Tris kartas palytėjusi: gydytoja Nijolė Janulaitienė

Jau daugiau negu 50 metų atvėrus Joniškėlio ligoninės vaikų gydytojo kabineto duris pasitinka draugiška gydytojos Nijolės Janulaitienės šypsena. Šiemet miestelio gimtadienio metu ji buvo pagerbta Joniškėlio šviesuolės vardu. Kadaise po studijų iš laikinosios sostinės Kauno atvykusi į Joniškėlį, šiek tiek išsigandusi mažo miestelio realybės, bet sutikusi daug gerų žmonių, N. Janulaitienė Joniškėlio žmonėms padovanojo savo rūpestį, žinias ir draugystę. Jos pasakojime – jaunystės prisiminimų nuotrupos, pamąstymai apie retėjančias gydytojų gretas provincijoje bei džiaugsmai dėl pagijusių mažųjų ligonių.

Viso ekrano užfiksavimas 2014.08.07 082954

Jau daugiau nei 50 metų atvėrus Joniškėlio ligoninės vaikų gydytojo kabineto duris, mažuosius ligonius ir jų tėvelius pasitinka gydytoja N. Janulaitienė.

Pradžiai trumpai sugrįžkime į Jūsų vaikystę, jaunystę. Kokie gražiausi prisiminimai?

Gimiau Kaune, mokiausi taip pat ten pat. Vėliau baigiau Kauno medicinos institutą, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. Taigi visą laiką gyvenau pas tėvus. Vaikystė, jaunystė toks laikas – ką ten ir prisiminsi.

Tiesa, atmintin įsirėžė studijų laikų kelionė. Po antrųjų metų institute visą mūsų kursą vežė į Kazachstaną keliems mėnesiams. Apgyvendino tokiame kaime, kultūros namuose. Buvom gavę kažkokius čiužinius ir visi miegodavome ant į tuos kultūros namus, atsisėda ir sėdi, o mes norime ir atsigulti, pailsėti. Bet mes žinojome, jog jie negali pakęsti kiaulės mėsos, o buvome atsivežę lašinių. Mes juos tik ant stalo, o svečiai iš karto po vieną, po vieną ir išeina. Smagi buvo kelionė.

Kodėl visgi nusprendėte savo gyvenimą susieti su medicina?

Na, man tiesiog patiko. Net negaliu pasakyti, kodėl. Baigiau vidurinę, gal daugiau norėjau ir prie tėvų būti, nors jie ne medikai, paprasti darbininkai. Matematika nelabai sekėsi, o chemija, biologija – neblogai, tai ir įstojau į mediciną.

Pasirinkote tapti vaikų gydytoja todėl, kad to norėjote, ar lėmė studijų aplinkybės?

Ne, ne aplinkybės. Norėjau.

Kaip atsidūrėte Joniškėlyje?

Atvykau vos baigusi studijas. Anksčiau mokydavomės tik šešerius metus. Po penkto kurso, šeštame jau buvo galima rinktis, į ką gilintis. Aš nusprendžiau tapti vaikų gydytoja, o mano vyras – chirurgu. Su tuo ir buvo susijęs mano atvykimas į Joniškėlį – sekiau paskui vyrą, kadangi čia buvo laisva chirurgo vieta ir ministerija mums davė leidimą atvykti. Atvažiavusi į Joniškėlį pati pradėjau dirbti su tokia gydytoja Šlekiene.

Kokie įspūdžiai buvo vos tik atvykus?

Baisu buvo atvažiavus iš Kauno: iš didelio miesto – į mažą miestuką. Prisimenu, 1962 metai, dar buvo senas kelias į Pasvalį. Atkraustė mus toks ligoninės sunkvežimis. Džiugu buvo tik tai, kad gavome butą, kadangi gydytojas Dauguvietis išvyko dirbti į Biržus ir mes apsigyvenome tame jo butuke. O jis mažiukas, visiška kišenė. Bet vis vien butas!

Prisimenu savo pirmą ligonę iš Sabonių, dabar jau nežinau kur ji. Menu ir Sigutę Kvedarauskienę – kažkas buvo jos rankai, ar nudegusi, ar lūžusi. Dabar tenka ir pirmųjų ligonių anūkus gydyti.

Greitai susigyvenote su miesteliu, jo žmonėmis?

Iš pradžių buvo sunku – kiekvieną savaitę važinėdavau atgal į Kauną. O tada susisiekimas buvo toks: traukinukas į Panevėžį, o tada jau Panevėžys-Kaunas. Tokia pat kelionė atgal. Vėliau su vyru įsigijome motociklą, tai su juo į tą Kauną važiuodavom ir važiuodavom.

Žmonės buvo draugiški ir gydytoja, su kuria dirbau, man buvo labai gera, maloniai priėmė. Į ligoninę buvo atėję daug naujų darbuotojų, terapeutų. Labai gražiai viską kartu švęsdavome, dabar jau, aišku, kitaip. Malonūs buvo Joniškėlio žmonės.

Viso ekrano užfiksavimas 2014.08.07 083022

Gydytoja teigia, jog per jos darbo praktiką būta ir sunkių atvejų, ir džiaugsmo vaikams pagijus.

Kaip Joniškėlis pasikeitė nuo tų laikų, kai buvote dar jauna, ką tik atvykusi vaikų gydytoja?

Žinoma, jis pasikeitė labai. Ir gatvės dabar asfaltuotos, labai gražios, ir namų daugiau. Bet anksčiau gal buvo kiek gyvesnis – siuvykla veikdavo, kur daug žmonių dirbo, plytinė. Dabar gyventojų mažiau, likom tik vyresnieji, išlakstė visas jaunimas.

Ne taip seniai virė diskusijos dėl galimybės grąžinti paskyrimus mediciną baigusiems studentams. Kokia Jūsų nuomonė apie tokią perspektyvą?

Manau, kad to labai reikėtų. Kaimuose, mažuose miesteliuose labai trūksta gydytojų. Ir Pasvaly, ir čia stokojame specialistų. Be galo daug gydytojų važinėja iš kitų jaunimas nenori važiuoti į provinciją, ir aš pati savo laiku nenorėjau. Jiems, baigus studijas, puikius atlyginimus siūlo užsienio įstaigos. Ypatingai Vokietija vilioja. Be to, nėra per daug ką čia veikti laisvalaikiu. Jeigu atvažiuoji jau su šeima, tai kitas reikalas, bet vienam atvykus liūdniau.

Manau, kad situacija galėtų pasikeisti. Studentai, kurie nemokėjo už studijas, kuriuos išmokė valstybė, turėtų nesipriešinti ir tuos kelerius metus atidirbti ten, kur labiausiai reikia, nes žmonių, kaip minėjau, tikrai trūksta.

Darbas su vaikais specifinis. Ką galite papasakoti iš daugiau nei 50 metų vaikų gydytojos darbo praktikos? Ar neteko gailėtis tokio pasirinkimo?

Darbas sunkus, bet niekas per daug jo neįvertina. Vaikai niekuomet nepasakys, kas jiems yra. Didesni visuomet sako tą patį – jiems tik pilvą skauda, o mažesni, iki metų, tik verkia, nieko daugiau. Darbas atsakingas, vaikų visokių būta. Atsimenu, iš vieno vaiko gavau per veidą. Buvo toks didesnis ir gana išlepęs. Aš jo klausiausi su stetoskopu, kažką dar sakiau, o jis man tik švyst ir trenkė! Šalia buvusi jo mama, mokytoja, labai nepatogiai pasijuto.

Būta ir labai sudėtingų atvejų, ir džiaugsmo, kai viskas gerai baigiasi. Gydžiau vieną berniuką iš Deglėnų, kuris buvo apsinuodijęs smalkėmis. Jo močiutė jau neatsigavo, o jis irgi parą išgulėjo be sąmonės. Bet galų gale jo sveikata atsistatė – buvo daug džiaugsmo.

Niekuomet nesigailėjau, kad pasirinkau vaikų gydytojos kelią. Buvo laikas, kai trūko terapeutų, ir mano vyras siūlė išvažiuoti, šiek tiek pasi-specializuoti ir pereiti, bet nenorėjau. Apskritai, niekuomet nebuvau pagalvojusi, kad galbūt reikėjo rinktis kitą sritį, ne mediciną.

Ar buvo galimybių pakeisti darbo vietą ir išvykti iš Joniškėlio? Nekilo pagunda?

Buvo. Abiems su vyru siūlė darbą ir Ramygaloje, ir Pakruojyje. Bet jau buvom įpratę prie Joniškėlio, miestelio žmonių. Nesinorėjo vėl visko pradėti iš naujo.

Per Jūsų rankas praėjo kelios kartos vaikų, o dabar taip dažnai kal-bama, kad jaunimas – visai kitoks negu anksčiau. Ar patvirtintumėte?

Vaikai labai keičiasi. Dabar jie daug labiau išprusę, viską žino. Atei-na visai mažiukas, o jis jau kuo puikiausiai moka dirbti kompiuteriu. Tik tiek, kad dabar vaikai nėra mandagūs. Anais laikais jie būdavo uždaresni, labiau gal bijodavo, gėdydavosi, o dabar – šiek tiek akiplėšos. Gal ir tėvai mažiau vaikus žiūri, juk yra nemažai asocialių šeimų. Žmonės daugiau išgėrinėja nei anksčiau, tai vaikus veikia. Bet mokyti, pamoks-lauti nei šis, nei tas, nors kartais ir tenka pabarti.

Medicina smarkiai pažengusi į priekį, įdiegta nepaprastai daug naujų technologijų. Ar dabar lengviau dirbti gydytoju negu, tarkim, prieš 30, 40 metų?

Aišku, kad lengviau. Jeigu norime rimtesnių tyrimų, tenka siųsti į Pasvalį, bet vis vien. Tik pas mus anksčiau kiek patogiau buvo dėl rentgeno, nes jis veikdavo visą laiką, o dabar tik porą kartų per savaitę. Tiesa, dabar daugiau reikalų su popieriais, kas šiek tiek trukdo. Mūsų dienomis jau daug kas dirbama kompiuteriu, kas, iš vienos pusės, paspartina darbą, tačiau yra atvejų, kai sukelia problemų. Pavyzdžiui, reikia išrašyti biuletenį ir pasitaiko diena, kai dingsta ryšys. Anksčiau parašydavome ant popieriaus ir viskas.

Gydytojas mažame miestelyje yra visai kas kita, negu gydytojas didmiestyje. Koks tas skirtumas?

Taip, tiesa, gydytojas mažame miestelyje svarbus. Kaip sakoma, klebonas, policijos viršininkas, seniūnas ir daktaras – miestelio ar kaimo siela. Ir aš visada jaučiau žmonių meilę ir pagarbą. Dideliame mieste, tuo tarpu, gali būti eilinis gydytojas, paprastas pastumdėlis. Yra pliusų dirbant mažoje bendruomenėje.

Per neseniai praūžusį festivalį, 408-ąjį Joniškėlio gimtadienį, gavote Joniškėlio šviesuolės vardą. Ką jis Jums reiškia?

Buvo labai malonu. Aš paprastai niekuomet neidavau į jokias mies-telio šventes, net nežinau, kodėl. Šį kartą atėjau. Kažkada anksčiau irgi, girdėjau, buvau gavusi kažkokį raštą, bet tada nebuvau. Džiugu, smagu, kad po 50 metų darbo, tave prisimena ir pagerbia.

Rasa MURAUSKAITĖ

Vido DULKĖS nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

  • Kipras

    Prisimenam su meile. Iš saulėtosios Italijos!
    Neužmirštam ir pediatrės Inutės(ana dabar Vilniuje).
    Miela ir gerbiama Daktare: net Jūsų fonendoskopas man, suvis senukui, primena pirmą vizitą pas Jus! Ačiū.

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.