Danutė Jablonskytė-Raščė – jau septintoji Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotoja, pelniusi mokslų daktarės vardą.

Joniškėlio bandymų stotyje – jau septyni mokslų daktarai

Danutė Jablonskytė-Raščė – jau septintoji Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotoja, pelniusi mokslų daktarės vardą.

Danutė Jablonskytė-Raščė – jau septintoji Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotoja, pelniusi mokslų daktarės vardą.

 

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties mokslo darbuotojos Danutės Jablonskytės-Raščės kabinete dar nenuvyto gėlių puokštės, jo šeimininkei įteiktos praėjusios savaitės penktadienį. Doktorantūros studijas sėkmingai baigusi 34-erių metų moteris tądien apgynė disertaciją ir tapo agronomijos mokslų daktare. Studijuodama doktorantūroje Danutė Jablonskytė-Raščė atliko daugybę bandymų ir tyrimų, kaupė ir sistemino jų rezultatus. Šio kantraus triūso vaisius – daktaro disertacija „Paprastųjų ir Spelta kviečių produktyvumo bei kokybinių rodiklių formavimosi dėsningumai ekologinės mitybos sąlygomis“. Disertacijos mokslinė vadovė – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro agronomė dr. Audronė Mankevičienė. Danutės gimtinė – atokus Pušaloto seniūnijos Jaciūnų kaimas. Jos senelių ten statyta troba išliko iki šių dienų. Ten dabar gyvena mūsų pašnekovės mama, nors pats kaimas sparčiai nyksta. Mokyklą Danutė lankė už keturių kilometrų esančiuose Deglėnuose. Ją baigusi išvažiavo į Panevėžio katalikiškąją žemės ūkio mokyklą (dabar šiai mokyklai sugrąžintas jos įsteigėjos Margaritos Rimkevičaitės vardas). Panevėžį iš Jaciūnų pasiekti lengviau negu Pasvalį, be to, ten jau buvo įsikūręs merginos brolis. Danutė augo katalikiškoje šeimoje, todėl rinkosi mokyklą, kur vyravo tikėjimo dvasia. Vėliau Šiaulių universitete Danutė studijavo ekologiją ir aplinkotyrą, o tokios pat specialybės magistro studijas tęsė Lietuvos žemės ūkio (dabar – Aleksandro Stulginskio) universitete. Nors ekologo profesiją turintiems jaunuoliams buvo žadamos gražios perspektyvos, realiai rasti darbą buvo sunku. Tad Danutė, sužinojusi, jog yra paskelbtas konkursas į Deglėnų kaimo bibliotekos vedėjos pareigas, nutarė išbandyti save šioje srityje. Juolab, kad knygos buvo ir yra vienas iš mieliausių jos pomėgių, o Deglėnai – visai netoli tėvų namų. Įveikusi ne vieną konkurentą, Danutė laimėjo konkursą ir pusantrų metų Deglėnų bei aplinkinių kaimų žmonėms padėjo draugauti su knyga. Mūsų pašnekovė šiandien šmaikštauja, kad ją į žemdirbišką kelią vėl sugrąžino „Darbo“ laikraštyje pasirodęs straipsnis apie jauną, energingą, nuošalaus kaimo bibliotekininkę. Toji publikacija itin sudomino Joniškėlio bandymų stoties direktorę dr. Stanislavą Maikštėnienę, kuri dažnai pamąstydavo, kaip į šią mokslo įstaigą prisivilioti daugiau doktorantų. Ir netikėtai sužinojo, jog magistro laipsnį turinti žemės ūkio specialistė dirba netoliese esančio kaimo bibliotekoje. Tad kaip nepasinaudosi tokia proga? Pati Danutė su Joniškėlio bandymų stoties darbo specifika, jos kolektyvu jau buvo susipažinusi studijuodama Šiaulių universitete, kai bandymų laukuose atliko vasaros praktiką. Tad būsimoji mokslininkė žinojo, kuo patrauklus šis darbas, o Bandymų stoties direktorė – kad kviečiasi darbštų, kūrybingą žmogų. Abipusis susitarimas buvo sėkmingas: Joniškėlio bandymų stotis sulaukė naujos doktorantės, o Danutė Jablonskytė-Raščė čia gavo mėgstamą darbą ir ėmėsi daktaro disertacijos. Šiandien Joniškėlio bandymų stotyje dirba septyni mokslo darbuotojai ir visi jie turi daktaro laipsnius. Tačiau šioje įstaigoje dabar nebėra nė vieno doktoranto, tad jos vadovei vėl teks dairytis jaunų, perspektyvių, žemės ūkio mokslais besidominčių žmonių. Dr. Stanislava Maikštėnienė ir dr. Danutė Jablonskytė-Raščė vienu balsu tvirtina, kad doktorantams siūlomos sąlygos yra tikrai palankios. Už atliekamą mokslinį darbą jie gauna atlyginimą, be to, turi daug galimybių tobulintis užsienio mokslo įstaigose, įvairiuose seminaruose, stažuotėse. Už visa tai apmokama iš valstybės lėšų. Pati Danutė dalyvavo tarptautinėse konferencijose Švedijoje, Austrijoje, o Lietuvoje su paskaitomis lanko mūsų šalies žemdirbius. Joniškėlio bandymų stotis turi sertifikuotą ekologinį ūkį, tad Danutės Jablonskytės-Raščės pasirinkta doktorantūros studijų tema apie ekologiškai auginamų kviečių savybes nebuvo atsitiktinė. Savo pradėtus tyrimus jaunoji mokslininkė tęsia ir toliau – jau tapusi agronomijos mokslų daktare. Ją ypač domina Spelta kviečiai. Tai iš gilios senovės atėjusi kviečių rūšis, kurią mūsų protėviai maistui naudojo kaip laukinį augalą. Vėliau šiuos kviečius imta sėti ir auginti ariamoje žemėje. Archeologų duomenimis Spelta kviečiai buvo žinomi dar akmens amžiuje. Metams bėgant sukurtos derlingesnės veislės Spelta kviečius išstūmė iš rinkos ir ilgainiui juos primiršome. Dabar, kai visuomenė vis labiau domisi sveika mityba, didėja susidomėjimas ir neužterštą grūdą išauginančiais javais. Todėl Spelta kviečiai pamažu vėl grįžta į ūkininkų laukus. Tiesa, kol kas daugiausia juos augina užsienio šalių žemdirbiai. Dr. Danutė Jablonskytė-Raščė gali išvardinti daug savybių, dėl kurių Spelta kviečiai yra gerokai pranašesni už kitų rūšių kviečius. Spelta grūdas padengtas kietais varpažvyniais, apsaugančiais jį nuo ligų ir kenkėjų. Todėl šiuos kviečius tinka auginti ekologiniuose ūkiuose, nes sėklos nereikia beicuoti, o pasėlių – purkšti chemikalais. Iš Spelta grūdų gaminami gardūs sveikuoliški produktai. Gurmanai teigia, kad Spelta kviečių miltai turi pikantišką riešutų skonį. Spelta kruopose itin gausu lengvai įsisavinamų mineralų, vitaminų, baltymų. – Užsienio mokslininkai yra konstatavę, jog Spelta kviečių glitimas yra ypatingos struktūros, todėl nesukelia alergijos jo netoleruojantiems žmonėms. Lietuvoje tokie tyrimai kol kas dar nebuvo atliekami, tad ateityje labai norėčiau patyrinėti šiuos ir kitus Spelta kviečių kokybės pranašumus. Parduotuvėse produktų pasirinkimas šiandien didžiulis, dažnai net nežinai, kas juose slepiasi, ką nusipirkęs ir parsinešęs namo suvalgai. Tikiuosi, kad mūsų bandymų stotyje atliekami tyrimai padės žmonėms susirasti sveikesnius produktus. Jau įrodėme, jog, palyginus su paprastais kviečiais, Spelta kviečiai, augdami be mineralinių trąšų, subrandina grūdus su didesniu baltymų ir glitimo kiekiu. O Spelta grūdų užterštumas Fusarium genties grybais ir mikotoksinais daugiau negu dvigubai mažesnis negu paprastųjų kviečių. Spelta kviečiai auga gan aukšti, todėl greitai nustelbia piktžoles, tad kova su jomis irgi yra paprastesnė, – sako mūsų pašnekovė. Jaunoji mokslininkė apgailestauja, kad Lietuvoje dar daug ūkininkų į ekologinį ūkininkavimą žiūri gan skeptiškai, o pasirinkusius šį sunkesnį kelią žemdirbius vadina „piktžolių sėjėjais“, „šiukšlintojais“. Žinoma, pasitaiko ir aplaidžiai ūkininkaujančių žemdirbių, bet tie, kurie tvarkosi rūpestingai, su piktžolėmis susidoroja ir ekologiniuose ūkiuose. – Viena iš priežasčių, dėl kurių Spelta kviečių Lietuvoje auginama nedaug, kad kuliant šios rūšies kviečius varpažvyniai nuo grūdų neatsiskiria. Todėl grūdus tenka nulukštenti specialia įranga jau sandėlyje. Bet, jei grūdus pasiliekame sėklai, jų nulukštenti nereikia. Spelta kviečiai sėjami su varpažvyniais, todėl dažniau užsikemša sėjamosios, – šių kviečių auginimo subtilybes atskleidžia dr. Danutė Jablonskytė- Raščė. – Kaip jau minėjau, Spelta kviečiai ne tokie derlingi kaip paprastieji, užtat jie superkami kone dvigubai brangiau. Man buvo labai malonu, kai viena jauna ūkininkė, aptikusi informaciją apie mano disertacijos temą, paskambino ir paprašė pakonsultuoti: sakė ketinanti auginti Spelta kviečius. Mūsų pašnekovė paneigė populiarią nuomonę, kad mokslininkas daugiausia laiko praleidžia kabinete. Nuo pavasario iki rudens beveik visa jo darbo diena prabėga laukuose. Čia stebima, kaip javai dygsta, kaip auga, apie kokių medžiagų trūkumą ar perteklių signalizuoja, kokie kenkėjai ir ligos juos puola, kas efektyviausiai padeda jų išvengti. Imami mėginiai, laboratorijose atliekami įvairūs tyrimai. Daugiau laiko kabinete praleidžiama tik žiemos mėnesiais, kai sukaupta medžiaga analizuojama, apibendrinami tyrimų rezultatai, daromos išvados. Be to, kiekvienam mokslininkui privalu rašyti straipsnius ne tik į mūsų šalies, bet ir į užsienio mokslo leidinius, tad jis turi puikiai mokėti užsienio kalbą. Danutė Jablonskytė-Raščė kartu su savo šeima gyvena Norgėlų kaime. Iš čia kilęs jos vyras Virginijus, sėkmingai ūkininkaujantis savo gimtinėje. Virginijaus tėtis – irgi ūkininkas, turintis agronomo specialybę. Danutė juokiasi, jog sutuoktinis patarimų dažniau klausia tėčio, o ne žmonos, nors ir pelniusios agronomijos mokslų daktarės vardą. Pats Virginijus puikiai išmano ir valdo šiuolaikišką modernią žemės ūkio techniką. Raščių šeimoje auga trijų su puse metukų dukrelė Patricija, kas rytą mielai keliaujanti į Narteikių vaikų darželį-mokyklą „Linelis“. Draugiška šeima suranda laiko ir kelionėms, kurių Danutė itin laukia, ir kitoms prasmingoms pramogoms. Su dr. Danute JablonskyteRašče kalbėjomės ir apie tai, kaip sustiprinti ryšį tarp ūkininkaujančių žemdirbių ir mokslo darbuotojų. Mūsų pašnekovė patikino, jog visi, ką domina jos atliekami tyrimai ir jų rezultatai, bet kada gali paprašyti konsultacijos, patarimų. Jai antrino ir Joniškėlio bandymų stoties direktorė dr. Stanislava Maikštėnienė. – Mokslininkų turim daug, visi jie yra puikūs savo sričių specialistai. Ir, žinoma, labai laukiame naujų doktorantų: žmonių, kurie nori gilintis į žemdirbystės subtilybes, atrasti naujų, įdomių dalykų, susipažinti su kitų šalių mokslininkų pasiekimais ir patirtimi, ten atliekamais tyrimais. Tikimės, kad dirbdamas Joniškėlio bandymų stotyje dar ne vienas doktorantas parašys disertaciją, kad kaip ir mūsų Danutė, pelnys mokslų daktaro vardą, – viliasi senas tradicijas turinčios mokslo įstaigos vadovė.

Vido DULKĖS nuotrauka

Zina MAGELINSKIENĖ

„Darbas“

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

  • Skolė (varduvininkė)

    Sveikiname jaunąją mokslininkę, beje, labai simpatišką! Sakoma: pagal išvaizdą sutinkama, pagal protą palydima. Džiugu, kad šie abu „rodikliai“ vienam daikte harmoningai susipynę yra!
    Tik, va, mano galva, su pavarde kebloka: mergautinė – puiki (ir prasminga!), „pagal vyrą“ – ?; neskambės užsienio mokslo žurnaluose…
    Palinkėjimas: varpažvyniai varpažvyniais, tačiau tolesnę mokslo veiklą derėtų pašvesti kovai su glifosatais. Mūsų vaikų ir anūkų labui!
    P. S. Teksto autorei: tiek pedagoginiai (docento, profesoriaus) vardai, tiek mokslo laipsniai (daktaro, habilituoto daktaro) yra t e i k i a m i (suteikiami). Joniškėlyje jie p e l n o m i ?

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.