Pokalbis su jauna siela, iš Joniškėlio išlėkusia į platųjį pasaulį, džiuginusią savo žaviais eilėraščiais ir muzikiniu talentu. Dabar Gertrūda Stangvilaitė savo gyvenimą kuria ir įkvėpimo semiasi jau ne Lietuvoje. Tad šį kartą pokalbis apie skirtingas kultūras, savo gimtųjų tradicijų saugojimą ir nerimstantį polėkį į pasaulį žvelgti kosmopolitiškomis akimis.
Šiuo metu gyveni Didžiojoje Britanijoje. Ar galėtum palyginti anglišką ir lietuvišką kultūras? Ar turi jos ką nors bendro? Kuo labiausiai skiriasi?
Esu sutikusi nemažai anglų, kurie išvaizda ar elgesiu yra labai panašūs į kai kuriuos man pažįstamus lietuvius. Tai gal nelabai mes kuo ir skiriamės vieni nuo kitų? Na, o jei ieškant skirtumų, tai neabejoju, kad daug kas Anglijoje yra matoma kitaip negu Lietuvoje. Ten, pavyzdžiui, visuomenės lygybė yra labai svarbi. Ten žmogus yra vertinamas tiesiog už būvimą savimi – išskirti individualius talentus ar nelaimėlius iš būrio būtų neetiška. Anglijoje žmonės mažiau nervinasi ir labiau pasitiki savo bei ambicingi, darbštūs ir kūrybingi. Su reikiama drąsa mes galėtumėme pastatyti imperiją.
Kas labiausiai tave žavi tiek vienoje, tiek kitoje šalyje?
Lietuvoje yra daug erdvės – laukų, kur išlėkus galima pasislėpti nuo pasaulio. Anglijos miesteliuose turgaus dienomis visada išgirsi gatvės muzikantus, užburiančius minią, prekiautojus, šaukiančius „One pound for a bag of cherries!“ („Vienas svaras už maišelį vyšnių“, – aut. past.). Ten visuomet užuosi šviežia duoną ant prekystalio ir turėsi galimybę paganyti akis į menininkų rankdarbius. Tokiomis akimirkomis tiesiog gera prasibrauti pro žmonių gausybę, nusipirkti kavos ir plepėti su draugais – juk šeštadienis!
Ar palaikai ryšius su lietuvių bendruomene? Ar jaučiamos pastangos išsaugoti vienokias ar kitokias lietuviškas tradicijas?
Anglijoje lietuvių yra daug – daug ir bendruomenių. Kartais būna, jog bendraudama su lietuviu, jaučiuosi svetimesnė nei su anglu ar ispanu. Todėl esu linkusi pirmiau pastebėti asmenybę nei tautybę. Kalbant apie lietuvius, pasilikusius tėvynėje, stengiuosi palaikyti ryšius su man brangiais žmonėmis. Manau, kiekvienas lietuvis laikosi savitų tradicijų tiek išvykęs, tiek gyvendamas tėvynėje. Vienas tiktai gers alų, o kitam bus svarbu per Kalėdas paruošti dvyliką patiekalų. Man pačiai nepaprastai patinka lietuviška duona ir lininiai apdarai.
Mokyklos laikais pati buvai literatė, taip pat muzikuodavai. Ar dar lieka tam laiko? Jei taip, tai kaip keičiasi temos, požiūris į kūrybą?
Mokyklos laikais buvo gerai – vartaisi sau lovoje nežinodamas, ką veikti. Apdejuoji savo nelemtas paaugliškas bėdas, pabarškini pianinu ir dar pusė dienos lieka laisva. Dabar mažai laiko belieka sau. Studijos, darbas, šeima – šio mano laikotarpio stimulas. Tačiau atsigaunu, kai mano galvoje gimsta daina. Tada manęs visą dieną nuo instrumento nepavyktų patraukti ir užkalbinti.
Kaip manai, ką domėjimasis kultūra duoda žmogui, kaip jį pakeičia?
Manau, kultūrinis išprusimas suteikia mums tolerancijos, diegia žmogiškąsias vertybes, tokias kaip atjauta ir pagarba artimui, taip pat plečia akiratį. Dabar, globalizacijos dėka, skirtingos kultūros mokosi gyventi kartu ir pažinti viena kitą, užuot atsiskyrusios siena. Man tai patinka!
Ar lieka laiko pasidomėti, ką naujo ir įdomaus šiuo metu veikia lietuviai menininkai?
Specialiai nesidomiu Lietuvos meno naujienomis. Būna, jog draugai iš Lietuvos ką nors įdomaus papasakoja – taip ir sužinau trupinėlius. Tačiau, jei tenka išgirsti apie lietuvį menininką, dirbantį čia, Anglijoje, tai visa širdimi jį palaikau ir džiaugiuosi.
Pati save pavadintum pasaulio piliete, kuriai įdomu būti tarp besimaišančių kultūrų, ar ta, kuri siekia saugoti grynąsias gimtosios kultūros tradicijas?
Žaviuosi Lietuvos istorija, ypač pagonybės laikotarpio ypatumais. Tačiau ir tada tautos keliavo, vienos tradicijos keitė kitas. Dabartinėms mūsų šalies kultūros tradicijoms, kaip ir anksčiau, didelę įtaką daro kitų šalių kultūra. O aš jaučiuosi esanti laimingas žmogus, nes turiu galimybę keliauti ir susipažinti su nepaprastai įdomiais žmonėmis iš skirtingų pasaulio kampelių.
Rasa Murauskaitė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Laiminga pasaulio – kurio pasaulio: šio? paralelinio? gal viso Kosmoso? o gal tiesiog emigrantų?..
Laimingas esu ir aš,kad ši žavi, nestandartinė, talentinga mergaitė yra laiminga! Laiminga, pabėgusi iš korupcijos, veidmainystės ir pigiai (?) perkamų valdininkų pasaulio…
Apie pagonybę – kalbėkime argumentuotai. pasiruošę, bent mokykloj pasiskaitę ar giliau pastudijavę, kas tai yra… Net cituojantys J. Marcinkevičių suklupti gali…
P. S. Gerb. Gertrūda (jei komentariux pasieks Albioną…), nepatiko Jūsų „pianino barškinimas“! Sakoma, kad pianinas – muzikos instrumentų tėvas, smuikas – jų karalius!
Barškinkitės, jei jau reikalas prispyrė, kitur ir su kitais…
P. P. S. Gerb. redaktoriau, artėja gruodis, toks šaltas mėnuo (nors viena Joniškėliko žolininkė sako, kad ne… šilta bus…), todėl „majišimts“, ar rajono elitui bus šalta – šilta, tačiau jam, tam „e – litui“, gruodį teks atsirokuoti prieš žmones, kur ir kaip padėjo tą pusmilijonį litukų, „skirtą“ Joniškėlio „generaliniam“ planui parengti! Juolab, kad ir VRM valdžia kita…
Jūs, p. redaktoriau, – irgi „prie valdžios“, tad visi ruoškimės arba patikrinimams, arba šiame tinklaraštyje nepageidajaumųjų „užbaninimams“…