Australija – svajonių šalis, kurioje trūksta tik… Lietuvos

Yrarra upe, Melburnas
Švobiškietė Agnė Špiklytė Melburno dangoraižių fone.

Agnė Špiklytė gimė ir augo Švobiškyje. Baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją įstojo į Mykolo Romerio Universitetą Vilniuje, kur įgijo finansų ekonomikos bakalauro laipsnį. Paskutiniais studijų metais, nors ir turėdama pakankamai gerą darbą, būrį puikių draugų ir netgi nuosavą automobilį (ką tuomet laikė didele privilegija), Agnė jautė, kad jos jaunai ir neramiai sielai kažko trūksta. Mergina suprato, kad norint surasti save, savo vietą pasaulyje – reikalingi kardinalūs pokyčiai.

Atsakymas į klausimą „Ką veikti baigus universitetą?“ Agnei atėjo netikėtai, perskaičius dvi, iš pažiūros labai skirtingas knygas: Paulo Choelo „Alchemiką“ ir Elizabeth Gilbert „Eat, Pray, Love“. Reikia keliauti! Ir kažkur labai toli! Reikia išlysti iš savo komforto zonos. Išmokti gyventi be kitų pagalbos. Vykti ten, kur tėvelis neatvažiuos partempti sugedusios mašinos. Susirasti naujų draugų, naują darbą, kojomis paliesti žemę, kurioje dar niekada nebuvai. Į Australiją!!!

Mūsų skaitytojams mergina sutiko papasakoti apie gyvenimą kengūrų šalyje. Apie dėl nieko sau galvos nesukančius vietinius gyventojus, geriausią pasaulyje mokesčių sistemą, jautienos kepsnius, australiškas Kalėdas ir namų ilgesį.

Į Melburną atvedė laiminga žvaigždė

Melynasis banginis
Tam tikru laiku Australijoje galima stebėti mėlynuosius banginius.

Kiekviena beprotiška idėja, gimstanti galvoje, iš pradžių atrodo visiškai nereali. Tačiau jei esi atkaklus, pačios keisčiausios svajonės išsipildo. Tarsi visiškai atsitiktinai atsiranda įvairūs žmonės, susiklosto palankios aplinkybės, vedančios tikslo link. Ir štai – vieną dieną nubundi vidurį didžiulio miesto ir suvoki, kad jau esi Australijoje. Kai geriau pagalvoju, suvokiu, jog neturėjau jokio konkretaus tikslo važiuoti būtent į Melburną. Tiesiog jutau, kad čia veda mano laimės žvaigždė. Ir… nuotykiai.

Atvykau į Australiją visiškai jai nepasiruošusi ir labai mažai nutuokdama, koks iš tiesų čia yra gyvenimas. Žinojau tik tai, kad darbą susirasti turėtų būti lengva ir tai, kad gyvena daug kengūrų. Turbūt tuo metu daugiau priežasčių čia atvykti man ir nereikėjo.

Kai po daugiau nei 50 valandų trukusios kelionės aplink pusę pasaulio, pabudau pačiame pigiausiame miesto hostelyje, kuriame nakvojau su dar trimis merginomis, pagalvojau: VEL-NIA-VA. Tik tada suvokiau, kaip beprotiškai toli nuo namų yra ta Australija (daugiau nei 15 tūkstančių kilometrų). Pradėjau abejoti ar teisingai pasielgiau palikusi patogų gyvenimą vardan „kažko“. Vis klausiau savęs: ar po 1,5 metų atostogų kitoje pasaulio pusėje dar galėsiu grįžti į tą pačią „komforto zoną“? Tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Su keliais tūkstantėliais kišenėje turėjau išmokti gyventi didžiuliame (beje, dar ir siaubingai brangiame) mieste ir įgyvendinti visus savo tikslus.

Kakadu
Neklaužados kakadu

Važiuodama į Australiją aš tikrai maniau, kad bent jau suprantu anglų kalbą tikrai neblogai. Pasirodo – nė velnio. Vietiniai kalbėjo su man tada visiškai neįkandamu anglišku akcentu… Prisiminus, man net dabarsavęs gaila. Pirmus mėnesius teko koncentruotis ties anglų kalbos žinių gilinimu.

Tuo metu turėjau tik studento vizą, kuri leidžia dirbti ne daugiau nei 20 valandų per savaitę. Kadangi bulvių ir lašinių į Australiją įsivežti negalima – teko suktis. Dirbau daug – kavinėse, restoranuose, viešbučiuose. Vienu metu keliose vietose. Dienomis vyko paskaitos, tai dirbti teko ir naktimis. Ir taip beveik 3 mėnesius, 7 dienas per savaitę, su ne daugiau nei 5-ių valandų miego per parą. Be jokio atokvėpio. Tiesą pasakius, tik tada supratau, koks sudėtingas yra padavėjos darbas, ir… kaip aš jam netinku. Tad, atėjus Kalėdoms, viską mečiau. Žinoma, išskyrus mokslus, kuriuos sėkmingai pabaigiau ir gavau diplomą. Pailsėjau, paatostogavau. Iš Lietuvos atvyko draugas su kuriuo automobiliu keliavome rytine vandenyno pakrante nuo Melburno iki Sidnėjaus.

Draudžiama liesti koalas

Pelikanas
Su pelikanu.

Koalos medžiuose, kengūros laukuose, gyvatės ant kelio, papūgos, vombatai, pelikanai, metro ilgio driežai ir nuostabus, žydras, bekraštis vandenynas. Mano manymu, pats didžiausias Australijos grožis yra tame, kad laukinė gamta čia yra labai arti. Vietos užtenka visiems – ir žmonėms, ir gyvūnams. Pavažiavus tolėliau nuo miesto būtinai sutiksi kengūrą, kuri gal net prišokuos pasisveikinti. Nuvykęs į eukaliptų miškelį – tikrai pamatysi tuziną, medžiuose miegančių ar lėtai šakomis besikarstančių, koalų. Kai kuriuose parkuose, vakare aplink tavo palapinę sukiosis žolytę rupšnojantis storulis vombatas. Tam tikru laikotarpiu, nuo pakrantės galima stebėti migruojančius mėlynuosius banginius ar delfinus. Yra vietų, kuriose gyvena pingvinai, ruoniai ir jūrų liūtai. Įdomiausia, kad visi šie gyvūnai nesislepia nuo žmogaus ir nė kiek nesijaudina, kad aplink juos zuja ir fotoaparatais „pykši“ šimtai turistų. Gal taip yra todėl, kad australai stengiasi kuo mažiau kištis į laukinės gamtos gyvenimą ir tiesiog ją stebi iš šalies. Daugelyje Australijos valstijų yra uždrausta liesti koalas (Rusijos prezidentas V. Putinas buvo vienintelėje, dar tai daryti leidžiančioje valstijoje). Delfinų šėrimas ar lietimas taip pat yra uždraustas ir baudžiamas, o už šikšnosparnio užmušimą skiriama ne tik didžiulė piniginė bauda, bet ir kalėjimas nuo 3 mėnesių. Mes taip pat stengiamės gyventi pagal australišką gamtos ir žmogaus politiką – tik akiplėšų kakadu vis neatsispiriam pavaišinti saulėgrąžomis.

Koala
Australija neįsivaizduojama be koalų.

Mieste gyvenimas nėra toks laukinis, tačiau ir čia dažnai galima sutikti įvairiausių papūgėlių, vakarais parkai knibžda nuo po medžius besikarstančių oposumų, neretai čia užsuka ir kengūros. Vos tik sutemus, netgi pačiame miesto centre virš galvų tyliai prasklendžia būrys „skraidančių lapių“. Tai didžiausų pasaulyje šikšnosparnių rūšis. Šie gyvūnai iš tiesų yra labai panašūs į sparnus turinčius lapiukus. Jie tapo dažni ir gan įprasti mūsų vakarinio bėgiojimo parke „kompanionai“. Tiesa, ne visi Australijos gyviai yra tokie mieli ir draugiški. Gyvatės man pernelyg neigiamų emocijų nekelia, tačiau žinant, kad kai kurių įgėlimas gali lengvai nužudyti žmogų, nėra labai smagu jas sutikus. Pavojingiausia – pavasarį, kai raštuotos gražuolės parko takeliuose išlenda pasišildyti prieš saulutę. Syki, nepastebėjusi, vieną vargšelę pervažiavau dviračiu… Tačiau labiausiai manęs nežavintis australiškas padaras – vorai! Ir šiaip jų paniškai bijau, o čia galima sutikti delno dydžio ir dar nuodingų…

Trys svarbiausios išgyvenimo Australijoje taisyklės

IMG_5467
Gamta ir žmogus Australijoje – šalia.

Per pastaruosius kelis metus pakankamai gerai spėjau pažinti Australiją. Jei iš pradžių ši šalis buvo panaši į kosmosą (viskas čia „aukštyn kojom“) – dabar randu vis daugiau panašumų su Lietuva. Vietiniai, kaip ir lietuviai, taip pat keikia vyriausybę, per televiziją rodomos identiškai absurdiškos programos, žmonės dirba tuos pačius darbus, kelia sau tokius pat tikslus ir nori gyventi geriau. Iš tiesų, žmonės visur vienodi. Tiesa, Australijoje dirbti reikia mažiau ir pragyventi čia yra lengviau.

Norint išgyventi Australijoje, reikia vadovautis trimis taisyklėmis: 1. Susirask pirmąjį australišką darbą; 2. Įrašyk jį į savo gyvenimo aprašymą; 3. Daugiau dėl nieko nesijaudink, drauguži! Pamenu, kai po pirmųjų savo atostogų vieną rytą atsikėliau ir nusprendžiau, kad laikas vėl pradėti dirbti, po 3 valandų jau turėjau du darbus: rytą – kavinėje, vakare – itališkame restorane. Jokių problemų, drauguži! Tai vyksta labai elementariai: atsispausdini savo gyvenimo aprašymą, nuneši jį į kelias kavines ar restoranus ir kita dieną eini į naują darbą. Ir kaip pasakytų australai – jokių rūpesčių, drauguži! Šis priežodis Australijoje gali būti naudojamas bene kiekvieno sakinio pabaigoje, ypač kalbant apie įvairias gyvenimiškas situacijas. Viskas čia visiems – be rūpesčių ir be problemų.

Kuo australai skiriasi nuo lietuvių? Apart to, kad bent vienas kaimynas tavo gatvėje tikrai turės „Ferrari“ ir bent keli – prabangius „Mersedesus“, jie yra paprasti, nepasipūtę ir visiškai atsipalaidavę žmonės. Australai yra labai azartiški ir mėgsta įvairias sporto šakas: kriketą, tenisą, žirgų lengtynes, „Footy“( amerikietiškojo futbolo ir regbio hibridas). Pastarąjį būtų galima palyginti su krepšiniu Lietuvoje.

Pačių australų čia yra labai mažai. Didžioji dauguma čia gyvenančių žmonių yra atvykę iš Anglijos, Indijos, Kinijos ar kokio kito pasaulio kampelio. Asmeniškai pažįstu vos kelis, kurių tėvai yra gimę Australijoje.

Melburnas pro buto langus
Vakaras Melburne

Geriausia pasaulyje mokesčių sistema
Savo bakalauriniame darbe lyginau mokestinę naštą Lietuvoje ir kitose ES šalyse. Australijoje dirbu tiesiogiai su tuo susijusį darbą, tad norom nenorom, vis lyginu situaciją čia ir Lietuvoje.

Pagrindinis skirtumas tarp Lietuvos ir Australijos mokesčių sistemų, žinoma, yra čia taikomi progresiniai mokesčiai. Tai, mano galva, yra geresnė sistema nei Lietuvoje taikomi proporciniai mokesčiai, kai didžiausia mokestinė našta yra perkeliama ant mažesnes pajamas gaunančiųjų visuomenės narių.

Australijoje gyventojų pajamų mokestis uždirbantiems iki 18200 dolerių per metus yra nulinis, ir laipsniškai kyla iki ribinio 50.5 % (įtraukiant sveikatos draudimą) uždirbantiems daugiau nei 180000 dolerių per metus. Be to, yra gausybė leidžiamų atskaitymų, nuolaidų ir kompensacijų, kurias žinant ir mokant pritaikyti, galima labai smarkiai susimažinti mokamų mokesčių sumą. Tai ir yra vienas iš mano darbo uždavinių.

Atostogos Moreton saloje
Atostogos Moreton saloje

Įmonių pelno mokestis Australijoje yra pakankamai aukštas – 30%, tačiau jį atsveria santykinai žemas Prekių ir paslaugų mokestis (GST) (lietuviško PVM analogas), kuris yra tik 10 %. Be to visos būtiniausios prekės, tokios kaip vaisiai, daržovės, žuvis, mėsa, pienas, duona, vanduo, taip pat vaistai, vaikų ar neįgaliųjų priežiūros paslaugos, brangieji metalai, žemės ūkio paskirties žemė bei eksportas iš viso neapmokestinamos. Šitokia sistema lemia mažesnę mokesčių naštą vartotojams ir didesnius mokesčius įmonėms, kadangi GST moka galutinis prekių ir paslaugų vartotojas.
Dar vienas įdomus aspektas yra australų pensijų sistema, kuri man itin patinka. Trumpai: Australijoje yra dviejų lygių pensijos – valstybinė, suteikiama piliečiams iš bendro valstybės fondo ir „asmeninė“ senatvės pensija – kaupiama priklausomai nuo atlyginimo. Pastarajai mažiausiai 9.25% atskaitoma nuo kiekvieno atlyginimo ir yra kaupiama paties darbuotojo pasirinktame pensijų fonde. Fondai yra labai įvairūs, skiriasi rizika ir grąža. Darbuotojas pats gali nuspręsti, kaip investuoti savo pensiją. Žinoma, jis neturi visiškos laisvės ir išsiimti pinigus savo reikmėmis gali tik pasiekęs pensinį amžių. Tai veikia kaip paprasčiausias investavimas, bet juk toks ir yra tikslas! Kiekvienas darbuotojas elektroninėje erdvėje gali bet kada pasitikrinti, kiek jis yra sukaupęs pensijos, kaip auga (arba traukiasi) jo investicija, kokie yra fondo mokesčiai. Gali bet kada pereiti į kitą fondą. Jei asmuo nusprendžia visam laikui išvykti iš Australijos, jis gali visą savo sukauptą sumą tiesiog išgryninti ir išsivežti. Taip pat, sunkiai susirgus yra leidžiama išgryninti visą sumą, o mirties atveju lėšos yra paveldimos. Pats naujausias pasikeitimas, įsigaliojęs nuo 2014 mokestinių metų – galimybė iš savo pensinio fondo pirkti nekilnojamąjį turtą arba atidaryti verslą, su sąlyga, kad visos įplaukos bus perinvestuojamos. Tokiu atveju galima žymiai padidinti investicijos grąžą bei sumažinti administracinius kaštus (šie yra taikomi pensijas laikant fonduose). Kažkur girdėjau, kad tokia pensijų sistema yra laikoma viena geriausių, o jos pagrindinis minusas yra santykinai didelė investicijų rizika.

Mes
Agnė kartu su draugu Gediminu.

Mano galva, Australijos mokesčių sistema yra labai teisinga ir sustyguota. Aprašiau tik kelis pagrindinius jos bruožus, tačiau taisyklių ir įstatymų, reguliuojančių kiekvieną mokestinį aspektą yra begalė. Ne veltui ji yra laikoma viena sudėtingiausių mokesčių sistemų pasaulyje.

Su draugu siekia profesinių aukštumų

Su draugu Gediminu gyvename jau beveik 2,5 metų. Susipažinome Lietuvoje. Jis buvo vienas iš tų netikėtai laiku ir vietoje atrastų žmonių – draugo draugas, kuris irgi ruošėsi keliems metams išvykti į Australiją. Susipažinome, keletą kartų susitikome Vilniuje… O Australija padarė savo… Vienas kito į Australiją neviliojome – turbūt mudu abu šaukė ta pati laimės žvaigždė.

Draugas čia važiavo karjeros tikslais – gavo doktorantūros poziciją viename Melburno universitetų nanofizikos srityje. Per ateinančius metus turi apsiginti daktaro disertaciją terahercų tema.

Dauguma mūsų draugų lietuvių – iš to paties universiteto, tos pačios grupės. Vieni baigia studijas, kiti atvažiuoja pakviesti grupės vadovo profesoriaus Sauliaus Juodkazio.

Zelandija - zygiuojam
Žygiai ir kelionės – viena didžiausių Agnės aistrų.

Na, o aš čia jau 2 metus dirbu buhaltere, daugiausia tvarkau mokestinę apskaitą smulkiam ir vidutiniam verslui. Nors šios profesijos pavadinimas man anksčiau keldavo siaubą, niekada nereikia „spjauti į šulinį“. Šiuo metu savo darbu esu tikrai patenkinta. O ir bosas geras: nuperka pietus, atidavė dviratį, mašiną, sumoka už mokslus… Šiuo metu bandau įgyti „CPA Australia“ („Certified Practice Accountant“) profesinį laipsnį. Dar esu įsitraukusi į Lietuvos Australijos verso tarybos kūrimą. Organizacijos tikslas – plėsti verslo bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Australijos. Jau gavome keletą užklausų iš didesnių Lietuvos įmonių eksporto klausimais, o visai neseniai Melburną lankęs Lietuvos užsienio reikalų ministras kartu su delegacija žadėjo paramą mūsų tarybai. Tad darbų ir mokslų per akis, tik spėk suktis…

Lietuvą primena silkė ir baravykai

Į Lietuvą grįžtame „dažnai“ – kas pusantrų metų. Juk susiruošti 15000 kilometrų kelionei jau yra šis tas… Kad ir kaip graudžiai tai beskambėtų. Tai – didžiausias gyvenimo Australijoje minusas.

Pasiilgstu Lietuvos, bet labiausiai ten likusių žmonių. Būnant kitame pasaulio krašte labai sunku išlaikyti ryšį su draugais ir artimaisiais. Patiems artimiausiems, žinoma, laiko visada atsiranda, tačiau „Skype“ nepakeis būvimo šalia. Labai gailiuosi, kad su daugeliu, likusių kitapus vandenyno, bendravimas nutrūko. Dėl to jaučiuosi atsakinga. Tai ir yra sunkiausia. Guodžia bent tai, kad lietuviškos kultūros čia tikrai netrūksta. Melburne yra tikrai didelė ir draugiška lietuvių bendruomenė, lietuvių klubas, net lietuviška bažnyčia. Tad lietuvių draugų tikrai netrūksta. Net ir čia galima rasti tokių, vietiniams egzotiškų maisto produktų kaip silkė, grikiai ir kefyras. Kalėdos, žinoma, būna labai keistos, tiksliau neįprastai šiltos – vidutiniškai apie +30 laipsnių. Tačiau silkutė, baravykai ir lietuviška mišrainė atneša šventę į namus.


Keliavo Hobitų takais

Zelandija kalnai
Naujojoje Zelandijoje Agnė keliavo hobitų takais.

Šiuo metu laiką leidžiam visiškai ne australiškai. Nėra kada nusiskynus mangą po palme gulėti. Darbų daug, o vienų atostogų per metus taip pat nepakanka… Tad dirbam, dirbam, dirbam.. O tada – atostogaujam. Kur nors važiuojam… Tiksliau skrendam, nes su australiškais atstumais toli nenuvažiuosi. Paskutinės atostogos, neskaitant Lietuvos, buvo Naujojoje Zelandijoje. Tai pačios geriausios dvi savaitės pragyventos palapinėje. Nepaprasto grožio šalis, su laukine, civilizacijos nepaliesta gamta. Tokia senovine, kad fone pasirodęs dinozauras visiškai nenustebintų. Hobitų (Džono Ronaldo Ruelio Tolkino kūrinių herojai – aut. pastaba) takais praėjome pro Ūkanotuosius kalnus, tačiau ugnikalnius ir Bilbo gimtinę Bag End’a atidėjome kitam kartui.

Kai nekeliaujam ir nedirbam – daug (labai daug) važinėjam dviračiais ir darom „barbeque“ su draugais. Trys dalykai iš keturių, kuriuos įsimylėjau gyvenama Australijoj: stovyklavimas, dviračiai ir vidutinio žalumo ant grotelių keptas jautienos kepsnys…

Vietoj P. S.

Ir dar. Čia gerai, bet galėtų Australija būti Lietuvoje…

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

1 Comment

  1. Dar viena emigtante is begales tukstancio kitu… issukis dabar ne emigruot ir isgyvent kazkur toli ar nelabai-issukis dabar likti lietuvoj ir isgyventi…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *