Press "Enter" to skip to content

Kaimo nekeistų į jokį miestą

Dezdemona ir Jonas Karkliai, paaukoję daugiau nei po pusę savo gyvenimo miestui, dabar laimingai gyvena Meškalaukyje. Vido DULKĖS nuotraukos

 

„Esam senjorai ir visą mums likusį šiam pasauly skirtą laiką tikrai nugvensime kaime. Apie kokį nors miestą nė nesvajojame. Manau, jog blogesnės vietos kaip miestas, žmogui gyventi tikriausiai nėra: visi tik skuba, stumdosi, grumdosi. O kur dar automobilių spūstys… Nors žmonių ten tikrai daug, bet vieni kitų jie nė nemato. Ko norėti, jei to paties daugiabučio namo laiptinės kaimynai vieni kitų nepažįsta. Vardus ir pavardes sužino nebent tik tada, kai susipyksta ar net pradeda bylinėtis dėl kokio nors nieko. Toks žmonių susvetimėjimas tikrai labai slegia“, – tikina jau penkerius metus Meškalaukyje gyvenanti buvusi vilnietė Dezdemona Karklienė.
Jos vyrui Jonui tai buvo grįžimas į tėviškę. Tačiau nesvetimas mūsų rajonas ir poniai Dezdemonai, gimusiai pirmaisiais pokario metais tuomečio Leningrado srityje.
„Tėvai 1958 metais atvyko į Kauną. Ten aš užaugau, baigiau vidurinę mokyklą. Man pradėjus studijas Vilniaus pedagoginiame institute, šeima persikraustė į Grigiškes, kur tėvai dirbo popieriaus fabrike. O aš, 1969 m. baigusi pedagoginį institutą ir gavusi rusų kalbos mokytojos diplomą, turėjau pagal paskyrimą dirbti Saločių vidurinėje mokykloje. Man ten tikrai patiko. Atidirbau ne tik tuos tris privalomus, bet ir dar du metus. Būčiau dirbusi ir ilgiau, bet turėjau grįžti pas tėvus į Grigiškes. Ten 1975 metais ištekėjau už Jono Karklio. Beje, mes draugavome jau tada, kai aš dar mokytojavau Saločiuose, o jis tuo metu dirbo Panevėžyje „Ekrano“ gamykloje. Po vedybų ir gyvenome Grigiškėse. Aš iki pat pensijos, dar 35 metus, mokiau vietinėje mokykloje vaikus rusų kalbos, o Jonas dirbo 28 metus „Plastos“ gamykloje inžinieriumi mechaniku. Per tą laiką užaugo vaikai ir mes tapome seneliais. Pasikeitė ir pačios Grigiškės: kol buvo Trakų rajono miestelis, gyventojai dar šiek tiek bendraudavo tarpusavy, o kai po 1990-ųjų jos tapo Vilniaus miesto dalimi, pristatė ten daug namų, į juos prisikraustė naujų gyventojų. Dabar, kai nuvažiuojam pas dukrą, gyvenančią mūsų bute, gatvėje retai kada pavyksta sutikti pažįstamą žmogų. Jei tenka paviešėti kelias dienas, taip pavargstu, kad lekiu namo kaip akis išdegusi“, – pasakojo ponia Dezdemona.
Pas senelius Meškalaukyje kuo ilgiau nori pabūti ir abi anūkės. Joms kaime tikrai įdomiau nei didmiesčio knibždėlyne. Čia ir su ožkomis Cibute ir Rože galima pažaisti, ir ožį pagainioti, paukštelių čiulbėjimo pasiklausyti. O patogumai senelių troboje – tokie pat, kaip ir miestiečių namuose.

Ožkos poniai Dezdemonai patinka dėl savo būdo, o ne dėl naudos. Vido DULKĖS nuotraukos

„Aišku, liūdna dėl to, kad kaime jaunimo vis mažiau. Čia gimę ir užaugę jaunuoliai stengiasi kuo greičiau išvykti studijuoti į didmiesčiuose esančius universitetus, kolegijas, profesinio rengimo centrus. Blogiausia, kad į gimtinę jie dažniausiai nebegrįžta, nes ne tik Meškalaukyje, bet ir Pasvalio rajone jie sako neturintys kuo užsiimti. Kaime likę ne itin gabūs mokslams jauni žmonės irgi neteikia daug vilčių ateičiai. Tiesa, vienas kitas, pasitaikius progai, išvyksta padirbėti į užsienį. Bet dauguma likusiųjų tampa bedarbiais, nes dirbti, kaip jie tikina, neapsimoka. Nebereikia jiems nei kultūrinių renginių, nei kartu švenčiamų švenčių. Pastebėjome, kad ir meškalaukiečiai, gyvenantys skirtingose kaimą kertančio kelio pusėse vis rečiau bendrauja vieni su kitais. Po kelerių metų tas susvetimėjimas tikriausiai bus dar didesnis“, – nuogąstavo D. ir J. Karkliai.
Anot ponios Dezdemonos, guodžia nebent tai, kad nors giminės dar dažnai susitinka. Kadangi ponas Jonas užaugo gausioje šeimoje, į Meškalaukį kartais pavyksta sukviesti per dvidešimt giminaičių. Čia ir bočiai prie naminio alaus ąsočio pabendrauja, ir anūkėliai žaisdami susidraugauja. Tad giminei susvetimėjimas dar negresia.
Sakoma, kad žmogus ne vien duona gyvas. Todėl visiškai ignoruoti miesto gyvenimu kaime patenkinti D. ir J. Karkliai, nebando. Juk ne viską galima nusipirkti čia pat esančiame Joniškėlyje ar Pasvalyje. Tenka kartais keliauti ir į Panevėžį, Kauną ar Vilnių. Žinoma, ne vien tik į prekybos centrus. Anot ponios Dezdemonos, Pasak pono Jono, gaunamos pensijos šeimai pragyventi užtenka. Dar šiek tiek pavyksta ir susitaupyti. „Šiemet planuojame tęsti namo remontą. Reikia pakeisti senus langus, padidinti vieno kambario sąskaita virtuvę, įsigyti naujus baldus ir pan. Lėšų tam turime. Svarbiausia, kad užtektų laiko ir sveikatos“, – kalbėjo gyvenimu nesiskundžiantys senjorai.

10884693_10203200482873452_663208521_n-001
Dvi „žmonas“ turintis ožys – dar bevardis. Bet jam dėl to problemų nekyla, nes savo tvarte jis „šeimos galva“. Vido DULKĖS nuotraukos

Beje, praėjusių metų kaimynės nominacijai meškalaukiečių pasiūlytos ponios Dezdemonos paklausėme ir jos tokio neslaviško vardo suteikimo istorijos. Kaip paaiškėjo, ji gan paprasta: Rusijos kino teatruose buvo demonstruojamas prieš pat karą sukurtas, bet vis dar naujas, filmas „Otelo“. Tad daug šeimų pokariu gimusias dukras pavadino Dezdemonomis.

Edvardas BALČIŪNAS

„Darbas“ 2015 m. sausio 3 d. Nr. 1 (9262)

Komentuoti su „Facebook “

3 Comments

  1. Rima Rima 13 sausio, 2015

    Su laiku didelė dalis žmonių nori iškeisti miestą į kaimą:)

  2. Linkėjimai Linkėjimai 4 sausio, 2015

    Super straipsnis ! Gerų metų straipsnio herojams ! 😉

  3. Otelas Otelas 4 sausio, 2015

    Pasakojimas patiko, juolab, kad autoriui pavyko rasti įdomią žavios senjorų šeimos sąsają su Ožkos (raguotos?) metais.
    Tačiau kodėl viskas tik apie p. Dezdemoną ir Dezdemoną, o apie p. Joną – tik trupiniai? Tskant, lyg antraplanis įdomioje kinojuostoje…
    Jei demensinė mano atmintis neapgauna, tai p. Jonas puikiai žaidė krepšinį, suprantama, ne už „Pieno žvaigždes“ ir net ne už „Baltą lašą“, tačiau žaidė p u i k i a i!! Nutylėti apie tai Marijos žemėje, kur antra religija yra krepšinis, o altorius – lankas su kiauru tinklo krepšeliu, yra stačiai nuodėmė!
    Jei kur suklydau – prabočykit. Vieną žinau tikrai: p. Jono tėvelis buvo bene geriausias aludaris apylinkėse (tada, kai čia niekas vyno iš rabarbarų nedarė!). Karštavota ir degustuota! Gi puikiai senjorų šeimai naujametiniai palinkėjimai – ne tik atnaujinti virtuvę, įsigyti naujus baldus , bet ir pagalvoti apie tėčio amato puoselėjimą Meškalaukyje…

Komentuoti: Linkėjimai Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.