Ar reikia gelbėti seniausią Lietuvos žemės ūkio mokyklą?

DSCF7234

Kaip ir kuo gyvena seniausia Lietuvoje Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla? Ar vyksta karas dėl mokinio krepšelio? Kaip pagerinti mokyklos įvaizdį ir atsikratyti visuomenėje susiformavusių neigiamų stereotipų? Ar gali verslas padėti ugdyti jaunus specialistus? Apie tai kalbėjo prie apvalaus stalo spalio viduryje Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje susirinkę politikai, verslininkai, Darbo biržos atstovai.

Diskusiją pradėjusi Pasvalio rajono Jaunimo reikalų koordinatorė Vida Stokienė pasakojo, kad ne kartą vykusiuose trišaliuose Savivaldybės, Darbo biržos ir vietos verslininkus vienijančios organizacijos „Verslo žiedas“ susitikimuose nuskambėjo mintis, kad Joniškėlio žemės ūkio ir paslaugų mokyklą baigę moksleiviai sunkiai suranda darbą, jų nepageidauja vietos darbdaviai ir jaunuoliai papildo bedarbių gretas. Valdininkė pateikė ir konkrečius faktus: 1012 metais birželio–rugpjūčio mėnesiais 43 mokyklos mokiniai užregistruoti Darbo biržoje. Iš jų: 9 apdailininkai, 8 apskaitininkai-kasininkai, 8 technikos priežiūros verslo darbuotojai. 2014 metais tokių jaunuolių buvo 36. Iš jų: 7 apdailininkai, 7 automobilių remontininkai. 2014 metais bedarbių gretas papildė 29 šios mokyklos mokiniai. Kelerių pastarųjų metų duomenys rodo, kad rinkoje nepaklausiausios yra žemės ūkio verslo gamybos darbuotojo, technikos priežiūros verslo darbuotojo ir floristo specialybės. Kyla klausimas – kodėl ruošiamos šios specialybės? Kokias problemas ir grėsmes mato mokyklos atstovai, ar nereikalinga pagalba iš šalies?

Laikinai direktorės pareigas einanti Jūratė Jovaišienė nesutiko su tuo, kad ruošia nepaklausių specialybių moksleivius:

– Nemaža dalis mūsų absolventų, vos baigę mokyklą iš tiesų eina registruotis į Darbo biržą. Tačiau tai pirmiausia daroma dėl to, kad gauti pašalpas ar kitas socialines garantijas. Taip numato ir įstatymas. O jūsų pateikti skaičiai neatspindi bendros tendencijos. Mokyklą baigia gerokai didesnis skaičius moksleivių ir dauguma jau iš anksto turi darbą. 2014 metais rugsėjo mėnesį Darbo biržoje nebuvo registruotas nei vienas technikos priežiūros verslo darbuotojas, tad negalima teigti, kad ši specialybė yra nepaklausi. Apdailininkai taip pat susiranda darbą. Gal kiek sunkiau floristėmis, bet čia daug ką lemia ir asmeninės merginų savybės. Ir visiškai nesutinku, kad žemdirbiškame krašte, kur yra išplėtotas žemės ūkis, žemės ūkio gamybos verslo darbuotojo specialybė yra nepaklausi. Yra kita problema. Dalis jaunų žmonių tiesiog nenori dirbti.

Pasvalio Darbo biržos vadovas Marijonas Žagūnis sutiko, kad nėra blogai, kai daug, ką tik mokyklą baigusių jaunuolių, registruojasi Darbo biržoje. Dabar nebeegzistuoja sovietmečiu buvusi paskyrimų sistema, kai kiekvienas mokslo įstaigą baigęs žmogus gaudavo garantuotą darbą.

– Dabar vieni greičiau randa darbdavį, o kitiems gan ilgai nesiseka įsidarbinti. Kai kam iš tiesų trūksta motyvacijos. Floristų visada buvo juntamas perteklius. Pasvalyje nėra daug darbdavių, kuriems galėtume pasiūlyti floristę. Geriausiu atveju jie ieško pagalbinės darbininkės. Bandome darbo pasiūlymų ieškoti kituose rajonuose, tačiau tada atsiranda susisiekimo problemos, – sakė M. Žagūnis.

Anot specialisto, darbdaviai nelabai supranta pačios specialybės pavadinimo – „žemės ūkio gamybos verslo paslaugų darbininkas“:

– Pareigybės aprašymas labai platus, tačiau kai darbdavys klausia, ką žmogus moka daryti – paaiškėja, kad nieko, – kalbėjo Darbo biržos atstovas. – Yra juntamas nuolatinis melžėjų poreikis. Didieji Pasvalio rajono ūkiai nuolat prašo šios specialybės darbuotojų. Pagal specialybės aprašą jūsų mokyklą baigusi mergina lyg ir galėtų dirbti, tačiau kai pasiūlai – atsisako.

Jūratė Jovaišienė retoriškai klausė, ar tai, kad jų absolventės nenori dirbti melžėjomis – specialybės, valstybės, ar mokyklos kaltė? Pasak direktorės, jų ruošiami specialistai gali dirbti ir laukuose ir su gyvuliais. Jie tam yra pasiruošę, tik labai dažnai susiduriama su motyvacijos stoka. Į mokyklą ateina vaikai iš šeimų, kurių tėvai niekada nėra dirbę. Jie net neturi tokio supratimo, kad reikia stengtis ieškoti darbo.

Jai antrino ir praktinio mokymo vedėja Janina Janeliūnienė:

– Mums skambina ir verslininkai, ir ūkininkai, kurie prašo žmonių atlikti praktiką. Tačiau kartais nesinori siūlyti to mokinio, kuris nenori dirbti. Juos pastebime jau paskaitų metu. Tokie, dažniausiai, po mokslų lieka neįdarbinti. Motyvuoti mūsų absolventai dažniausiai nesunkiai susiranda darbą bendrovėse ar pas ūkininkus. Tačiau yra tokia kategorija, kuri nenori nieko. Nežinau ar mes galime kažką padaryti.

Mokyklos direktorė kalbėjo, kad vienos ar kitos specialybės mokymo programa yra ruošiama remiantis gerokai pasenusiais standartais, kuriuose melžimo specialybės paruošimas nėra numatytas:

– Tai yra problema, bet mes ją sprendžiame. Kasmet vyksta projektai su partneriais Vokietijoje ir Austrijoje. Tuose kraštuose gyvulininkystė labai pažengusi. Jų ūkiuose mūsų vaikai atlieka praktiką, vien šiemet buvo išsiųsta 20 mokinių. Be to, pas mus mokoma nemažai ūkininkų vaikų, kurie jau turi tokius įgūdžius, kad kartais gali net patį mokytoją pakonsultuoti. Jie, žinoma, Darbo biržą nesikreipia.

– Mokymo programos turi būti lanksčios. Standartai yra kertiniai akmenys, tačiau naujovėmis galima manipuliuoti jūsų rengiamose programose. Šios Vyriausybės politika orientuota į gyvulininkystę. Norit to ar ne, bet teks į tai orientuotis ir sudaryti vaikams sąlygas pabūti ir prie karvės ar kiaulės, ir prie avies ar žąsies. Nežinau jūsų darbo specifikos, nežinau kaip jūs tariatės su ūkininkais dėl galimybės pas juos atlikti praktiką, tačiau praktinių įgūdžių formavimas yra jūsų veiklos pagrindas, – kalbėjo Pasvalio savivaldybės Švietino skyriaus vedėjas Kazys Polekas. – Norėčiau kalbėti apie kitką. Jūsų mokykla nėra mums pavaldi ir nevisiškai etiška kištis į svetimus reikalus. Bendrojo lavinimo mokykloms sunku suformuoti mokinių praktinius įgūdžius. Dažnai jos tam neturi ir sąlygų. Todėl mes dedame visas viltis į jus. Ir labai liūdna, kai tenka susidurti su neigiama nuostata Jūsų mokyklos atžvilgiu. Nežinau kas ją formuoja, tačiau labai dažnai, kai kažkur yra minimas Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos vardas, vaikų reakcija būna tokia, lyg jie išgirdo kažką labai baisaus.

– Kai kalbame su į mūsų mokyklą atėjusiais gabiais mokiniais, visuomet išgirstame, kad juos mokytojai atkalbinėjo eiti čia mokytis. Net yra skleidžiami gandai, kad pas mus yra tik progimnazijos klasės. Mokyklos visais įmanomais būdais vaikus bando išlaikyti pas save, – kalbėjo gimnazijos skyriaus vedėja Nijolė Krasauskienė. – Turime gabių mokinių, kurie baigę mokyklą, studijuoja universitetuose. Ne vienas mūsų absolventas mokslus baigia su pagyrimu. Žinoma, gauname nemažai pedagogiškai apleistų mokinių. Tačiau mūsų mokytojai yra tikri virtuozai, kurie per pamokas sugeba dirbti ir su mažai motyvuotais, ir su labai gabiais vaikais.

– Mūsų mokiniai jau ne pirmus metus respublikinėse artojų varžybose užima prizines vietas. Kito, visos šalies mastu organizuojamo, konkurso „Žemės vaikai“ nugalėtojai – mūsų moksleiviai. Tai tik įrodo, kad mūsų vaikai paruošti gerai, – sakė J. Janeliūnienė.

– Jūsų pasiekimų aš nepaneigsiu. Bet yra tokia rajono mokinių nuostata – jie renkasi kitas profesines mokyklas, bet ne Joniškėlio. Jums lieka tik tie, kurie nieko nemoka ir nenori dirbti. Aš bijau, kad jų nepadaugėtų.

– Nuostatą formuoja kitų mokyklų mokytojai, kiek ir kokių bus – tokius ir mokysime. Bet kokiu atveju – 70 procentų mūsų mokinių yra iš Pasvalio rajono, – replikavo J. Jovaišienė.

– Mes čia tam ir esame, kad surastume būdą kaip šią nuostatą keisti, – kalbėjo švietimo skyriaus vedėjas. – Ir matau tik vienintelį kelią – bendradarbiavimą tarp rajono švietimo įstaigų.

– Bėda ta, kad jos labai nenoriai su mumis bendrauja. Paskelbiame Atvirų durų dieną, tačiau, jei atvažiuoja bent vienos mūsų rajono mokyklos vaikai, būna labai gerai. Kai nuvažiuojame į mokyklas patys, mūsų neįsileidžia, – aiškino mokyklos pavaduotojas ugdymui Vytautas Jurėnas.

Darbo biržos vadovas Marijonas Žagūnis siūlė imti pavyzdį iš Panevėžio rajono savivaldybės. Ten buvo labai panaši situacija, kai bendrojo lavinimo mokyklos neįsileisdavo profesinio rengimo centrų atstovų. Vietos politikai priėmė sprendimą ir problema buvo išspręsta. Nuo šių metų ne tik profesinių mokyklų atstovai laisvai užsuka į bet kurią švietimo įstaigą, bet ir patys atsiveža vaikus į savo mokyklas. Jaunuoliai ne iš nuogirdų mato kaip aprūpinta mokykla, kokia jos mokomoji bazė. Tai leidžia lengviau apsispęsti renkantis specialybę ir vietą, kurioje ją bus galima įsigyti.

– Sutinku, jog reikalingas politinis sprendimas. Taip pat pritarčiau, kad reikia atvežti mokinius ir parodyti, kaip yra iš tiesų. Kaimo vidurinės mokyklos kariauja už savo vaikus. Čia nieko nereikia smerkti, nes į šią situaciją mus įstūmė esama padėtis: didelė jaunimo migracija, noras turėti greitų pinigų nedaug dirbant, motyvacijos stoka. Problemą matau kitur. Kasmet mūsų rajone sumažėja apie 200–300 vaikų. Ir tai dar ne riba. Niekas iš esmės nesprendžia visų švietimo sistemos pertvarkymo klausimų. Keista ir Švietimo ministerijos pozicija. Reorganizuojant mokyklas nežiūrima į perspektyvą: jei šiandien nėra reikiamo mokinių skaičiaus – mokykla uždaroma. Todėl bet kokia kaina ir siekiama sukomplektuoti klases, todėl ir tampame tarpusavyje bekovojantis ir besiaiškinantis kas yra teisus. Teisūs esam visi, tik trūksta skaidrumo, liberalumo. Mums nereikia vieniems kitų bijoti. Populiarinti mokyklas – visų mūsų tikslas ir paskirtis. Mes užauginom didelę išlepusių, nenorinčių niekur dirbti žmonių kartą. Dalis vaikų gali nenueiti į profesines mokyklas vien todėl, kad ten reikės dirbti. Čia yra didžiausia problema, – mąstė jaunimo reikalų tarybos pirmininkė Jurgita Vaitiekūnienė.

– Asociacijoje dažnai pasikalbame apie jūsų mokyklą. Labai dažnai verslininkai sulaukia jūsų absolventų prašymų priimti į darbą. Deja, tai nėra labiausiai laukiami darbuotojai. Tikriausiai gerieji mokiniai iš anksto žino, kur dirbs ir pas mus kreipiasi retai. O tuos, kurie prašo darbo, dažniausiai priimame tik tada, jei jo įdarbinimą finansuoja Darbo birža, – kalbėjo asociacijos „Verslo žiedas“ atstovas Giedrius Uždavinys. – Problema, kad jie visiškai neturi praktinių įgūdžių. Ne tik savo specialybės neišmano, bet nelabai ir dirbti nori. Tarsi koks mažas, ką tik namo parneštas kačiukas, kažkur įlenda, pasislepia ir laukia darbo dienos pabaigos. Neseniai įdarbinome tris jaunas merginas, tai jos net lėkščių nemoka plauti. Toks jausmas, kad mokyklą baigę jaunuliai yra visiškai nepasiruošę darbui. Juos nuo pat pradžių reikia mokyti pačių elementariausių dalykų. Tokio darbuotojo rentabilumas yra labai menkas. Privati įmonė suinteresuota gauti darbuotoją, kuris galėtų iš karto dirbti. Norisi, kad žmogus turėtų ne tik baigimo diplomą, bet realius, praktinius įgūdžius. Galime priimti tokį žmogų, bet tuomet reikalinga parama iš šalies – tada ir mums apsimokės, ir kartu jaunuolis gaus reikalingą patirtį.

– Apie tai esame kalbėję ir Aukštesniųjų žemės ūkio ir ūkio mokyklų pedagogų asociacijoje. Artimiausiu laiku žadame kreiptis į Žemės ūkio ministrę su siūlymu, kad darbdaviams, kurie priima praktikantus, būtų mokami pinigai, – sakė ir praktinio mokymo vedėja Janina Janeliūnienė.

Anot M. Žagūnio, situacija Pasvalio rajone nėra bloga. Motyvuoti moksleiviai visada susiranda darbą. Kone iš šimto šiais metais Igno Karpio mokyklą baigusių ir Darbo biržoje užsiregistravusių absolventų, neįdarbinti liko trisdešimt trys. Šiuo metu Darbo biržoje iš viso yra įregistruota 212 jaunuolių iki 29 metų. Pusė jų yra baigę mokslus ir jiems intensyviai ieškoma darbo. Kita pusė – neturi profesinio pasirengimo. Blogiausia situacija su beveik penkiasdešimčia žmonių, kurie neturi net pagrindinio išsilavinimo. Tokiems labai sunku ne tik įsidarbinti, bet ir dalyvauti įvairiuose kursuose ar mokymo programose, nes ten taip pat reikalaujamas žinių minimumas. Igno Karpio mokyklos atstovų teigimu, jie gali padėti tokiems žmonėms. Jau yra paruošta mokymo programa, kuri vaikams, sulaukusiems 16 metų amžiaus, bet neturintiems pagrindinio išsilavinimo, suteiks specialybę.

– Valstybės požiūris į socialinę brandą yra niekinis. Tai didžiulė problema, kurios niekas iš esmės nesprendžia. Nesuprantu, kodėl valstybė moka tėvams pašalpas, tačiau neįpareigoja jų dalyvauti vaiko ugdyme. Juk tai žmonės, kurie turi daugybę laiko. Jie galėtų ir palydėti vaiką į mokyklą, ir parsivesti namo, ir aktyviai dalyvauti mokyklos veikloje. Dabar viskas „numetama“ pedagogams. Dar sudėtingesnė situacija vaikų namuose – ten auginami visiški veltėdžiai. Mano dukros namuose plauna grindis, tvarko kambarius, prižiūri naminius gyvūnėlius ir gyvulius. Vaikų namų auklėtinių gyvenimą reglamentuoja daugybė instrukcijų, nurodymų, taisyklių, normų. Tokiems vaikams draudžiama gaminti valgyti, plauti grindis, dirbti darže… Ką jie mokės, kai taps savarankiški? – kalbėjo Jurgita Vaitiekūnienė.

– Nereikia tikėtis didelio stebuklo ir iš mūsų mokytojų. 10 metų vaikus formuoja bendrojo lavinimo mokyklos ir tik po to jie ateina pas mus. Tai jau beveik susiformavusios asmenybės, su savo vertybėmis ir nuostatomis. Jas pakeisti labai sunku. Turime šešiolikmečių, kuriems jau diagnozuotas alkoholizmas. Su tokiais žmonėmis neabejotinai kyla daug problemų, bet mes stengiamės padėti. Labai gerai suprantame, kad, jei juos išvarysime – jų lauks tik gatvė, nusikalstamumas ir kiti gyvenimo užribiai. Džiaugiamės, jei pavyksta bent vieną iš jų padaryti žmogumi…

Diskusija truko beveik dvi valandas. Dar ilgiau buvo rašomas šis straipsnis. Susirinkę garbūs svečiai nusprendė, kad „būtinas bendradarbiavimas“, kad nėra „jūsų ir mūsų mokyklos“ ir kad visi vaikai, kurie gyvena Pasvalio rajone verti politikų ir pedagogų dėmesio. Vėliau diskusijos dalyviai apžiūrėjo mokyklą. Už projektines lėšas sutvarkytos blizgančios auditorijos smarkiai kontrastavo su apšiurusiais, šaltais koridoriais, ir senais, laikraščiais užkamšytais, vėjo perpučiamais langais. Auditorijose sutikti moksleiviai (tiesa, jų būta labai nedaug, nes kiti, anot dėstytojos, dar „negrįžę iš praktikos“) buvo sužvarbę, tačiau mandagūs ir linksmi. Tas pats dvilypis jausmas apėmė ir užsukus į mechanikos klasę: tvarkingai išdėstyti mokymo stendai ir kone penkiasdešimties metų senumo vadovėliai…

Vis neapleido jausmas tarsi būčiau sapne. Ne siaubingam, ne įkyriam, bet sapne. Aš daugybę metų pažįstu čia dirbančius žmones,žinau, kokia jiems svarbi šita vieta. Žinau, kad tai mokykla, turinti unikalų istorinį bagažą, unikalų energetinį užtaisą, kuris… kažkodėl užstrigo. Užstrigo laike, pasimetė Žemės ūkio ministerijos, niekaip nesugebančios paskelbti konkurso į direktoriaus pareigas, koridoriuose, blaškosi kažkieno ambicijų užkampiuose.

Paskutiniais metais Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykla neabejotinai pasikeitė. Išlipta iš finansinės duobės, sulaukiama vis daugiau mokinių, dalyvaujama tarptautiniuose projektuose. Sėkmingai pasibaigusios atestacijos tik įrodo, kad dirbama teisinga linkme. Tereikia vieno stipraus šuolio… Esu tikras, kad seniausia Lietuvos žemės ūkio mokykla jį sugebės padaryti.

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.