Vidos ir Sigito Baranauskų šeima įsitikinusi, kad jei pinigai išskiria žmones, jie praranda vertę.

Šeima, suradusi laimingo gyvenimo receptą

Vidos ir Sigito Baranauskų šeima įsitikinusi, kad jei pinigai išskiria žmones, jie praranda vertę.

Vidos ir Sigito Baranauskų šeima įsitikinusi, kad jei pinigai išskiria žmones, jie praranda vertę.

 

Šaltas antradienio vakaras. Po kojomis girgždantis sniegas ir nosį gnaibantis šaltukas primena, kad lauke temperatūra gerokai žemiau nulio. Tačiau užtenka praverti svetingas joniškėliečių Vidos ir Sigito Baranauskų namu, duris ir pasijunti apgaubtas šilumos. Ne tik sklindančios nuo krosnies. Jaukūs, paveikslais ir floristikos darbais papuošti kambariai, nuoširdus bendravimas ir iš šeimininkų sklindantis optimizmas šildo gerokai labiau nei židinyje spragsinčios malkos. Vidą vietiniai pažįsta kaip uždaros akcinės bendrovės „Joalda“ buhalterę. Tačiau artimieji ir draugai žino, kad jaunos moters rankos sugeba gerokai daugiau nei dėlioti skaičius, išrašinėti sąskaitas ar sudarinėti sąmatas.

DSCF8012

Tapyba ant šilko, tai dar viena Vidos Baranauskienės aistra.

 

Su vyru susipažino šv. Valentino dieną
Vida gimė ir augo Biržų rajone, šalia vingiuojančio Apaščios upelio įsikūrusiame Šimpeliškių kaime. Tame pačiame, kur kažkada gimė garsieji Yčai (Istorikas Jonas tapo pirmuoju tarpukario Lietuvos švietimo ministru, o brolis, teisininkas Martynas savo rankose laikė finansų ministro portfelį). Šeima buvo gausi: du broliai ir dvi sesės. Kol likusieji vaikai po pamokų šėlo kieme, mažoji Vida turėjo kitą užsiėmimą.
– Kiek save pamenu – visada piešiau. Mama mums nuolat pirkdavo įvairias spalvinimo knygutes ir aš pirmoji jas visas nuspalvindavau, – prisimena Vida. – Po pamokų, laisvu laiku, kol mano bendraamžiai dūkdavo lauke, aš imdavau į rankas pieštukus ar akvarelę ir piešdavau.
Ne tik piešė, bet ir domėjosi meno istorija. Ieškojo informacijos, skaitė straipsnius. Dar būdama mokine susitaupė 91 litą (tuo metu vidutinė alga buvo 300 litų) ir nusipirko didžiulę knygą „Meno istorija“, kurią perskaitė nuo pradžios iki galo. Devintoje klasėje Biržuose pradėjo lankyti dailės mokyklą, tačiau jos nebaigė, nes po dešimtos klasės įstojo į tuometę Joniškėlio Igno Karpio aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Prieš gerus penkiolika metų populiari Pasvalio ir Biržų jaunimo laisvalaikio praleidimo vieta buvo Ličiūnuose veikęs pramogų centras. Būtent ten, šv. Valentino dieną, Vida sutiko joniškėlietį Sigitą. Susipažino. Draugystė netruko pereiti į meilę. Po trejų metų draugystės biržietė ir joniškėlietis sumainė žiedus. Dabar jų gražiuose namuose bėgioja dvi atžalos: dešimtmetė Evelina ir jos metais vyresnis broliukas Evaldas.

DSCF7993

Naujausia lėlė Kavukė įsikūrė šeimos virtuvėje.

 

Teptukas padeda pailsėti nuo skaičių
Joniškėlio Igno Karpio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje Vida baigė biuro komersanto specialybę. Kai šiek tiek ūgtelėjo vaikai, toje pačioje mokykloje įgijo apskaitininkės kvalifikaciją. Joniškėlyje įsidarbino UAB „Joalda“ pardavėja. Pagalvojusi, kad mokslo ant kupros nenešiosi, ketverius metus Panevėžio kolegijoje neakivaizdžiai studijavo socialinį darbą.
Kruopščią, darbščią ir sąžiningą darbuotoją netrukus pastebėjo įmonės savininkai.
– Baigusi mokslus Joniškėlio mokykloje, sau pasakiau, kad niekada nedirbsiu buhaltere. Tačiau gyvenimas kartais gerokai pakoreguoja mūsų planus, – šypsosi moteris. – Mane po truputį pradėjo kviesti padėti tvarkyti įmonės apskaitą. O 2011 metais tapau visaverte UAB „Joalda“ buhaltere.
Paklausta, ar lengva suderinti du visiškai nesuderinamus dalykus buhalteriją ir meną, Vida gūžteli pečiais:
– Esu savamokslė. Piešiu tai, ką matau, jaučiu. Dažniausiai vyrauja gamtos, gėlių, kartais mistiniai motyvai. Mėgstu švelnias, „plaukiančias“ spalvas. Nesiekiu kažko šokiruoti ar stebinti. Man tai savotiška terapija, atsipalaidavimo priemonė nuo skaičių, su kuriais praleidžiu visą dieną.
Tačiau vien tapyba drobėje Vida neapsiriboja. Dar viena jos aistra – vilnos vėlimas. Šalikai, sagės, šlepetės, riešinės, net paveikslai gimsta talentingose moters rankose.
– Mamyte, parodyk kitus darbus, – šnibžda į ausį mažoji Evelina.
Ir darbai pasipila tarsi iš gausybės rago! Pirmiausia atkeliauja įvairiausiomis sėklytėmis dekoruoti stikliniai buteliai. Tai ilgas ir kruopštus darbas, kai kelis tūkstančius sėklyčių reikia rankomis „patupdyti“ į jai skirtą vietą. Rankose laikau įmantriai papuoštas vyno taures, vartau dailiai dekoruotą nuotraukų albumą, o Evelina tempia dar vieną mamos darbą – ant šilko tapytą paveikslą.
– Šis dar nebaigtas, – įsismarkavusią dukrą tramdo mama.
Paprašau parodyti studiją, dirbtuves kur gimsta visas šis gėris.
– Jos nėra. Dirbu virtuvėje ant stalo, vonios kambaryje ant grindų, ten kur randu laisvą kampelį. Mano didžiausia svajonė – turėti nuosavą studiją, – atsidūsta moteris.
Tai išgirdęs Sigitas skuba raminti, kad šiemet jis planuoja rekonstruoti seną daržinę ir ten tikrai atras vietos žmonos svajonei.
– Turiu nuostabų vyrą. Jis yra išpildęs daugybę man svajonių. Manau, kad ir šį kartą nenuvils, – džiaugiasi Vida.

DSCF8028

Dukros Evelinos rankose jos portretas, kurį prieš kelis metus nutapė mama.

 

Šeima – didžiausias turtas
Ant stalo krašto pastebiu neįprastą ir labai elegantišką lėlę.
– Tai dar viena mano aistra. Prieš kelis metus internete pamačiau, kaip yra daromos lėlės ir labai susidomėjau. Naujausias mano darbas – Kavukė. Seniai norėjau, kad virtuvėje apsigyventų kokia miela būtybė, tad pasigaminau šią lėlę. Tai ilgas ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Iš vielos darau karkasą, prikišu vatos, veiduką ir rankytes gaminu iš modelino, po to, suformuoju kūnelį, jį nudažau ir dekoruoju,– lėlių gamybos paslaptimis dalinasi moteris. – Kiekviena lėlė yra unikali, su savo charakteriu ir nepakartojamais veido bruožais.
Lėlės iš tiesų labai mielos ir traukia akį. Tokie dirbiniai neabejotinai surastų savo pirkėją. Jaunosios menininkės nuomonė kitokia:
– Vieną lėlę aš darau beveik dvi savaites. Tam aukoju savo laisvalaikį. Labai sunku būtų nustatyti tokio daikto vertę. O ir suma, jei ją įvardinčiau, būtų neprieinama daugumai gyventojų. Kita vertus, aš dirbu sau. Man tai teikia džiaugsmo, tai mano gyvenimo dalis. Galbūt, jei tai taptų verslu, jei reikėtų nuo ryto iki vakaro dirbti vien tik tai, ši veikla nebesuteiktų tokio malonumo kaip dabar. Viską ką sukuriu, dažniausiai padovanoju draugams, artimiesiems, pažįstamiems. Man trūksta šiek tiek pasitikėjimo savimi. Esu sėslus žmogus, mėgstantis tylą ir ramybę. Nedrįstu kažkur važiuoti, siūlyti savo darbus, reklamuotis. Mane stabdo ir mūsų visuomenės nuostatos, vartotojiškas mąstymas: geriau pinigus išleis „Maximoje“ nei nusipirks kažką unikalaus, kas padaryta žmogaus rankomis ir iš visos širdies.
Bandau provokuoti savo pašnekovus. Klausiu, ką jauni ir sveiki žmonės veikia provincijoje. Kodėl jie nebėga, kaip dauguma bendraamžių, į užsienį ieškoti lengvesnio kąsnio?
– 2004 metais Norvegijoje praleidau du mėnesius. To užteko. Ilgiau neištvėriau. Ilgesys nugalėjo. Kiekvieną vakarą žiūrėjau į namuose likusių artimųjų nuotraukas ir klausiau savęs: „Ką aš čia veikiu?“, – atvirauja Sigitas. – Nusprendžiau, kad gal tegul ir su mažesniais pinigais, bet gyvensiu Lietuvoje, šalia savo šeimos.
– Galbūt mūsų tikslai kitokie. Mes šeimos žmonės ir norime visi būti kartu. Šeima yra didžiausias mūsų turtas. Jei pinigai išskiria žmones, jie praranda vertę, – svarsto Vida. – Mėgstame keliauti, tačiau neapkenčiame miesto šurmulio. Neįsivaizduojame savęs gyvenančių mieste, bute, uždaroje erdvėje. Mums reikia pievos, tvenkinio, medžio. Kai pirmą kartą atvažiavau į Joniškėlį, buvau sužavėta miestelio švara ir tvarka. Per tuos metus, ši vieta dar labiau išgražėjo, tad geresnės vietos būtų beprasmiška ieškoti.
Sigitas pakviečia į ekskursiją po namus. Būstą šeima puoselėja jau beveik dešimt metų. Keliaujame iš kambario į kambarį ir aš stebiuosi, kiek daug išmonės, darbštumo ir pastangų sudėta į sienas, baldus, interjerą.
Baldus savo rankomis pagamino Sigitas. Į grindis įkomponuoti akmenėliai, surinkti prie Baltijos, o vonios kambarį puošiančias kriaukles parsivežė nuo Viduržemio jūros krantų. Daugybė smulkių interjero detalių, rankdarbių, aksesuarų sukuria išskirtinai jaukių ir šiltų namų paveikslą. Labai nesunku pajusti, kad šitie namai abiems žmonėms ypatingi.
Prieš atsisveikindamas paklausiau talentingos joniškėlietės, ar ji tikinti stebuklais. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo:
– Gyvenime mus supa daugybė ypatingų dalykų. Man stebuklas yra tai, kad turiu mylintį vyrą, tvirtą šeimą, galiu užsiimti mėgstama veikla, kuri žmonėms teikia džiaugsmą. Tai vadinu stebuklu.

Komentuoti su „Facebook “

3 komentarai

  • Renatas

    Labai graži šeima, šanuoliai.

    Atsakyti

  • Marcijonas (varduvininkas)

    Šilta, vėjuota sekmadienio popietė (+2° C, 977,4 hPs, vėjuks VPV 8,6 m/s). Žodž, idilė!
    Rašau, apimtas Rimkevičių „Joaldos“ kerų („Soprano“, jei kas supranta ir vertina…).
    Straipsnis, jo herojai (jei viskas, kas aprašyta, yra tiesa, o ne literatūrinė išmonė) – stebuklas !! p. Vidos žodžiai „jei pinigai išskiria žmones, jie praranda vertę“ drėkina skaitančiojo akis ir yra verti būti iškapotais akmenyje (tarkim, Didžiojo Akmens, stūgsančio Mūšoje netoli Technikumo pietinėje pusėje!).
    Dabar keli šerlokiški indukciški dedukciški bei gi visokie kitokie pastebėjimai:
    1) du broliai ir dvi sesės nėra g a u s i šeima! Tai turėtų būti siekiamybe kiekvienai šiandienei jaunai porai!
    2) „Meno istorija“… (daug tų istorijų čiupinėta ir vartyta. Kuri? Vizualioji? Claude Frontisi? Larousse? 235 X 293 mm? 2, 15 kg (masė)? Jei ta, tai ten viršelyje parašyti Paul Klee žodžiai „Menas neatkuria vaizdo, jis perteikia vaizdą“. Beje, tokios knygos „neskaitomos nuo pradžios iki galo“, jos studijuojamos visą likusį gyvenimą…
    3) „po trejų metų draugystės sumainė žiedus“, viešpatie, kad šios gilios išminties prasmę suvoktų daugelis šiuolaikinių šešiolikinių!..
    4) „tapyba drobėje“ – nematėm, nežinom, tai kam erzinti skaitytoją?..
    5) dėl vyno taurių… tos ilgakojės gražuolės ir yra skirtos vynui, kad juo grožėtumėmes, sukdami turinį sienelių paviršiumi, o ne matytume daktiloskopinius antspaudus ar, dar blogiau, prilipintas sėklas…
    6) gitara – šešiastygė! Kur paslėpėt šeštąją? Nors, sako, Paganinis smuiku ir viena styga griežė…
    7) Viduržemio jūra – tai kelios jūrės marios! Tad iš kataros tos kriauklės atavežtos? (gryn turistinis smalsumas).
    8) Tapyba „ant šilko“… (pagal matomo audinio metmenis – ten sintetika: PA, PE (?); gal viskozė (dirbtinis pluoštas)? kokie dažai „kanda“ tokį substratą – nepykit, vėlgi gryn profesinis „pasismalsavimas“…
    9) Vis tik smalsu „ant pabaigos“: kuo Joniškėly užsiima p. Sigitas? Čia dar parašyta: „du jauni ir sveiki… (?!?). Hmmm, o ką, mažiau jauniems ir sveikiems provincijoje (miestuose Joniškėly ar Pasvaly) nebėr kas veikti?..
    PUIKIAI ŠEIMAI – visokeriopos sėkmės Naujaisiais! Tik, vaikai, niekada ilgai nelaikykit metalinio šaukštelio užplikytoje arbatoje ar kavoje – pagadins „smoką“…

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.