Apie senbernį Jurgį, kiaušinienę ir nuo muzikos byrantį tinką

Jurginės – tai atgimstančios žalumos, pavasario ir arkliaganių šventė, kurią kažkada dar vadino žemdirbių Naujaisiais metais. Tai magijos ir burtų laikas. Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems. Šeimininkės buvo įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jurginių dieną. Buvo draudžiama dirbti ir net važiuoti su gyvuliais. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Per Jurgines klausomasi žemės šnekos: pridėk ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie šnibždės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.

Ir, be abejo, Jurginės – pavasariškų linksmybių diena. Tuo nesunkiai galėjo įsitikinti gausus būrys joniškėliečių, praeitą savaitgalį susirinkusių į jau tradicinę kapelų šventę „Prašom svečė kieminėt“.

Penktus metus iš eilės svečius pasitinkantis Jurgis su mamaite Vandute ir šiemet porino savo šeimos istoriją. Ankstesniais metais muzikantus iš visos Lietuvos moteris kviesdavo su viltimi surasti savo senberniui sūnui žmoną. Deja, jau gerokai pliktelėjęs ir ketvirtą dešimtį baigiantis „jaunasis ūkininkas“ pasirodė esąs pernelyg išrankus tad mylimosios taip ir nesusirado…

Piršlybos piršlybomis, o tradicija pavasarį pasitikti su trankia kapelų muzika išliko. Penkių kolektyvų, suvažiavusių iš visų Lietuvos kampelių vadovai lipo ant scenos, ragavo šviežiai iškeptos kiaušinienės, užkando joniškėlietiška duonele ir traukė pasirodymu numerį. Juk „Prašom svečė kieminėt“ ne tik šventė, bet ir kapelų varžytuvės! Kol dalyviai ruošėsi pasirodymams, žiūrovus linksmino svečiai iš Švobiškio. Mažieji Linos Bžėskienės šokėjai taip smagiai kilnojo kojas, kad nejučia pradėjo judėti ir visa salė.

Pirmieji muzikinės kovos dalyviai – Panevėžio rajono Berčiūnų liaudiškos muzikos kapela „Sanžyla“, kuriai vadovauja Sigita Čekavičienė. Lyriškas melodijas keitė smagios polkutės, kurios labai greitai sušildė ir „užvedė“ publiką.

– Mano mamos, kai supyksta, balsas kaip vargonai. Kai aš dvi savaites švenčiu bulviakasio pabaigą, draugai su pagarba sako, kad turiu „auksinę gerklę“. O štai Rozalimo vyrai turi geležinius balsus. Įdomu, kuo jie juos tepa, kad nesurūdytų? – samprotavo šventės vedėjas Jurgis. Kaip ir kuo savo balsus gerina Pakruojo rajono Rozalimo kultūros namų kapelos „Geležiniai balsai“ (vadovas Jonas Zinkevičius) vyrai neatskleidė, tačiau sugrojo ir padainavo taip, kad pradėjo byrėti Joniškėlio kultūros namų lubų tinkas… Vilkaviškio rajono Alksnėnų kaimo kapelos „Alksnė“ (vadovai Lina ir Rimutis Skrinskiai) muzikantai sakė, kad nedrįsta dainuoti populiarių ir visiems žinomų kūrinių, nes „bijo juos sugadinti“, tad jų repertuare – tik savos kūrybos dainos. Tačiau jų kuklumas ir nerimas buvo be reikalo. Vos balsingi svečiai užtraukė dainą, iš karto užkariavo salėje sėdinčių širdis. Melodinguose, šiek tiek sentimentaliuose, tačiau nuoširdžiuose žodžiuose, susirinkę išvydo Lietuvą ir… pačius save. Salė plojo ir reikalavo pakartoti.

Smagu buvo klausytis Pasvalio neįgaliųjų draugijos kapelos „Žalsvasis šaltinis“, kuriai vadovauja Jonas Vaitiekūnas. Pasvaliečiai savo trankiomis polkomis įrodė, kad negalia gali palaužti kūną, bet ne sielą. Utenos krašto Daugailių kultūros centro kapelos „Indraja“ vadovas Petras Leleika, nedviprasmiškai užsiminė, kad Pasvalio krašte tikėjosi ne gabalo duonos ir kvapnios kiaušinienės, o kažko labiau putojančio. Užuominą nesunkiai suprato šventės gaspadoriai, Apie senbernį Jurgį, kiaušinienę ir nuo muzikos byrantį tinką tad po kiekvieno smagaus kūrinėlio muzikantus vaišino gardžiu alučiu. Nežinia, ar kaltos miežių sultys, ar padūkęs uteniškių charakteris, tačiau atvykėliai grojo taip, kad buvo priversti sugrįžti bisui.

„Prašom svečė kieminėt“ – ko gero demokratiškiausia pasaulyje šventė. Nugalėtojus renka ne rimta ir solidi komisija, o patys žiūrovai. Tik balsuoja ne plojimais ar rankų pakėlimu, o… pupomis. Kiekvienas į šventę atėjęs žiūrovas gavo pupą, kurią, pasibaigus renginiui, įmetė į labiausiai patikusio kolektyvo kojinę. Joniškėliečiai balsavo noriai ir su akvata. Nors profesionaliausiai grojo uteniškiai, tačiau žmonių sielas labiausiai palietė kapelos „Alksnė“ dainos. Surinkę 99 pupas, jie tapo penktosios kapelų šventės „Prašom svečė kieminėt“ nugalėtojais

Tomo MAIKŠTĖNO nuotraukos

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.