Ketvirtos kartos paminkladirbys netiki vaiduokliais

DSCF0062

Kapai lietuviui – šventa vieta. Viskas, kas su jais susiję, yra apgaubta pagarbos, o kartais net mistikos. Apie amatą, kuriuo užsiima keturios vienos šeimos kartos, gyvenimą paminklų apsuptyje, jaunatviškas ambicijas ir… vaiduoklius, kalbamės su jaunu paminklų meistru Valdemaru Mackevičiumi.

DSCF0066
XX a. pradžioje populiarių, iš vientiso akmens pagamintų nukirsto medžio formos paminklų, galima rasti senose kapinėse.

Akmenį lietė keturios kartos

Kai pirmą kartą sutikau savo pašnekovą, nejučia pagalvojau, kad jis visiškai nepanašus į žmogų, dirbantį su akmeniu: smulkaus sudėjimo, nedaugžodžiaujantis. Sunkiai įsivaizdavau jį skaldantį kelias tonas sveriančius riedulius. Ir visgi, dvidešimt keturių metų, giliomis rudomis akimis, kažkur tolyn už horizonto nuolat besižvalgantis Valdemaras Mackevičius, priklauso pakankamai egzotiškai, iš šalies žiūrint – net mistiškai, paminkladirbių gildijai. Tačiau įdomiausia, kad tuo pačiu amatu užsiima jau ketvirta Mackevičių šeimos karta. Šalyje, kuri per šimtą metų išgyveno daugybę skaudžių ir kruvinų pasikeitimų, tai skamba daugiau nei unikaliai.

Valdemaro prosenelis Jonas Liniovas gyveno netoli Mažionių kaimo (Pakruojo r.). Iš miškų ir laukų vyras į sodyba gabendavo didžiulius riedulius, juos skaldydavo ir gamindavo paminklus. Prosenelis mokėjo iš vientiso akmens iškirsti „medį“ – XX a. pradžioje populiarų nukirsto medžio formos paminklą. Tai labai sudėtingas, kruopštus ir ilgas darbas, kurį dabar, net naudojant šiuolaikines technologijas, sugebėtų padaryti nedaugelis. Pas paminklų meistrą žmonės važiuodavo iš atokiausių vietų, o jei klientų pritrūkdavo – Jonas akmeninius „medžius“ kraudavo į vežimą ir veždavo į turgų.

DSCF0053
Nors paminklai gaminami pasitelkus šiuolaikinę techniką, vis tiek tvirta ranka ir meniška akis būtina.

Tuo pačiu amatu užsiėmė ir Linkuvoje gyvenęs senelis Jonas Mackevičius. Po jo mirties šeimos verslą perėmė trys sūnūs Juozas, Rimantas ir Jonas. Pastarasis dirbo Linkuvoje, o Juozas ir Valdemaro tėvas Rimantas Mackevičius, daug metų paminklus gamino Žeimelio krašto žmonėms. Dabartinė tėvelio darbo vieta – Vaškai. Kai Valdemarui buvo dvylika, tėtis leido ant paminklo iškalti pirmąsias raides. Sukakus devyniolikai, jaunuoliui buvo patikėta smėliasrovė – įrenginys, kuriuo aukšto slėgio ir smėlio pagalba, apdirbami akmeniniai paviršiai. Prieš kelis metus jaunas vyras nuosavą verslą pradėjo Joniškėlyje.

Mackevičių giminės tėvonija – Kalpokų kaimas netoli Linkuvos. Neišsižada jos ir Valdemaras. Kai Šiaulių universitete studijavo ekonomiką, kiekvieną savaitgalį grįždavo į tėviškę. „Kitaip negaliu“, – atsidūsta jaunuolis. Ir dabar, nors verslas ir darbai daugiausia sukasi Pasvalio krašte, jaunas vyras gyvena Kalpokuose. Ekonomistas savo ateities su įgyta specialybe nesieja: „Akmuo man mielesnis…“

Keisčiausias užsakymas – paminklas katinams

Kačiukai1
Keisčiausias Valdemaro užsakymas – paminklas katėms.

„Iš paminklų gamybos ir statymo galima pragyventi, tačiau yra keletas „bet“. Pirmiausiai, tai labai kruopštus ir tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkus darbas. Jei nori kažką pasiekti, turi dirbti ne aštuonias, o keturiolika valandų per parą, septynias dienas per savaitę. Konkurencija didelė, tad nuolat turi sukti galvą kaip įtikti klientui. Be to, šiam amatui būdingas ir sezoniškumas: ką sugebėsi užsidirbti šiltuoju metų laiku, iš to gyvensi visą žiemą, tuo metu, kai negali statyti paminklų ar tvarkyti kapų,“ – teigia Valdemaras.

Paminkladirbys pasakoja, kad per šimtą metų iš esmės pasikeitė ir pats akmens apdirbimo procesas. Jei seniau viskas buvo atliekama rankomis ir su kaltu, tai dabar viskas mechanizuota ir net kompiuterizuota. Tačiau net ir aukštųjų technologijų amžiuje tvirta ranka ir meniška akis vis tiek būtina.

Keičiasi ir kapų mados. Jei prieš kelis dešimtmečius vyravo kvadratiniai, dažnai net žmogaus dydžio paminklai (tokiems panešti reikėdavo kone dešimties stiprių vyrų), tai dabar jie yra gerokai sumažėję, skirtingų formų ir papuošti įvairiausiais grafiniais elementais. Tiesa, mūsų laidojimo ir artimųjų mirties ženklinimo tradicijos vis dar gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos: „Ten vyrauja kuklus minimalizmas, pas mus – prabanga.“

Šeima akmenis perka iš tiekėjų. Tai dažniausiai būna Lietuvoje populiarus Karelijos akmuo, kuris atvežamas didžiuliais luitais, supjaustomas, jam suteikiama forma ir jis poliruojamas. Rusiški rieduliai dažniausia būna juodos, o lietuviški – įvairiausių spalvų ir atspalvių. Tiesa, mūsų laukų akmenys nėra tokie kokybiški kaip atvežtiniai. Juose dažnai pasitaiko kartais net plika akimi nematomų įtrūkimų, kurie vėliau turi lemiamos įtakos paminklo ilgaamžiškumui.

Paklaustas, ar lietuviai įnoringi klientai, Valdemaras iš pradžių sako, kad nieko ypatingo nepastebėjęs, tačiau po kelių akimirkų šypteli: „Turėjau keistoką užsakymą. Vienam kaimyninio rajono ūkininkui nugaišo dvi katės. Regis, tai buvo mylimiausi to žmogaus augintiniai ir jis nusprendė įamžinti jų atminimą. Į savo rajono paminkladirbius nedrįso kreiptis (pabijojo būti nesuprastas), tad atvažiavo pagalbos prašyti pas mane. Savo laukuose ūkininkas surado natūralų, beveik dešimt tonų svėrusį akmenį. Ant jo paviršiaus aš ir iškaliau katinų atvaizdus.“

Savyje atrado skulptorių

DSCF0062
Šalia akmeninės gulbės

„Esu ketvirtos kartos paminkladirbys. Tai įpareigoja. Noriu įrodyti ir sau, ir aplinkiniams, kad esu vertas savo pavardės. Noriu, kad žinios ir įgūdžiai, kurie man buvo perduoti iš prosenelių, nenueitų veltui. Todėl pradėjau kalti skulptūras“, – tikina pašnekovas.

Dekoratyvinės, sodui puošti skirtos gulbės, delfinų ar pandų atvaizdais papuošti paminklėliai, suvenyrai su joniškėlietiška simbolika… Žiūrint į šiuos jauno vyro rankomis padarytus darbus sunkiai tikisi, kad tai jokio meninio išsilavinimo neturinčio žmogaus kūriniai.

„Savo kūryba noriu ne tik išsiskirti iš konkurentų, bet, tam tikra prasme, reabilituoti savo amatą. Mūsų rinka yra užversta iš Kinijos atvežtais pigiais paminklais. Juos atskirti nuo lietuviškų plika akimi praktiškai neįmanoma. Tai gali padaryti tik specialistas. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad mes tik perparduodame kinietišką produkciją. Tai skaudina. Šiomis skulptūromis noriu įrodyti, kad parduodami paminklai yra pagaminti mūsų pačių rankomis. Taip buvo prieš šimtą metų mano prosenelio laikais, taip yra ir dabar“, – sako Valdemaras Mackevičius. Dabar jaunuolio planuose – iškalti natūralaus dydžio žmogaus skulptūrą.

Vaikystėje jaunuolis svajojo apie tai, kad užaugęs turėtų mėgiamą darbą. Sako, jog svajonė beveik išsipildė. Valdemarui patinka tai ką jis daro ir nesunku pajusti, jog tuo – nuoširdžiai didžiuojasi. Vaikinas įsitikinęs, kad galima gyventi ir Lietuvoje: „Pabuvus ilgiau užsienyje, mane apima sunkiai suvaldomas ilgesys ir aš… skubu į tėviškę. Čia geriau. O jei nori kažką turėti, ar gyvensi Lietuvoje ar kitoje šalyje, privalai labai daug dirbti“.

Regis, ketvirtos kartos paminkladirbiui – tai mažiausia problema. Sunkus darbas – šios giminės genuose. Na, o tam, kad po įtemptos darbo savaitės „išvalytų smegenis“, Valdemaras sėda ant dviračio, pasileidžia muziką ir mina dvidešimt kilometrų…

Vaikinas turi draugę. Su ja jaunuolis draugauja jau nuo mokyklos laikų, tad egzotiškas užsiėmimas ir nuolatinis buvimas šalia mirties simbolių, merginos visiškai netrikdo. Tiesa, jei į svečius užsuka pažįstami, jie kurį laiką nejaukiai jaučiasi namuose, apsuptuose paminklų…

Nedrąsiai paklausiu, ar pašnekovas, nuolat laiką praleidžiantis kapuose, tiki vaiduokliais? Valdemaras šypteli: „Kol nesusidūriau, tol netikiu…“

 

V. Mackevičiaus dirbtuves rasite Joniškėlyje, Vytauto g. 55 Tel. 8 609 82384

 

 

 

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

9 Comments

  1. Manau, kad šio straipsnio autorių visi (net vaikai) Joniškėlyje žino ir gerbia, o gal ir… myli. Tai altruistas – Joniškėlio Žiburėlis. Jo visur pilna. Tokių „Žiburėlių“ Lietuvoje ganėtinai mažai belikę. Mūsų t.y. XXI-mame amžiuje altruistų laukia panašus likimas, kaip ir dinozaurų. Nors ledynmetis ir negręsia (sąlyginai), bet kiti veiksniai atliks „juodą darbą“.
    Todėl visiems (ne tik p. Viktorui) Lietuvos „ŽIBURĖLIAMS“ sakau ačiū, kad esate.
    P. S. Norėjau akmenuką mestelėti į „geriausio draugo – automobilio“ daržą, bet apsigalvojau, nes pasidarė gaila akmenuko.

  2. Pirmiausia, noriu pagirti straipsnio autorių, šaunu, kad rašote apie dirbančius, kūrybingus žmones (kalbu ne tik apie šį straipsnį). Linkiu visiems pasidžiaugti tokiame mažame miestelyje esančiais išskirtiniais darbais, nieko panašaus aplinkiniuose rajonuose neteko matyti. Pamirškime lietuvišką pavydą ir priimkime šį straipsnį kaip paskatą sukurti kažką savo. Visiems sėkmės.

  3. O lia lia! Kaip sujudo Valdemaro gerbėjos! Čia jam pliusas. Pabursiu iš kavos tirščių, kurie sako, kad ginami yra tik geri žmonės.
    Beje, girdėjau tokį posakį, kad „raškažis vieną vietą drasko“. o pavydas ir pyktis greičiau kepenis gadina.

  4. Nepažįstu straipsnio herojaus, tačiau jau geri metai kiekvieną dieną matau daug ir nuoširdžiai dirbantį Joniškėlio kapinaitėse. Ne tik pats dirba, bet, kiek suprantu, ir kelias darbo vietas yra sukūręs. Pažįstama naudojosi šio žmogaus paslaugomis, tai liko labai patenkinta. Smagu, kad yra jaunų žmonių kurie renkasi gyvenimą Lietuvoje o ne užsienyje. Džiugu, kad tokie žmonės dirba mūsų Joniškėlyje. Ir labai gaila, kad kai kam pavydas drasko vieną vietą… Sėkmės Valdemarai!

  5. Perskaičius straipsnelį apie jaunuolį ir pažiūrėjus foto, pasidžiaugi, kad žmogui sekasi, kad jis netingi dirbti, kurti, siekti… Tiesiog džiaugiesi ir manai, kad jo istorija – pavyzdys, įkvėpimas mums. Be reikalo akys nuklydo į komentarus…tad kyla klausimas-iš kur pas žmones tiek piktumo ir pavydo…?Jei jaunuolis tvirtai eina savo senelių pramintu taku, tad ir džiaukimės, stiprybės tau Valdemarai.

    1. „Argi“, jeigu Jūs mane palaikėte tuo piktu žmogumi, tai suklydote. Aš tik norėjau perspėti, kad nežaistų su likimu, nes iš mano aplinkos du žmonės, nors ir reta liga, tai daug. Vienas iš jų paminkladirbys dabar gydosi, o kitas – statė iš brokuoto paminklinio akmens statinį pas paminklų gamintoją. Niekada to neįvyks, jeigu dirbant bus pastoviai naudojamos apsaugos priemonės.
      Valdemarai, Jūs esate šaunuolis, kad neišlėkėte už „balos“ laimės ieškoti, o likote Lietuvoje.
      Tad Jums geros kloties gyvenime!

  6. Bent sakytų tiesą… Perskaičius, kas buvo parašyta, supratau, kad buvo norima tiesiog pasigirti. Sakau tiesą, nes toks žmogus kaip Valdemaras galėtų bent padėkoti žmogui, kuris visko išmokė… Bet ne, jis tiesiog atsuko ir išdavė savo mokytoją. Jis pradėjo netgi kenkti jam. Noriu pasakyti, Valdemarai, turėk sąžinės taip sakyti, po to kaip negražiai pasielgei…

    1. Miela Tiesa, aš su Jumis nesutinku, kad Valdemaro tikslas buvo noras pasigirti. Šiaip ar taip gyvename kapitalizme, kur galioja „dėsnis“ – „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“. Kadangi tai nėra sargiai ar drabužėliai, tai net p. Tomas į savo reklamos planus paminklų neįtraukė. Netiesa, kad Valdemaras dėdę juodina. Vienas man gerai žinomas asmuo (jis man pats pasakojo) neseniai buvo nuvažiavęs pas Valdemarą, nes žmonės Joniškėlyje tik jį nurodė. Nuėjęs pas Valdemarą beveik sutarė dėl darbų, bet Valdemaras, kaip Pilypas iš kanapių(atsiprašau), pasakė, kad jo dėdė su patirtimi Linkuvoje taip pat gamina paminklus. Klientas sustabdė užsakymą, kažką numykęs, nuvažiavo į Linkuvą ir užsakė pas jo dėdę. „Būkim biedni, bet teisingi“ – kaip sako žemaičiai.
      Ką Valdemaras padarė ir ko nepadarė nežinau, nes nei vieno iš jų nepažįstu ir nesu mačiusi.
      Reikia tik džiaugtis, kad Valdemaras gyvena Lietuvoje ir nepapildė emigrantų gretų.

  7. Gerb. Valdemarai, Jūs esate teisus: nereikia bijoti mirusiųjų – bijoti reikia blogų gyvųjų Nereikia bijoti vaiduoklių, nes juos sukuria patys silpnesnių nervų žmonės.
    Tačiau norėčiau Jums duoti porą patarimų: a)neaiškinkite potencialiam klientui, kad Linkuvoje gyvena Jūsų dėdė, kuris yra labai patyręs paminklų meistras, nebent per daug užsakymų tuo metu turite(vieną kartą tai tikrai padarėte – ne man); b)pastoviai (net labai trumpai dirbant)pjaunant, šlifuojant ir t.t. akmenį, naudoti kvėpavimo takų apsaugines priemonės ir tikrinti plaučius. Yra tokia nauja bei reta liga – idiopatinė plaučių fibrozė, liaudiškai kalbant plaučių randėjimas, kai plaučiai virsta raumeniu. Tai nepagydoma liga, jai įsisiūbavus, nebent pavyksta diagnozuoti pradžioje. Vaistų kol kas nėra. Neva yra vieni, bet nuo jų dar niekas nepasveiko, nes dar net nepatikrinti, deja, jų kaina atvirkščiai proporcinga jų poveikiui.
    Akmens dulkės yra vienos iš pavojingiausių, nes nusėdę plaučiuose, jos lieka.
    Tik su apsaugos priemonėmis!!!
    Tai ne reklama, esu susidūrusi.
    Jums, Valdemarai, sėkmės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *