„Deimančiukas“ – spyris daryti daugiau gerų darbų

 

Ar kada bandėte apibūdinti vėją? Greičiausiai truktelsite pečiais, atsiversite enciklopediją ir pacituosite, kad vėjas tai „santykinai horizontalus oro judėjimas, atsirandantis dėl Žemės paviršiaus temperatūrų skirtumo“. Nesuprantama, sausa, nuobodu…

Jis gaivina arba šaldo. Vieniems – tai mirtinai pavojinga gamtos stichija, kitiems – skrydžiui įkvėpianti energija. Vėjo nepamatysi ir nepaliesi, tačiau jis yra realus. Audra, viesulas, škvalas – nuolatiniai eilėraščių, paveikslų, kino filmų siužetai. Tačiau tikrosios vėjo prigimties neįmanoma nei aprašyti, nei nufilmuoti. Ją reikia pajausti pačiam.

Joniškėlietė Jomantė Eržikevičiūtė – kaip tas vėjas: tam, kad suprastum – reikia pajausti. Geriausia 2014 metų mokine tituluota mergina iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiria iš savo bendraamžių. Jos nepažįstantys greičiausia pasakytų – „tyli pelytė“: rami, kukli, neišsišokanti. Pirmas įspūdis iš tiesų toks, tik štai valiūkiškai spindinčios akys ir nuo veido nė akimirkai nedingstanti paslaptinga šypsena (kažkodėl imu galvoti apie Leonardo da Vinčio „Moną Lizą“) sufleruoja, kad ne viskas taip paprastai nuspėjama. O pabendravęs šiek tiek ilgiau, nesunkiai įsitikinu, kad už ramaus „fasado“ slypi tiksinti jaunystės „bomba“.

Ramus ir atsargus mūsų dialogas netrunka peraugti į emocingą pasakojimą. Visko tiek daug, kad pašnekovei net… pritrūksta jomažodžių. Tačiau mimika, gestai, akys – pasako viską.

Jomantei – 17 metų. Ji – Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos trečiokė. Mokyklos prezidentė, Pasvalio rajono mokinių parlamento narė, nuolatinė įvairių konkursų ir olimpiadų dalyvė, renginių vedėja, muzikantė, kompozitorė, sportininkė ir t.t.

Mergina prisipažįsta, kad būti jaunu žmogumi nėra lengva:

Iš tavęs visi labai daug tikisi: mokytojai –gerų rezultatų, tėvai, kad įstosiu į kokią prestižinę mokyklą. Tai slegia, įpareigoja ir verčia LABAI daug dirbti ir stengtis. Todėl kartais būna nelengva. Juolab, kad ne visada pavyksta taip, kaip tikiesi.

Vos išmokusi kalbėti, Jomantė pradėjo dainuoti. Trečioje ar ketvirtoje klasėje mama nuvežė į muzikos mokyklą. Mergaitė labai norėjo išmokti groti gitara, tačiau priėmimo komisija nusprendė, kad ji labiau tinkama choriniam dainavimui. Taip ji atrado dar vieną savo aistrą, nepaleidžiančią iki pat šių dienų. Jomantė jau senai baigė Pasvalio muzikos mokyklą, tačiau ir toliau lanko chorą:

Kai scenoje vienu metu dainuoja didelis būrys žmonių, tai yra tobula, – sako pašnekovė.

Joniškėlietė dievina alternatyvųjį roką ir svajoja, kada nors dalyvauti mėgstamos grupės „Coldplay“ koncerte. Jomantė ir pati laisvalaikiu kuria dainas.

image_1Man patinka vakare pasiimti gitarą, išeiti į parką ar tiesiog į lauką, atsisėsti po atviru dangumi ir groti. Tai nepakartojamas ir su niekuo nepalyginamas jausmas. Būni pats su savimi ir kartu – su beribe visata. Tokiomis akimirkomis patiriu euforiją ir dainų žodžiai patys nežinia iš kur atsiranda, – atvirauja jaunoji kompozitorė.

Prieini, pačiumpi, dedi kišenėn, ramiai išeini – juk daug kas taip gyvena…

Kuo toliau tuo dažniau tai darai, kol vieną dieną visai nelauktai tave pagauna.

Ir tas noras daryti tai vėl ir vėl tiesiog ima ir prapuola – tu pradedi bijot išeit iš namų

Ir tik tada galiausiai susimąstai, kad geriau galėjai to nedaryt, eit – praeit, paprasčiausiai neužsikabint…“

Tai eilutės iš Jomantės dainos dviprasmišku pavadinimu „Kleptomanija“. Joje apdainuojama keista priklausomybė, verčianti žmogų vogti. Tik geriau įsiskaitęs žodžius ir pažinodamas jos autorę, supranti, kad kalba eina ne apie kriminalinį nusikaltimą, o apie paaugliškas kryžkeles, kurias privertas pereiti kiekvienas iš mūsų. Kaip ir vėjas – nežinia iš kurios pusės papūs ir kur tave nuneš.

Kur likimas nuneš Jomantę, nežino niekas, net ji pati. Mergina negali įvardinti savo pašaukimo ir gyvenimo kelio krypties. Tačiau yra įsitikinusi, kad jai lemta nuveikti kažką nepaprasto. Kai buvo maža, jau žinojo, kad darys didžius darbus: kaip M.Mažvydas, K. Donelaitis, Maironis, J. Basanavičius ar V. Kudirka. Skamba kaip rimtas iššūkis, tačiau Jomantė įsitikinusi, kad, jei labai kažko gyvenime trokšti, būtinai to pasieksi. Link savo asmeninių viršukalnių gimnazistė kopia mažais, bet užtikrintais žingsneliais: niekada nepraeina pro numestą šiukšlę, padeda prašančiąjam, daug savanoriauja. O Kovo 11-ąją įteiktą „deimančiuką“ ir geriausio 2014 metų mokinio titulą priima kaip įpareigojimą:

Tai spyris man daryti dar daugiau gerų darbų…– šypsosi Jomantė.

Draugai tvirtina, kad Jomantė – komunikabili, energinga, nenustygstanti vietoje mergina. Kur ji – ten daug juoko ir geros jomaaaanuotaikos. O pati pašnekovė prisipažįsta, kad jai patinka impulsyvūs, nenuspėjami, neprognozuojami žmonės, su tokiais nenuobodu ir įdomu gyventi.

O po žodžiais „įdomu“ slepiasi labai daug. Tai ir šuolis parašiutu, ir nutrūktgalviškas važiavimas „britva“ – sportiniu motociklu, ir nuo penktos klasės puoselėjama svajonė įkopti į Everestą…

Žiūrint į žaižaruojančias merginos akis, nekyla nė mažiausios abejonės, kad šios paaugliškos svajos anksčiau ar vėliau taps realybe.

Mūsų pokalbis, kaip pavasarinis vėjas, vėl krypteli į kitą pusę. Kalbamės apie keliones, kurių dar nebuvo, apie miestus, kuriuos Jomantė kažkada aplankys, apie jau perskaitytas (ir dar ne) knygas, apie žvaigždėtą dangų… Vėjavaikiška Jomantės sielos pusė užleidžią vietą romantiškai prigimčiai. Regiu merginą, kuri vertina grožį, slypintį mažuose dalykuose. Tokiuose kaip šeštadienio rytas su puodeliu arbatos, gera knyga, senos muzikos klausymas, ankstyva pavasario saulė ar pirmas žiemos sniegas.

Kai man būna liūdna, kai jaučiuosi esanti beviltiškoje situacijoje, aš – sportuoju. Tai nuima stresą, atpalaiduoja ir pakelia nuotaiką, – prasitaria Jomantė. – Kažkada lankiau lengvąją atletiką pas šviesios atminties trenerį Eugenijų Suveizdį. Tai buvo unikali asmenybė, kurią atsimenu su ypatinga šilumą.

Kalbamės apie mokyklą, mokytojus, apie mėgstamas biologijos pamokas. Ir vėl nejučia grįžtu prie klausimo: o kas toliau?

Joniškėlis per mažas, kad surastum čia savo vietą. Kokiam nors Vilniuje gerokai daugiau erdvės ir galimybių realizuoti save. Ta pati situacija lyginat Lietuvą ir kitas Europos valstybes. Ten kitoks požiūris į žmogų ir mokslui bei darbui labiau palankesnė aplinka. Galvoju apie studijas užsienyje. Tačiau tikrai žinau vieną: aš tikrai grįšiu gyventi į savo tėvynę, mano vaikai bus lietuviai ir kalbės lietuviškai. Dar daugiau – jei baigusi gimnaziją dvejosiu dėl savo pasirinkimo, eisiu tarnauti į kariuomenę. Daug mano bendraamžių šauktinių sugražinimą vadina nesąmone. Aš taip nemanau. Mes turime savo Tėvynę, kalbą, istoriją. Mes esame laisvi ir turime tą laisvę ginti. Lietuva verta būti ginama…– teigia Jomantė Eržikevičiūtė.

Tegul tau vėjas visada pučia tik į nugarą“ – sakydavo senovės majai, linkėdami žmogui sėkmės. Geriausia 2014 metų mokinė nepasikliauja vien likimu. „Bus noro – bus ir galimybių“, – sako Jomantė, drąsiai žengdama į sraunią, pavojingą ir nenuspėjamai nuostabią upę, keistu pavadinimu Gyvenimas.

 

 

Komentuoti su „Facebook “

2 komentarai

  • C

    Laimingi tėvai ir mokytojai, turėdami tokią dukrą ir mokinę.
    Įdomaus ir kūrybingo Jums, Jomante, gyvenimo, nepamirštant, kad deimantas – tik anglis ir jokie karatai ar briaunos, jokie orlovai, šachai ar kulinanai neatstos meilės ir alkio gyvenimui!
    Dėl kalnų: pradėkit nuo kokio Triglavo Slovėnijoje ar prancūziškojo Monblano. Kaip dainavo toks V. Visockis, beje, pritardamas gitara: „geriau už kalnus gali būti tik kalnai, į kuriuos nebuvai dar užkopęs“! „Tik dėkit vieną papildomą žingsnį gyvenime, ir svajonės išsipildys“ – kalbėjo Edita Uksaitė (Nicholson), o kas ji tokia, neabejoju, žinot…

    Atsakyti

  • Morta

    Jomante esi šaunuolė. Tokiu keliu eik ir toliau. Nesusižavėk pigiais blizgučiais, nes pigūs blizgučiai greit nublanksta ir lieka tik nusivylimas.
    Gyvenimas – ne pasaka,
    Jo vingiai klaidūs.
    Į šaltą, sūrią ašarą
    Pavirtę klaidos
    Nubyra skruostais,
    O šviesa vėl kviečia eiti
    Ir tiktai pati gali išmokti
    Kliūtis apeiti,
    Ir tiktai pati gali surasti
    Tiesiausią kelią.

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.