Nors įsikūrė Anglijoje, tačiau tikrieji namai – Pamažupiuose

Akvilė Lukoševičiūtė į Pamažupius pas tėtį iš Didžiosios Britanijos atskrido dviem savaitėms. Po šešerių metų Lietuvoje jaučiasi tarsi savotiškai nusileidusi nuo kalno, su daug kuo norinti susitikti ir per tą bendravimo alkį iki galo dar nespėjanti susivokti, tačiau energinga ir švytinti:

– Čia visai netoli, Norgėluose, aš gimiau, mokiausi pradinėje mokykloje. Nuo trylikos metų gyvenau Pamažupiuose, lankiau Joniškėlio Gabrielės PetkevičaitėsBitės gimnaziją. Šiame krašte – mano šaknys. Joniškėlio Karpių dvare gimė ir užaugo mano močiutė Anzelma Lukoševičienė. Beveik visa jos šeima dirbo dvaro plytinėje. Tėtis – pamažupietis. Kiek noriu galiu keliauti per pasaulį, tačiau Pamažupiai ir visas šis kraštas – mano tikrieji namai. Vis tiek aš čia sugrįšiu. Tik čia įsivaizduoju savo gyvenimo pabaigą.

Apie šviesaus atminimo močiutę Akvilė užsimins dar ne kartą. Prieš karą Anzelma Lukoševičienė ketverius metus dirbo Joniškėlio ligoninėje. Pirmiausia todėl Akvilė iš Anglijos atvežė ir Joniškėlio ligoninei padovanojo savo tapytą ryškių spalvų paveikslą „Motina-Žemė“, perteikiantį ratu besisukančios gyvybės prasmę.

Pamažupiuose, žalumos ir žiedų apsuptyje, kažkur netoliese kurkia varlės, gieda lakštingalos… – Tai namų garsai. Įrašysiu ir parvešiu vaikams, – sako Akvilė.

Šešiolikmetė pradėjo savarankišką gyvenimą

– Visų pirma aš esu motina. Ne menai, ne darbai man svarbiausia, bet tai, kad turiu dvi dukras ir du sūnus. Aštuoniolikmetė Vaida studijuoja dailę ir ketina tapti universiteto dėstytoja. Šešiolikmetis Tadas pasirinkęs policijos akademiją, penkiolikmetis Deividas pasinėręs į informacines technologijas, keturiolikmetė Toma – į menus. Vaikai renkasi patys, stengiuosi nesikišti į jų pasirinkimus. Aš galiu nebent patarti. Vaikas yra asmenybė, – įsitikinusi Akvilė.

Ji pati būdama šešiolikmetė išėjo iš namų ir pradėjo gyventi savarankiškai:

– Man patiko savarankiškumo jausmas. Toks buvo mano sprendimas ir tėvai neprieštaravo. 1995-aisiais pasiėmiau naktinius ir išvažiavau į Šeduvą. Baigusi „Burda moden“ siuvėjų-modeliuotojų kursus, dirbau Šeduvos siuvykloje, kuri priklausė „Lelijos“ įmonei. Tačiau gal po pusmečio siuvykla bankrutavo.

Akvilė prisipažįsta nemėgstanti nuobodaus gyvenimo, gal ir todėl jis toks spalvingas:

– Ištekėjau aštuoniolikos metų. Su vyru susipažinau Panevėžio rajone. Abu susitikome prie ūkiškų darbų viename dvarelyje, kurį buvo atsiėmęs daktaras, jau ligotas žmogus, buvęs tremtinys. Aš ten dirbau, o mano būsimasis vyras atvažiavo kulti javų…

Nors dabar jo net nenorinti prisiminti, tačiau kartu praleido šešerius metus ir susilaukė keturių vaikų, be to, šeima išgyveno dramatišką nelaimę:

– Nuo sprogusio televizoriaus mūsų namai sudegė iki pamatų. Puikiai prisimenu tą baisią liepos 15-ąją. Išbėgau basa, bet svarbiausią savo turtą – visus tris mažus vaikus – išgelbėjau. Deividui tebuvo du mėnesiai. Daugiau viskas sudegė, ir mano išsvajotos šilkinės užuolaidos…

 

Kėlėsi iš pelenų, paliko vyrą, išvyko į užsienį

Didžiulio šoko ištikta jauna šeima gyvenimą po gaisro pradėjo iš naujo, vėl nuo adatos ir siūlo.

– Apsistojome pas vyro mamą Panevėžio rajone. Tačiau aš nebuvau išsiregistravusi, todėl pagal dokumentus visi vaikai gimę Pamažupiuose, – pasakoja Akvilė. – Po gaisro mums labai daug padėjo, ištiesė pagalbos ranką, drąsino ir guodė Joniškėlio apylinkių seniūnija, bendruomenė, geri šio krašto žmonės.

Šeima susilaukė ketvirto vaiko – dukrelės Tomos. Ir 2004 metais Akvilės keliai su vyru išsiskyrė:

– Supratau, kad aš viena vaikams daugiau galiu duoti. Pasamdytas automobilis vežė mane su keturiais vaikais, ir tik kelyje pradėjau galvoti, o kur mes važiuojam. Problemą padėjo išspręsti draugai, kurie Klaipėdoje surado bendrabučio kambarėlį. Dirbau automobilių detalių pardavėja. Man buvo nesvarbu, ką dirbti. Svarbiausia, kad išlaikyčiau vaikus ir nuo nieko nepriklausyčiau.

Akvilė prisipažįsta supratusi, jog viską įmanoma išgyventi:

– Mano gyvenimo filosofija tokia – parke daug suoliukų, kiekvienas žmogus turi savo suoliuką. Kažkas atėjo, prisėdo, paskui atsistojo ir išėjo. Bet svarbiausia, kad gerbtų mano suoliuką ir ant jo nespjaudytų…

2006-aisiais Akvilė su visais keturiais vaikais, jaunėlei Tomai buvo penkeri metai, išvyko dirbti ir gyventi į Didžiąją Britaniją:

– Paskambino draugė iš Britanijos, kad pašte yra darbas. Daug nesvarsčiusi atsidūriau Leičesteryje. Nebijau bandyti, nebijau, jog nepasiseks, nebijau nei rizikuoti, nei klysti. Juk gyvenimas vienas. Nemokėjau nė vieno angliško žodžio, tik šypsojausi ir klausiausi. Po metų įstojau į koledžą mokytis anglų ir įstatymų, kad mokėčiau kalbą ir žinočiau savo teises bei pareigas. Mokiausi dvejus metus. Paskui įstojau į kitą koledžą pasigilinti į psichologiją ir dar daugiau į įstatymus, bandžiau iš esmės suprasti britų kultūrą.

Turi internetinę parduotuvę „Akvilės gamtos namai“

– Esu dėkinga Didžiajai Britanijai, šaliai, kurioje išmokau šypsotis, paklausti, ar žmogui viskas gerai. Ten kultūros pagrindas – gerbti ir neužgauti šalia esančio. Jaučiau dėmesį ir pagarbą, nepaisant, kad esu viena su keturiais vaikais, – įsitikino Akvilė. – Ten neskirstomi žmonės į labai gerus ir labai blogus. Pirmiausia esu žmogus.

Puikiai nusiteikusi Akvilė teigia, kad jai buvo ir yra gera:

– Aš niekuomet dėl nieko nesigailiu. Ir mano močiutės buvo tokia išmintis: nugyventi taip, kad atsisukus atgal nebūtų gėda.

Akvilės vaikai išmoko angliškai, eina į mokyklas, džiaugiasi draugiškais britų vaikais.

– Bet aš primygtinai skatinu rašyti ir kalbėti lietuviškai. Nuo išvažiavimo vaikai nėra buvę Lietuvoje. Vis dėlto informacinės technologijos leidžia gyventi su Lietuva. Mes kalbamės, o lietuvių parduotuvėje perkam juodą duoną, – sako Akvilė, dabar gyvenanti Birmingeme, centrinėje Anglijoje.

Su panevėžiečiu Tomu, dabartiniu savo vyru, Akvilė susipažino dar dirbdama pašte, tais pačiais metais, kai nuvažiavo į Didžiąją Britaniją. Beje, Tomas skatino Akvilę ne tik piešti, bet ir ką nors daugiau daryti, išnaudojant savo meninius sugebėjimus.

– Piešti pradėjau prieš kokius penkerius metus, – prisimena Akvilė. – Aš nemėgstu skųstis, dejuoti, nemėgstu savo bėdomis apkrauti kitų Natūrali Akvilės kosmetika stilingai supakuota. Akvilė yra sukūrusi daugiau kaip keturiasdešimties rūšių muilo receptų. Akvilė plunksna tapo ant pagalvėlių, tarkim, siūlo antistresinę miego pagalvėlę. žmonių. Todėl savo jausmus išlieju ant drobės. Tai tokia emocinė dailė.

Turi internetinę parduotuvę „Akvilės gamtos namai“. Akvilė gamina natūralią kosmetiką, yra sukūrusi 41 rūšies muilo receptus, medicininis muilas sertifikuotas, taip pat plunksna tapo ant pagalvėlių. Tarkim, siūlo antistresinę miego pagalvėlę.

– Visa tai populiaru ir iš to gyvenam. O paveikslų tapymas – tik poilsis ir emocinė išraiška. Nors viską čia sunkiai pavadinčiau darbu, veikiau – malonumas, – prisipažįsta Akvilė.

Jos vyras Tomas – vairuotojas, vežioja vaistus.

 

Močiutė – pavyzdys, kokia turi būti moteris

– Visų mano polinkių prie menų, prie žolelių, prie natūralumo kaltininkė močiutė Anzelma Lukoševičienė, – mano Akvilė.

O Pamažupiuose gyvenusią Anzelmą Lukoševičienę kalbinome 1996-ųjų pabaigoje. Tada jai buvo 88 metai, tačiau gyvybinga ir puikios atminties. Jos pomėgių eilėje rikiavosi eilėraščiai, legendos, įvairios istorijos, išaustos, nunertos, išsiuvinėtos staltiesėlės, kilimėliai, išradingai iškarpytos ir išlankstytos gėlės. Viskas padaryta nepaprastai dailiai ir kruopščiai.

Užsiminė anuomet senolė ir apie žoleles:

– Buvau tokia kiužė, suvargėlė, amžina ligonė. Niekad negalvojau, jog taip ilgai gyvensiu. Jeigu kokios ligos užpuldavo, dažniausiai gydydavausi pati – žolelėm, kamparu.

– Man močiutė – pavyzdys, kokia turi būti moteris. Jaunystėje ji buvo tarnavusi ir gyvenusi Kaune. Man be galo patinka anų laikų stilius – tos garbanos, elegantiškos suknelės, pritaikytos kepuraitės. Viskas rankų darbo. Dabar visas pasaulis užverstas Kinijoje pagamintomis prekėmis, nes jos pigios. Kodėl pigios? Nes kažkas dirbo beveik veltui, buvo išnaudojamas. Man iš esmės nepriimtinas toks požiūris, – svarsto Akvilė.

Ji ne vieną kartą pakartojo apie pagarbą ir pagalbą kitam žmogui. Ir vėl prisimename jos močiutės Anzelmos Lukoševičienės pasakojimą:

– Devyniolikos metų išvažiavau į Kauną tarnauti. Pakliuvau pas labai gerus žmones – tarnavau karininko šeimoje… Namų tarnaitės darbas jai tapo tarsi profesija, kurią reikėjo itin gerai išmanyti – ne tik būti labai tvarkingai, paklusniai, paslaugiai, švelniai, nuovokiai, bet ir sugebėti sugyventi su įvairiausių charakterių šeimininkais. – Man močiutė pasakodavo apie senovę, istoriją, ir man tai labai patiko, – svajingai prisimena Akvilė, kurios močiutė ir mama jau mirusios.

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS nuotraukos.