Su Rugsėjo 1-ąja

su rugsejo 1-1a

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

  • Eksmoksleivė

    Tiems, kuriems į mokyklą kitais metais jau nebeteks sugrįžti – dvyliktokams.

    „Baigiančiam dvylika klasių jau būna aštuoniolika metų, žmogui pats laikas pradėti mąstyti apie savo gyvenimą, kur dėsis, su kuo ir kaip gyvens – kaip išgyvens (žiūrint į dabartinę situaciją tikriausiai tinkamiausias klausimas). Tie mokslai, tie egzaminai tik dalis gyvenimo ir nebūtina dėl jų depresuoti, bėgti žudytis, gerti visokių taip spalvingai reklamuojamų atmintį gerinančių, nuotaiką pakeliančių preparatų už pusę kainos. Turi daug daugiau problemų nei ši ir turėsi jų dar daugiau. Toks jau tas gyvenimas ir nieko čia nepakeisi.
    Per tuos dvylika metų mokykloje, gyvenimo mokykloje, supranti išties daugiau ir įgauni savo patirties, tampi unikalus, išskirtinis, kitoks (įdomu kodėl žmonės nemėgsta šio žodžio). Per tuos dvylika metų šiaip ar taip tenka beveik po 9 valandas (ir dažniausiai daugiau) vienaip ar kitaip pratūnoti mokyklos suole ar ruošiant visų mokytojų svarbiausius namų darbus. Tu, žmogus, praleisdavai didžiąj dalį paros kažką mokydamasis, sėdėdamas, su dar trisdešimčia galvų siekdamas vieno ir to paties – išlaikyti egzaminus, patekti į universitetą, jį baigti ir turėti patį geriausią pasaulyje darbą. Bet kartais ten pratūnant didžiąją dalį dienos, o likusią pramiegant, tu pamiršti iš tikrųjų mokytis – išlįsti į šį pasaulį iš standartiškai apibrėžto kiauto, pamatyti jį kiek kitokį (kad ir pro rožinius akinius), pasistengti kažką sukurti savo, o ne kopijuoti jau esamą. Visam tam nebelieka laiko. Na taip, laiko visada yra, bet ar būtų smagu matyti penktokus, ketvirtokus vis krapštančius galvą kaip į savo dienotvarkės sąrašą įterpti malonų pasivaikščiojimą parke arba gyvenimišką eksperimentą? Ar tikrai visi norime laikytis tos apgaulingos Getting Things Done tvarkos? Gal tiesiog reikia skirti laiką sau, savo poilsiui, tinginiavimui ir panašiems dalykams, nes kitaip morališkai ir tikriausiai fiziškai žūsi net nepasiekęs to smagaus jubiliejaus – 18 metų.
    Beje per tuos 18 metų, grubiai tariant savo gerą penktadalį gyvenimo nieko nenuveiki beprasmiškai gilindamas savo žinias į kartais tau visiškai neįdomius dalykus. Ne be reikalo juk Tomas Edisonas buvo laikytas blogu ir neperspektyviu, nieko gyvenime nepasieksiančiu asmeniu… Bet ką gali pagalvoti, kartais išleidus kūrybingumą, galime sulaukti daug daugiau nei geras pažymys matematikos ar kokio nors kito dalyko langelyje. Aš nesakau, kad nereikia mokytis, mesti mokslus ir pasiėmus mažą ryšulėlį keliauti tiesiai gyvenimui į nasrus (nors tai taip pat gana nebloga idėja) – ne, aš tiesiog bandau pasakyti, jog viską daryti reikia apgalvotai ir pasverti ar tikrai tau tai padės ateityje tam, ko tu sieki ir ko tu nori. Svarbiausia, ne tai, ko kiti iš tavęs nori ar ko kitiems reikia iš tavęs, svarbiausia, kad tu sugebėtum įgyvendinti pats savo ir tik savo svajones, kad sugebėtum užsibrėžti tikslus, norus ir juos įgyvendintum. Šiuo atveju priemonės tampa nesvarbios, svarbus pats tobulėjimo procesas, noras pažinti, kurti, daryti kažką šiame pasaulyje kitaip nei visiems jau atsibodusios pilkos masės kurios net nesusimąstydamos kiekvieną dieną daro tą patį – burnoja, skundžiasi, vaiposi ir draskosi.
    Tik pats žiūrėdamas į gyvenimą ir tik pats mokydamasis kažką iš tikrųjų pasieksi, mokyklos suolo trynimas yra tik papildomos žinios, kurių tau šiame gyvenime arba prireiks arba ne. Tikrasis gyvenimas prasideda už mokyklos suolo, už tavo namų durų – jis ten, jis laukia tavęs. Tas gyvenimas, nors ir nuostabus, neretai nori tave gerai pakratyti už pakarpos ir parodyti, kad galbūt darai ne tą arba padarei blogai tą. Mokyklos suole išmoksi tą patį, ką ir visi – skaičiuoti diskriminantą, išmoksi taisyklingai rašyti lietuviškai (žinau, tobulinuosi), bet tai tik įrankiai tavo svajonėms įgyvendinti. Jeigu tu realiai gyvenime nesumąstysi, kur tą diskriminantą pritaikyti ar neparašysi visų laikų geriausios knygos, būsi tik pats kaltas, nes to juk tavęs mokykloje per visus dvylika metų nemoko. Sakyčiau net atvirkščiai, kai kurie mokytojai skatina bendrumą – juk su kažkuo išskirtiniu taip sunku dirbti, reikia papildomo laiko, noro ir pan… O juk to taip gaila, taip gaila už tokią mažą algą (bet ar tai pasikeistų staigia padidinus tą algą kelis kartus? – ne).
    Atraskite savo svajones, užsibrėžkite savo tikslus ir į mokyklą žiūrėkite kaip į papildomą žinių šaltinį. Visuomet mąstykite ne kaip išmokti daugiau, o kaip pritaikyti tas žinias realiame gyvenime, realiose situacijose ir realiems dalykams kitaip tas suolo trynimas beprasmis ir nereikalingas.“
    /Ričardas Š./

    Visus mokyklinukus, jų tėvelius ir mokytojus sveikinu su Rugsėjo 1-ąja.

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.