Press "Enter" to skip to content

Žirgai, tai priklausomybė, nuo kurios neįmanoma išgyti

Eimantas Katkevičius teigia, kad žirgai yra jo hobis, aistra, gyvenimo tikslas ir prasmė.
Eimantas Katkevičius teigia, kad žirgai yra jo hobis, aistra, gyvenimo tikslas ir prasmė.

 

Garsi jojikė Toni Leviste yra pasakiusi: „Joji ant nugaros gyvulio, kuris sveria apie penkis šimtus kilogramų. Jau vien todėl, kad jis dešimt kartų už tave didesnis, tiesiogine prasme tarp savo kojų laikai „monstrą“. Esmė – būti tuo, kuris kontroliuoja situaciją.“ Apie „karalių sportą“, apie tai, kaip suvalgyti tuos protingus bei elegantiškus „monstrus“, apie svajonę turėti nuosavą žirgyną kalbamės su Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijos mokiniu Eimantu Katkevičiumi.

Apie žirgus svajojo nuo trijų metukų

Septyniolikmetis Eimantas gimė ir augo mažame Vildūnų kaime. Kiek save atsimena, visada svajojo apie žirgus. Nuolat matydavo tėti, kuris prižiūrintį bendrovės arklius. Berniukas padėdavo juos šerti, girdyti, parvesti į tvartą. Eimantą žavėjo šie dideli, stiprūs ir protingi gyvūnai. – Peržiūrėjau, ko gero, visus apie žirgus sukurtus filmus ir knygas. Net naktimis sapnuodavau, kaip lekiu ant eiklaus ristūno, – prisimena gimnazistas. Prieš dvejus metus vaikiną likimas suvedė su pušalotiete Lina Šidagiene, kuri augino žirgus ir ruošė jojikus. Nuo tada žirgų sportas neatsiejama Eimanto gyvenimo dalis. Nuo Vildūnų iki Pušaloto – 12 kilometrų žvyrkelio. Jei važiuoji asfaltuotu keliu, susidaro ir visas penkiolika. Ir tai tik į vieną pusę! Kitą tai sulaikytų, bet Eimantui nė motais. Ar vasara, ar žiema, lietus ar speigas, vaikinas sėdasi ant dviračio ir mina pas savo 22 metų trakėnų veislės kumelaitę Filipiką. – Viską atperka treniruotė. Aš ir pailsiu, ir pamedituoju, ir atsigaunu po sunkios dienos gimnazijoje. Dabar treniruojuosi 1–2 kartus, o vasarą ir 3–4 kartus per savaitę. Kai darai tai, kas tau yra svarbu ir teikia džiaugsmą, nei blogas oras, nei tolimas atstumas nėra kliūtis, – teigia Eimantas. Kai vaikinas pirmą kartą lipo ant žirgo, buvo įsitikinęs, kad viskas bus paprasta ir nesudėtinga – griebs už pavadžio ir nuruks laukais gaudydamas vėją. Realybė pasirodė visiškai kitokia. – Reikia išmokti tam tikros laikysenos, vadeliojimo technikos ir svarbiausia – atrasti ryšį su žirgu. Priprasti vienas prie kito (ir žmogus prie žirgo, ir žirgas prie žmogaus). Nes tik tada, kai atsiranda tarpusavio harmonija ir gimsta vientisas duetas, kuris gali skrieti per kliūtis, žavėti elegancija ir taurumu. Čia jau prasideda sportas su maloniu raumenų virpuliu, jauduliu ir skrydžio džiaugsmu. O tada „susergama“ žirgais… Jums niekada nebūna blogo oro, o visų drabužių kišenėse yra cukraus ar duonos trupinių. Ir, neišvengiamai, visi pokalbiai baigiasi vien žirgų tema.

Tik tada, kai tarp žirgo ir raitelio atsiranda tarpusavio harmonija, jie gali skrieti per kliūtis.

 

 

Pažinti žirgų pasaulį – gyvenimo dovana

Sakoma, kad jojimas – vienintelė sporto šaka, kur pradėti sportuoti ir pasiekti gerų rezultatų gali kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus. Net ir nepastovūs, trumpalaikiai užsiėmimai duoda savo efektą. – Jojimas mažina raumenų skausmą ir įtampą, lavina judesių koordinaciją, pusiausvyrą. Sėdėjimas balne gerina laikyseną, stiprina nugaros raumenis. Ypač dažnai hipoterapija (gydymas, kuriame naudojami arkliai) yra taikoma vaikams, turintiems tiek fizinę negalią, tiek psichologinių problemų – padidėja pasitikėjimas savimi, savarankiškumas, ugdoma atsakomybė, – vardina jojimo privalumus jaunasis sportininkas. – Žirgai man padėjo išlipti iš psichologinės duobės, dabar esu savimi pasitikintis visavertis septyniolikmetis, kuris gyvenime turi siekių. Galiu pasakyti tiesiai: žirgai – mano hobis, aistra, gyvenimo tikslas ir prasmė. Baigęs gimnaziją, Nors Eimantas varžybose dalyvauja dar neseniai, tačiau jau yra laimėjęs ne vieną prizą. norėčiau studijuoti veterinariją. Po studijų – užsidirbti pinigų ir įsteigti nuosavą žirgyną. Noriu, kad kuo daugiau žmonių pajustų tą nepakartojamą laisvės pojūtį, kurį suteikia jojimas. Tiesa, tai labai brangus malonumas. Ne veltui žirgų sportas yra vadinamas karališka pramoga. Kainuoja ne tik pats žirgas, bet ir jo priežiūra, apranga, inventorius, skiepai, papildai ir t. t. Teks nemažai padirbėti, tačiau aš atkaklus. Bandau provokuoti pašnekovą ir teiraujuosi, kuo žirgas geresnis už katiną ar šunį? – Žirgai man duoda tai, ko niekas kitas negalėtų duoti. Būdamas su juo aš pažįstu visai kitokį pasaulį. Ten nėra rūškanų veidų, netikrų jausmų, priekaištų ir kitų bereikšmių dalykų. Tai ypatingi gyvūnai. Iš vienos pusės, kiekvienas žirgas – unikalus ir nepakartojamas, su savo charakteriu, manieromis ir net kaprizais. Pavyzdžiui, mano kumelaitė Filipika yra karštoko būdo ir šiek tiek įnoringa, – teigia Eimantas. –Kita vertus, tai labai protingi ir jautrūs padarai. Yra sakoma, kad „žirgai priima tave tokį, koks esi, tačiau sprendžia apie tave pagal tai, ką tu darai“. Tai yra raktas. Niekada nelipk ant žirgo, jei esi blogos nuotaikos, piktas ar suirzęs. Jis tikrai tai pajaus: bus blogai ir raiteliui, ir gyvuliui. Žirgai jautrūs, ir jei varžybų ar treniruotės metu tu jaudiniesi, esi neužtikrintas, tai persiduoda ir ristūnui. Jei artėdamas prie kliūties nesi tikras ar ją įveiksi, žirgas gali sustoti ir pasukti į šalį. Žirgas turi apie 100 kartų jautresnę klausą nei žmogaus, uoslę, greitesnę reakciją. Ir, nežiūrint to, jis yra be galo… bailus. Todėl svarbu žinoti žirgo įpročius, suprasti jo kūno kalbą. Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kuris nesijaudindamas pirmą kartą paglostė žirgą. Galima imituoti drąsą, bet žirgas tai jaučia ir… bijo. Tam, kad prisijaukinti šį didelį gyvūną, reikia laiko ir buvimo šalia: kalbinimo, glostymo, valymo, balnojimo. Tuo metu būsimasis raitelis atranda bendravimo su žirgu Kartu su savo trenere Lina Šidagiene. džiaugsmą. Pajunta, jog jo ramus, santūrus, pasitikintis savimi elgesys sukelia žirgo pasitikėjimą žmogumi. – Iš patirties galiu pasakyti, kad žirgas karts nuo karto tave patikrina. Dalyvaujant varžybose, dėl patirties stokos, tenka pakliūti į įvairias nenumatytas situacijas. Mano Filipika žino, kaip elgtis, tačiau laukia, kad sprendimą priimčiau aš. Aš žinau ir jaučiu, kad ji mane moko, – prisipažįsta Eimantas.

Kartu su savo trenere Lina Šidagiene.
Kartu su savo trenere Lina Šidagiene.

 

Galimybė pajusti skrydį

Eimantas jau beveik metus dalyvauja įvairiose Lietuvos konkūrų varžybose ir yra pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą. Pokalbio metu vaikiną pavadinu profesionalu, tačiau jis tik šypteli: – Joti mokomasi visą gyvenimą… – Ar skauda, kai iškrenti iš balno? – Yra tekę patirti šį jausmą, tačiau tuo metu kūną užliejęs adrenalinas neleido pajusti skausmo, – sako Eimantas. – Neslėpsiu, jog jojimas yra sunkus sportas. Traumų ir net žūčių čia pasitaiko ne taip ir retai. Tačiau reikia nepamesti galvos ir viskas bus gerai. Gyvename šalyje, kurioje karaliauja krepšinis, bet anaiptol ne jojimas. Kaip artimieji ir draugai reaguoja į jaunuolio pomėgį? – Yra žmonių, netgi labai artimų, kurie mano, kad iš viso to nieko nebus, kad nieko nepasieksiu, kad čia yra bereikšmis laiko leidimas, kuris nieko vertingo neduoda. Kartais pritrūksta paskatinimo, palaikymo. Net apima dvejonės, ar teisingai elgiuosi… Esu labai dėkingas tiems, kurie mane palaiko, kurie prisideda prie mano svajonės išsipildymo ir, kurie manimi nuoširdžiai tiki. Kita vertus, kai girdžiu kritiką, tai mane skatina dar labiau stengtis, dar labiau siekti savo svajonės ir kovoti dėl jos iš visų jėgų..,– prisipažįsta pašnekovas. – Žinote, manau ne kiekvienas mano amžiaus jaunuolis galėtų pasigirti , kad jis turi tokį nepaprastą, elegantišką, laisve dvelkianti draugą kaip mano Filipika. Su ja bendraujant nereikia žodžių, užtenka prisilietimo ir žvilgsnio. – Kas yra jojimas? – Tai yra laisvė. Tai tarsi narkotikas. Tik jei priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio yra išgydoma, tai meilės žirgams panaikinti nesugeba niekas. Kažkas yra pasakęs, kad tik jojant galima patirti skrydžio pojūtį. Aš su tuo visiškai sutinku. Pažinti žirgų pasaulį – gyvenimo dovana, o aš šią dovaną jau esu gavęs ir tuo džiaugiuosi.

Komentuoti su „Facebook “

3 Comments

    • "žokėja" "žokėja" 27 sausio, 2015

      Nepasakyčiau, kad jojant, įgaunama priklausomybė. Pajodinėjus per dieną, vakarop einama „jūrininko” žingsniais.
      Kad tas pomėgis būtų nuostabus, reikia, kad jis būtų natūralus, o ne dirbtinas. Man nereikėjo mokytis joti. Gavosi savaime. Kartą buvau kokių 8 metų reikėjo 2 arklius nujoti į ganyklą. įsiprašiau broliui į kompaniją. Brolis sutiko su sąlyga, kad josiu lėtai, žingine. Truputį pajojus, broliui nematant, stuktelėjau arkliui į šoną, kad tas pasileido šuoliais. Brolis suisterikavo, bet pamatęs, kad joju laisvai ir arklys yra valdomas, tai apsiramino.
      Paskutinį kartą jojau, kai man buvo 18 metų.

  1. "žokėja" "žokėja" 25 sausio, 2015

    Taip jau buvo, kad augau, kurį laiką šalia arklių nuo kokių 4 metų. Todėl spėjau prie jų prisirišti, o tuo pačiu ir jie prie manęs. Nėra nei vienas manęs numetęs ar įspyręs. Galėjau nors po pilvu palįsti, nors buvo visokių. Neidavau tiktai prie eržilo.
    Koks nuostabus jausmas šuoliuoti. Tik gaila, kad tada nebuvo domimasi jojimo sportu, todėl teturėjau galimybę joti tik be balno, nors man tai netrukdė, tik gal būtų buvę paprasčiau šokti, kad ir per nedideles kliūtis (griovelius, rastus ir pan.). Šokant nebūdavo, kad „varnas gaudyti”, nenorint nučiuožti nuo nugaros.
    Sėkmės būsimiesiems žokėjams.

Komentuoti: "žokėja" Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.