vandenį semdavom iš bendro šulinio, skalbdavom Mažupės upelyje. Praėjom kryžiaus kelius, kol įsivedėm vandentiekį, – prisimena Egidija Balčiūnienė. – Bet mano vyras šioje vietoje kažką įžvelgė. Jis ėmėsi statyti, rimtai kurtis.Laikui bėgant, buvo nugriautos pašiūrės, tvarteliai, ir prie kapinių įprato, jų kaimynystei jau neteikia jokios reikšmės.
Egidija dirba Joniškėlio „Agyje“ pardavėja. Tris dienas pluša nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, tačiau po to trys dienos laisvos.
– Sodybą tvarkydama savotiškai pailsiu. Fiziškai gal ir pavargstu, bet dvasiškai atsipalaiduoju. Parduotuvėje darbas ir žmonės taip išsiurbia, kad daugiau nieko nebesinori. Tačiau vien namuose sėdėti vis tiek negalėčiau, – prisipažįsta Egidija. – O sesuo sako, kad vietoj tų gėlynų ir pievelių bent bulvių pasisodinčiau, vis naudos turėčiau…
Egidijos vyras Armandas – tolimųjų reisų vairuotojas, Europos keliais išvažiuoja ištisiems mėnesiams.
– Reikia pinigų, turim brangų studentą, – išsitaria Egidija.
Pasirodo, sūnus Simonas Vilniaus kolegijoje studijuoja šukuosenų dizainą. Kai grįžta jaunasis stilistas, kaip šmaikštauja mama, namai pilni ir panelių, ir plaukų.
– Bet Simonas pats tokią profesiją pasirinko, labai norėjo mokytis tik čia ir niekur daugiau. Kitaip grasino išvažiuoti į užsienį, nors žinau, kad jis ten nenori, – sako Egidija.
Tiesa, per vasarą Simonas dirba Anglijoje. Šioje šalyje dirba ir mokosi Balčiūnų dukra Deimantė.
– Porą kartų per metus ji parskrenda į namus, kokius du aš nuskrendu, – pasakoja Egidija.
Atrodo, kad tą didžiulę erdvę sodyboje ji viena ir tvarko.
– Kai Simonas grįžta, draugų pilna. Ir aš labai daug draugių turiu. Ir vaikų draugai pas mane ateina. Visi sodyboje padeda. Vien žolę pjaunam visą dieną, – pripažįsta Egidija.
Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad šiuose namuose gera aura. Ateina žmonės ir džiaugiasi ramybe, erdve, gražiu paupio reljefu, žaluma ir gėlių žiedais.
– Kai čia pradėjome gyventi, Mažupėje ir skalbėme, ir maudėmės. O dabar šis upelis visai išseko ir apžėlė, nebegalima net gėlių palie-ti. Reikia išvalyti ir vagą pagilinti, – žiūrėdama į Mažupę, pasvajoja Egidija.
Didžiulė Balčiūnų sodyba Mažupės pakrantėje buvo sutvarkyta po truputį, per daugelį metų. Vienu mostu toks grožis nesukuriamas.
– Ir vyras grįždamas vis ką nors parveža – tai gėlių svogūnėlių, tai rožių krūmelį. Jeigu kas neprigyja, tuomet supyksta. Geriau jau nerodyti, – šypteli gražiosios sodybos šeimininkė Egidija Balčiūnienė.
Vido DULKĖS nuotraukos
Asta BITINAITĖ
„Darbas“ Nr. 91
ir dar ta grazuole neisimta is sio puslapio,jau neimanoma I ja ziureti tikrai.
kad jau ji atsibodo su savo ta pastraipa,galit pakeisti,aplamai labia jau ilgai stove tie patis puslapiai,galima butu dazniau kazka naujo ideti,o cia viena pasikapste tarp krumu ir ikele,daug joniskeli graziu vietu,nematau nieko grazaus,cia pas ja.