Nepabuvęs kareivėliu…

Kol politikai ginčijasi dėl Lietuvos kariuomenės plėtros, finansavimo ir palaikymo galimybių, kol tam tikros jėgos visaip juodina mūsų ginkluotąsias pajėgas ir vardija silpnąsias puses, jauni žmonės asmeniniu pavyzdžiu siekia parodyti, kad turime ir galime ginti savo Tėvynę. Vis daugiau jaunimo sąmoningai renkasi kario profesiją, vis daugiau piliečių stoja į Lietuvos Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Apie meilę gimtajam kraštui, patriotizmą ir kareivišką duoną kalbamės su rinkūniečiu Luku Ramanausku ir joniškėliečiu Audriumi Mosteika. Jaunuoliai šią vasarą praleido baziniuose kariniuose mokymuose.

Tai buvo visiškai nauja patirtis“

10580370_678294152251548_974824662_n

„Trys svaitės praleistos BKM leido man tobulėti tiek fiziškai, tiek morališkai, – sako L. Ramanauskas.

Lukas Ramanauskas – Lietuvos sporto universiteto sportinės rekreacijos ir turizmo specialybės trečio kurso studentas. Šią vasarą, rugpjūčio mėnesį, jis dalyvavo baziniuose kariniuose mokymuose (BKM), kurie vyko Rukloje įsikūrusiame Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

Trijų savaičių BKM – savotiškas kario pradžiamokslis, kur mokomasi karinės taktikos, inžinerijos, topografijos, rikiuotės, ryšių ir medicinos, susipažįstama su ginklais ir ryšio priemonėmis.

– Aš mylių savo Tėvynę, reikalui esant, saugočiau ją ir ginčiau. Tai buvo svarbiausias stimulas, paskatinęs dalyvauti baziniuose mokymuose. Kita vertus, norėjau patirti kažką naujo, nepatirto ir man tai pavyko. Po trijų savaičių, praleistų mokomajame pulke, buvo labai nelengva grįžti į civilį gyvenimą, – prisipažįsta Lukas.

Vaikinas pasakojo, kad pirmą savaitę buvo labai sunku priprasti prie naujo gyvenimo režimo, ritmo, muštro. Diena prasidėdavo 5 valandą 45 minutės ir baigdavosi 22 valandą vakare. Viskas buvo suplanuota minučių tikslumu: paskaitos, pratybos, treniruotės, kareivinių tvarkymas. Visur turi suspėti, viską privalai atlikti tobulai. Laiko sau beveik nelikdavo. O jei patekdavai į budintį būrį, tekdavo nemiegoti ir per naktį.

Mokymuose dalyvavo 90 jaunuolių. Iš jų – 20 merginų. Paklaustas, ar silpnajai lyčiai nebuvo sudaromos lengvesnės sąlygos, Lukas šypteli:

– Ten visi lygūs. Ir vyrai, ir moterys. Gali būti labai turtingas, garsus ar įtakingas žmogus, tačiau jokių lengvatų ar išlygų nesitikėk. Vadui tu esi tiesiog karys. Privalai paklusti, kitaip kariuomenėje tau ne vieta.

Lukui labiausiai įsiminė žygiai į mišką, taktinės pratybos, stovyklavimas. Tai buvo galimybė išbandyti save, savo ištvermę, valią bei praktikoje patikrinti paskaitose gautas žinias. Sportuojančiam jaunuoliui fiziniai krūviai nebuvo sunkūs ir net 30 kilogramų sverianti amunicijos kuprinė, bei 5 kilogramų ginklas netrukdė vykdyti užduotis.

10589650_678294178918212_449991511_n

Lukas Ramanauskas

Vadai jaunuosius karius mokė taisyklės, kad ir kur bebūtų, kad ir kas atsitiktų – ginklas turi būti per ištiestos rankos atstumą. Prasižengusių laukdavo nemaloni, bet kartu ir labai originali bausmė. Iš kario buvo atimamas ginklas, kurį turėdavo pakeisti kita gynybos priemone. Kadangi mokymai dažniausiai vykdavo miško gilumoje, tai automatą ar kulkosvaidį pakeisdavo… 2 metrų rąstas. Su tokia „ginkluote“ tūnant pasaloje, išlikti nepastebėtam būdavo labai nelengva.

Pasiteiravus, ar buvo skani kareiviška košė, ar nepasiilgo kebabų ir mamos keptų kotletų, Lukas tik atsidūsta, kad dabar studijuodamas, apie tokį maistą, koks buvo dalinyje, gali tik pasvajoti.

Šiuo metu studentas priklauso 204 Kauno savanorių kuopai, reguliariai lanko įvairius užsiėmimus ir pratybas. Savo ateities su kariuomene jaunuolis kol kas nesieja, tačiau planuoja, baigus studijas, dalyvauti tris mėnesius trunkančiuose baziniuose kariniuose mokymuose, kurių reikia norint tapti profesionaliu kariu.

– Tos trys savaitės man buvo visiškai nauja patirtis, leidusi tobulėti tiek fiziškai, tiek morališkai. Rekomenduočiau visiems, kas nori patirti kitokį gyvenimą, tvarką, kam brangi Lietuva. Nemažai žmonių dabar bamba, kad nelaimės atveju neitų ginti savo Tėvynės. Aš netikiu tuo. Jeigu reikėtų – tai ir eitų. Aš ginčiau visa širdimi, kitos minties negali būti.

Galimybė ginti Lietuvą – stiprus jausmas“

Aštuoniolikmetis Audrius Mosteika – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos ketvirtokas. Jau nuo dvylikos metų vaikinas priklauso Šaulių sąjungai. Savo ateitį jis sieja su profesionalia karo tarnyba, todėl šiemet vasariškus malonumus ir pramogas iškeitė į tris mėnesius trunkančius bazinius karinius mokymus, kurie vyko jau minėtame Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

995054_693483904021597_3399817290060057116_n

Joniškėlietis Audrius Mosteika savo ateitį sieja su profesionalia karine tarnyba.

– Važiavau išbandyti save ir savo galimybes. Patiko. Supratau, kad mano pasirinkimas teisingas ir noras savo ateitį sieti su kariuomene tik dar labiau sustiprėjo, – pasakoja Audrius.

Kaip ir Lukui, Audriui buvo sunkiausia adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų ir griežtos dienotvarkės. Prireikė kone trijų savaičių.

Kiekvieną dieną vykdavo paskaitos, testai, mokymai, kovinės savigynos pratybos. Teoriniai užsiėmimai kiek prailgdavo, tačiau būtent jų metu suteikiama daug vertingos informacijos, kurią vėliau buvo galima išbandyti praktikoje. Pastarųjų mokymų (dažniausiai vykstančių ketvirtadieniais) A. Mosteika labiausiai laukdavo.

Šturmo pratybos, priešo nuginklavimas, apkasų kasimas, amunicijos paėmimas, pasalos… Kalbant apie tai, jaunojo kario akys ima valiūkiškai spindėti. Bazinių karinių mokymu metu vaikinas įvaldė trijų tipu ginklus: AT4 (vienkartinis granatsvaidis), kulkosvaidį FN MAG ir automatą G36.

Tai puiki vyriškumo mokykla, kurią privalo išbandyti kiekvienas tikras vyras. Gatvėje, draugų būryje, tu gali būti „kietas“. Tačiau tikroji tavo stiprybė ir ištvermė pasimato čia, kariuomenėje. Po pirmos savaitės, iš 90 susirinkusiųjų jaunuolių, nubyrėjo 20. Jie neatlaikė griežtų sąlygų, psichologinio ir fizinio spaudimo. Juokingiausia, kad dauguma iškritusiųjų buvo labai „kieti ir savimi pasitikintys bičai“. Jei karys nesugeba atsikelti šeštą valandą ryto (o tai kone lengviausias išbandymas), tai tiek iš jo ir naudos,– samprotauja Audrius.

10527890_685731904796797_4434519785872277476_n

A. Mosteika duoda priesaiką Lietuvai: „Tai buvo jaudinanti, bet labai maloni akimirka“.

Neapseita ir be nuotykių. Audrius buvo atsakingas už kuopos veluką (būrio ženklas, vėliava). Vieną vakarą, po vėliavos nuleidimo, jaunasis karys savo veluką paliko kieme. Kad nėra jam patikėto simbolio, susigriebė tik po geros valandos, bet jau buvo per vėlu. Vadai pastebėjo nusižengimą ir visą likusį mokymų laiką, nuo liepos 22 iki rugpjūčio 29, Audriui teko lovoje miegoti su veluku. Nežiūrint į tai Audrius buvo išrinktas geriausiu kuopos kariu.

Įsidėmėtina priesaikos davimo diena. Iškilmės vykos Ruklos mokomojo pulko rikiuotės aikštėje. Atvažiavo tėvai.

Tai buvo jaudinanti, bet labai maloni akimirka, – sako Audrius. – Aš noriu rinktis kitą kelią. Nenoriu važiuoti į užsienį, nieko gero ten nėra. Noriu gyventi ir dirbti šalyje, kurioje gimiau. Būti kariu – įdomus ir nenuobodus darbas. Galimybė ginti Lietuvą – stiprus jausmas. Būsiu karys ir jei reikės – ginsiu ją su malonumu.

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.