Sukurti personažai perteikia emocijas, jausmus…

Viso ekrano užfiksavimas 2015.01.22 150101

Narteikietės Nijolės Vilčiauskienės kuriamos lėlės, o dar tiksliau – personažai, išraiškingi ir įdomūs. Elegantiška senyva dama giliai susimąsčiusi eina pas notarą rašyti testamento. O tai labai svarbus gyvenimo momentas. Jauna vienuolė irgi paskendusi savo mintyse. Žvejys Jeronimas liūdnas nieko nesužuvavęs. Iš krosnies ištrauktas Pagrandukas seneliui išdykėliškai rodo liežuvį. Senelė suokalbiškai šypsosi, o senelis nustebęs…
Kaip Nijolei Vilčiauskienei kilo mintis kurti tokius įspūdingus personažus, į kuriuos žvelgdamas negali likti abejingas – jie labai gyvi ir sukelia įvairių emocijų.
Prieš dvejus trejus metus narteikietė Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose, pamatė rankų darbo lėlių parodą ir be galo jomis susižavėjo. Labai knietėjo sužinoti, kaip ir iš ko tos lėlės padarytos. Beje, jos irgi buvo įvairių išraiškų bei pozų.
– Į rankas pakliuvo žurnalas „Karoliukai“, kuriame buvo atskleistas Editos Kušleikienės lėlių pasaulis. Smagu, kad autorė detaliai atskleidė visą lipdymo iš modelino abėcėlę. Pagal ją išbandžiau ir padariau savo pirmą lėlytę. Man ji atrodo tokia liesa, išsprogusiom akim, nevykusi ir juokinga. Gal panaši į sudžiūvusią anglę, – šmaikštauja Nijolė Vilčiauskienė.
O man ji pasirodė visai simpatiška ir įdomi. Juolab kad pirmoji ir taip neblogai pasisekusi.
Vis dėlto Nijolė – profesionali menininkė, baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.
Nijolė gimusi Radviliškyje, tačiau jau nuo vaikystės gyveno Joniškėlyje. Smulki grakšti mergaitė svajojo tapti balerina. Nors tam duomenis turėjo, bet kas vieną vaiką išleis toli nuo namų gyventi internate!
– Mano laikais baleto reikėjo pradėti mokytis bent jau nuo devynerių metų. Aš iki šiol žaviuosi klasikiniu baletu, – prisipažįsta Nijolė Vilčiauskienė. – Taigi ir pati buvau baikšti, tad niekur neišvažiavau. Tačiau Joniškėlio vidurinėje mokykloje lankiau meninę gimnastiką, tautinius ir pramoginius šokius.
Traukė Nijolę ir kiti menai:
– Dailės mokė mokytoja Valuntienė, kuri turbūt pastebėjo, kad sugebu kažką daugiau ir skirdavo sunkesnių užduočių. Mokytoja Gustienė išradingai mokė rankdarbių.
Renkantis, kur toliau mokytis, buvo ir tokių minčių, jog iš meno duonos nevalgysi.
– Dar vaistinės man labai kvepėdavo. Ypač viliojo ir buvo įdomus pats vaistų gaminimas. Tačiau chemija mokykloje nelabai sekėsi, – prisipažįsta Nijolė Vilčiauskienė.
Ji nė kiek nesigailėjo įstojusi mokytis į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.
– Kaune buvo be galo gera. Nenorėdavom trauktis nuo molberto. Ateina dėstytojas, paaiškina ir liekam vieni piešti. Vėl ateina, pasižiūri, kaip sekasi, pasiaiškinam, kartu aptariam ir toliau vieni dirbam. Buvo savarankiškas kūrybinis darbas, gaila, kai studijos baigėsi, – prisimena narteikietė.
Jos mama buvo puiki mezgėja. Net gatvėje eidama nužiūrėdavo patikusį raštą, grįžusi jį tuoj išmegzdavo ir pavyzdėlį pasidėdavo. O vėliau jį panaudodavo. Nijolės mama mezgė ir gražias sukneles, ir kostiumėlius. Sulaukusi 86 metų, šį rudenį mirė…
Po studijų keletą metų Nijolė Vilčiauskienė gyveno Kaune ir gamyklose dirbo apipavidalintoja. Nuo 1980 metų Joniškėlio technikume buvo dailininkė-apželdintoja.
– Tačiau nuo šios vasaros nebedirbu. Taigi dabar atsiduosiu dviem aistroms: žiemą – rankdarbiams ir ypač lėlėms, o vasarą – želdiniams. Man tai labai patinka, – pasakoja narteikietė. – Prie Mūšos upės turim tokį jaukų kampelį. Svajoju jį gražiai apželdinti, pasinerti į augalų pasaulį. Tik reikia žinoti, reikia pasigilinti į augalų savybes…
Bet kol žiema, neriam į lėlių pasaulį. Nors praktiškas žmogus tiesiai paklaus: „O kokia iš to nauda?“
– Nesu savo lėlių pardavusi, tik dovanojusi, – išsitaria Nijolė.
Šiomis lėlėmis susižavi ypač moterys. Nors sūnui keturiasdešimtmečio proga yra dovanojusi įdomią savo sukurtą kompoziciją. Beje, abu Nijolės sūnūs nagingi ir meniški, mėgstantys ir vertinantys gražią aplinką.
O pati narteikietė mėgsta ne tik gražią lėlytę:
– Man norisi, kad ji perteiktų mintį, skleistų informaciją. Tačiau pagauti veido išraiškas nėra taip paprasta, reikia išmanyti žmogaus anatomiją, kurios žinių man kartais ir pritrūksta. Kaip išreikšti susimąstymą, rūpestį, nustebimą, liūdesį…
Tarkim, vienuolės vaizdą ilgokai brandino, ilgai tą mintį nešiojo.
– Ir dar nesijaučiu iki galo padariusi, iki galo atskleidusi jaunos vienuolės minčių gelmės, – personažų autorė sau labai reikli. – Be to, man sunku lėlę aprengti – nesu nei siuvėja, nei drabužių modeliuotoja. O būtent du trečdalius personažo išvaizdos lemia apranga. Ir vienuolę nėra lengva aprengti. Išsikerpu žurnaluose pamatytas nuotraukas, pasidedu, susiklijuoju ir nagrinėju kiekvieną detalę, kaip tas drabužis sukirptas, sumodeliuotas.
Nijolės sąsiuvinyje galima rasti įvairiausių personažų pavyzdžių, ne vieną siužetą:
– Tačiau man nepatinka, aš nemėgstų kopijuoti, man įdomiau kažką savo sukurti. Vaikiškoje knygutėje pastebėjau Pagranduką, tačiau seneliai tokie statiški. Tada ir sugalvojau įpūsti gyvybės – išdykęs Pagrandukas rodo liežuvį.
Kaip toje personažų galerijoje atsirado dama su testamentu?
– Norėjau pabandyti pavaizduoti seną žmogų. Pamaniau, kad senyva moteris, atėjusi pas notarą surašyti testamento, turėtų būti susimąsčiusi ir dėl to gana išraiškinga, – pasakojo autorė. – O Čigonėlė „atkeliavo“ iš matyto filmo apie čigoniukę Radą. Iš filmuko „nužengė“ ir valiūkiška Maša. Ji stovi virtuvėje ant stalo. Jei prisibarsto trupinių, sakom: „Ai, čia Maša…“
Beje, virtuvėje beveik visi personažai ir gimsta. Tada ši erdvė virsta tikromis kūrybinėmis dirbtuvėmis, kuriose pati Nijolė paskendusi iki ausų.
Kiek laiko užtrunka sukurti tokią išraiškingą lėlytę-personažą?
– Reikia skubėti galvą lipdyti vienu ypu, kol modelinas nesudžiūsta. Tačiau man ne lipdyti yra sunkiausia, o savo kūrinius aprengti. Kartais labai ilgai tenka ieškoti tinkamo audinio. Pavyzdžiui, senelės sijonui natūralios medžiagos smulkiais langučiais. Man lipdymo procesas malonus, bet siuvėjos talento, deja, neturiu, – kuklinasi Nijolė Vilčiauskienė. – Svajoju sukurti „Metų laikus“, noriu iš kepamo modelino pabandyti padaryti papuošaliukų.

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS nuotrauka

„Darbas“ 2015 m. sausio 10 d. Nr. 4 (9265)

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.