Kodėl Žalgirio mūšio karį išrengė nuogai

Ekrano nuotrauka iš 2015-06-23 08:32:20

Medžio drožėjas V.Bakūnas (kairėje) ir S.Rimkus ne kartą yra ugningai, bet kūrybingai, susiginčiję. A.Švelnos nuotr.

Eidamas per Joniškėlį ir žvelgdamas į skulptūras gali jose skaityti miestelio istoriją bei suprasti, kas svarbu gyventojams – visa tai savo kūriniuose užrašė seniūnijos staliumi dirbdamas iš garsios giminės kilęs talentingas drožėjas. Pabendravęs su juo sužinai daug įdomių dalykų, net ir tai, kaip galima Viešpačiui ant kelių atsisėsti.

ban_didziausias_720Prisėsti kviečia ilgi liežuviai

„Drožiu ir žmones, ir  simbolius, ir kryžius, bet ko nemėgstu – tai monotonijos“, – prisipažįsta Joniškėlį Pasvalio rajone skulptūromis išpuošęs šviesuolių Sketerių palikuonis Vytautas Bakūnas.

Buvęs seniūnas Steponas Rimkus miestelyje priskaičiuoja apie 40 skulptūrų, o daugumą jų išdrožė seniūnijoje staliumi dirbęs, dabar bedarbis V.Bakūnas.

Drožėjas miestelį papuošė ne tik meno kūriniais, bet ir jo suoleliai – kitokie nei įprasta. Jie prajuokina drožtomis žmonių galvomis su iškištais, prisėsti kviečiančiais ilgais liežuviais, kiti vaizduoja mūzas – su arfa ar armonika arba akį traukia plaukiančių žuvų ir kitokiais ornamentais.

Vargu ar Joniškėlyje surasi suolą iš sukaltų įprastų lygių lentų.

S.Rimkus pripažįsta, kad seniūnijai su tokiu talentingu staliumi tikrai pasisekė. Seniūnu dirbdamas jis pats ir pastūmėjo V.Bakūną į šį kelią. Tuomet valytoju besidarbavusį menininką pasikvietė ir liepė nešvaistyti talento – drožiniais išpuošti Joniškėlį.

Dirbant būta ir ugningų ginčų, kai vyrų nuomonė dėl skulptūrų susikirsdavo.

V.Bakūnas skulptūras drožė už minimalų atlygį. „Garbė – irgi šis tas“, – kalbėjo S.Rimkus.

Ąžuolas dukart išgelbėtas

Paprašyti aprodyti miestelio skulptūras, S.Rimkus ir V.Bakūnas pirmiausia veda prie Angelo, žadinančio Joniškėlį.

Miestelio centre, nuo gatvės, atsiveria akį maloninantis vaizdas – kitoje Mažupės upelio pusėje stovi įspūdingo dydžio skulptūra, apželdinta pakrantė vilioja žaluma, vandenį teškena krumpliaratis Amžinybės ratas.

V.Bakūnas pasakoja, kad Angelo skulptūrai panaudoto ąžuolo istorija išskirtinė – jis nuo pražūties išgelbėtas du kartus.

Pirmą sykį, kai melioratoriai jų kely augančius medžius supjaustydavo lentoms.

Šis ąžuolas, augęs už Lepšynės miško, buvo per didelis, kad gateris įveiktų, tad darbininkai iškasė duobę ir rengėsi galiūną užkasti.

Apie tai sužinojęs vietinis eigulys atvežė melioratoriams alaus statinę ir gavo ąžuolą.

Po kurio laiko kažkas uždegė žolę, liepsnos aplaižė ąžuolą. Eigulys nebežinojo, ką su juo – apsvilusiu – daryti, ir už 100 litų perleido seniūnui.

Gėrisi skulptūromis ir fejerverkais

Angelo skulptūra sudaryta iš dviejų dalių, o štai šakotą ąžuolo viršūnę V.Bakūnas ėmė ir nupjovė. „Už tai seniūnas mane išvadino visokiais užsienietiškais žodžiais. Kad taip neširstų, iš nupjautos viršūnės išdrožiau dar vieną kūrinį“, – sakė V.Bakūnas.

Prie Angelo ir Amžinybės rato vyksta pagrindinės miestelio šventės. Susėdę pakrantėse žmonės vakare gėrisi skulptūromis, gėlynais ir fejerverkais.

Amžinybės ratas pusvalandį sukasi, teškendamas upelio vandenis, tiek pat laiko nurimęs stovi.

S.Rimkus prisiminė, kad statant šias skulptūras miesto 400 metų jubiliejui prieš 9 metus rajono savivaldybė skyrė 20 tūkst. litų.

Seniūnas apskaičiavo, kad lygiai tiek kainuos geodeziniai matavimai, topografinė nuotrauka, projektas, ir nusprendė aikštę sutvarkyti be projekto, o už skirtus pinigus įvedė gyventojams vandentiekį.

Apželdinti ir sutvarkyti aplinką padėjo kraštietė specialistė. Vien akmenų čia buvo privežta apie 30 traktorinių priekabų.

Jauniklius teisė kaip grupuotę

Priešais Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčią stovi meilę, tikėjimą ir viltį simbolizuojanti skulptūra.

„1957 metais penki moksleiviai į ąžuolą įkėlė trispalvę. Vieni saugojo, kad kas nepamatytų, kiti prie šakų tvirtino vėliavą ir dar parašė, kad užminuota. Saugumiečiai pusę dienos vargo bijodami, kad iš tiesų nesprogtų“, – juokėsi S.Rimkus.

Visus penkis moksleivius greit išaiškino, esą jaunikliai buvo – pagąsdino, ir tie prisipažino. Bet teisė kaip priešiškai valdžiai nusiteikusią grupuotę, skyrė nuo 2 iki 7 metų. Daugiausia nelaisvės metų gavęs vaikinas atsėdėjęs nuo skambučio iki skambučio.

Po šio įvykio valdžia ąžuolą nupjovė. Seniūnas su V.Bakūnu klausinėjo senų žmonių, kurioje vietoje jis augo, ir išsiaiškino, kad tiesiai prieš bažnyčią.

„Tokie pat simboliai – meilę simbolizuojanti širdis, tikėjimą patvirtinantis kryžius ir viltį rodantis inkaras yra ir bažnyčios altoriuje“, – sakė V.Bakūnas.

Kikeno, kol kiti pliekėsi

V.Bakūnas su šypsena kalba apie kitą savo kūrinį, vaizduojantį karžygį su kalaviju. Jį drožėjas kūrė Žalgirio jubiliejui. Pagalvojęs, kad mūšį laimėjome išmintimi, o ne šarvais, karžygį išdrožė nuogą.

Iš pradžių niekas į tai dėmesio neatkreipė, tik džiaugėsi naująja skulptūra. Vėliau davatkos ėmė kuždėtis, esą kaipgi taip – plikas užpakalis atsuktas į kapines!

Pasipiktinusieji pradėjo rinkti parašus. Vieni karščiavosi, kad tokią skulptūrą reikia išvis nugriauti, kiti stebėjosi, o kas blogo?

„Oi, koks triukšmas dėl nuogo užpakalio buvo! Vieni už mane, kiti prieš mane. Naktį jaunimas karžygį aprengia kokiu švarkeliu, rytą žmonės bėga man apie tai pranešti“, – prisiminė V.Bakūnas.

Drožėjas, kol žmonės pliekėsi dėl jo skulptūros, kikeno sau į kumštį.

Gyvena tarp žemės ir dangaus

O štai nuogo Ikaro skulptūra Tūkstantmečio parkelyje vietinių davatkų nepiktina. Jis savo metalinius sparnus skleidžia prie garsiojo Verkiančio akmens. Pastarasis lyg magnetas traukia senmerges – mat perėjusios per akmeninę Aistrų arką ir prisiglaudusios prie stebuklingojo akmens jaunos moterys susirasiančios ir vyrą, ir susilauksiančios vaikelio.

Akmuo simbolizuoja žemę, Ikaras skrydį – gyvenimą tarp žemės ir dangaus. „Angelus drožti nusibodo, todėl ir padariau Ikarą. Į jį pažvelgus aišku, kad tai žmogus, nes angelai – belyčiai“, – šelmiškai šypsosi V.Bakūnas.

Čia pat – ir iš šakotos ąžuolo viršūnės išdrožtas Slibinas. S.Rimkus kvatojasi, kad į Joniškėlį pirmąkart atvykusios moterys labai rimtai paklausia: „O Slibino galvos jums nieko to-o-okio neprimena?“

Sparnais mojuojantis malūnas išvaiko iš miestelio piktas dvasias, bet prieš nuodėmingas moterų mintis yra bejėgis. Galbūt todėl, kad malūnas – ne V.Bakūno darbas.

Sustiprėję paukštukai išskris

Tame pat parkelyje auga Lietuvos 1000-mečiui pasodintas ąžuoliukas, plazdena Joniškėlio vėliava ir stovi V.Bakūno sukurta skulptūra šiai datai paminėti.

„Iš vienos pusės žiūrėdami matysite kiaušinį – gimimo simbolį, o iš kitos – vėzdą, vaizduojantį, ką mūsų tautai teko ištverti“, – aiškino V.Bakūnas.

Drožėjas sako, kad jam mieliausi tie kūriniai, kurių prasmę atskleidžia simboliai. Tad Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos 200 metų jubiliejui išdrožta skulptūra menininkui viena įdomiausių. Dvi uolos simbolizuoja Vilniaus universitetą ir Joniškėlyje gilius pėdsakus palikusią Karpių giminę. Obelis, kaip įprasta tautosakoje, yra motinos simbolis.

Viršuje išdrožtas lizdas primena, kad paukštukai sustiprės ir išsilakstys į visas keturias puses.

Sunku drožti rankas ir veidą

Apžiūrint ugniagesių globėjo šventojo Florijono skulptūrą prie pačių darbuotojų it saldainiukas išblizgintos gaisrinės, V.Bakūnas aiškina, kad grožio supratimas gyvenime ir mene – visiškai skirtingas.

Kartais jis kūrinį pradeda nuo veido ir rankų, o kartais jas drožia pabaigoje.

Tai sudėtingiausias darbas, nes vyras atrodys bjauriai su moteriškomis rankomis ir atvirkščiai.

„Gyvenime žmonės būna gražūs patys įvairiausi. Pavyzdžiui, man pasiutiškai gražios didelės ir storos vieno garsaus dirigento ausys. Bet kaip atrodys, jei tokias išdroši?“ – rimtai dėsto V.Bakūnas.

Tik velnius ir raganas galima visaip kraipyti – kuo bjauriau, tuo bus geriau. Parkelyje prie kultūros centro sūpuokles saugo tikrai šlykštoka ragana su raganiška palyda – katinu ir varna.

„Vytukas man prisipažino, kad pažiūrėjo į vieną miestelio moterį ir pagal jos paveikslą išdrožė“, – juoku netveria S.Rimkus.

V.Bakūnas ramiai atremia priekaištingą korespondentės žvilgsnį. „Šito nerašykite“ , – sako.

Dievui ant kelių nesėdo

Tame pat parkelyje prie kultūros centro – V.Bakūno seniūnijai pirmasis drožtas kūrinys – žuvis. Ant jos galima sėdėti, kol vaikai žais smėlio dėžėje.

Gėlynus puošia Žiedo, Pumpuro ir Sėklos skulptūros, simbolizuojančios visą gėlių ciklą.

O prie paties kultūros centro lankytojus sutinka keturių mūzų: muzikos, teatro, poezijos, dailės – skulptūra. „Jūsų darbai bus užmiršti rytoj, bet darykite gerus darbus“, – šie Motinos Teresės žodžiai išdrožti ne atsitiktinai.

S.Rimkui jie turi ypatingą prasmę – statant lieptą per upelį nukentėjo vienas darbininkų, ir seniūnui grėsė keleri nelaisvės metai. Laimei, teismas jį išteisino.

Vyrai aprodo ir garsųjį Joniškėlio gaublį šalia Nostalgijos alėjos. 16 laipsnių kampu pasvirusį ir besisukantį didžiulį gaublį apšviečia Saulė, o šalia – Dievui skirtas sostas. Tik kad Dievas yra nematomas.

Paprašytas į jį sėstis papozuoti, V.Bakūnas stebisi, esą argi galima sėstis Viešpačiui ant kelių?

Atkirto arklį padarysiąs

Paklaustas, iš kur gaudavęs skulptūroms ąžuolo, S.Rimkus paslaptingai šypsosi: „Su miškininkais sugyventi reikia.“

Buvęs seniūnas vis dėlto išduoda paslaptį – pirkdavęs malkoms skirtos nudžiūvusios medienos.

V.Bakūnas pasakojo, kad kilus idėjai reikia ieškoti jai tinkamo medžio. Būna, kad reikia tik šakos.

„Seniūnas užsakė išdrožti laikrodį. Pažiūrėjau, kad bus per plonas, ir gabalą nupjoviau. Seniūnas sako: „Kam ąžuolą sugadinai? Ką iš jo bepadarysi?“ Atkirtau, kad iš jo dar arklį galima išdrožti“, – juokiasi V.Bakūnas.

Ir tesėjo žodį – išdrožė ne arklį, bet arkliuką su balnu. Jame, įkišę į kilpas kojas, mėgsta sėdėti vaikai ir suaugusieji.

Miestelyje stovi V.Bakūno drožtas kryžius, o dar maždaug 20 kryžių eksponuojama bendruomenės namuose.

V.Bakūnas sako, kad jį drožė būdamas kandidatu į liaudies meistrus. O šis vardas buvęs ir saldainis, ir botagas. Mat liaudies meistras sovietmečiu negalėjo drožti kryžių.

Į Joniškėlį kelią rodo kitoks kryžius – pusiau skulptūra. Žmonės norėjo, kad, nugriuvus senajam kryžiui, būtų pastatytas naujas, o seniūnas liepė drožti rūpintojėlį. Tai V.Bakūnas ir padarė tarpinį variantą.

Studentai „pritrynė makaronų“

V.Bakūnas pasakojo drožiantis nuo pat vaikystės.

Už Mūšos gyveno jo proseneliai šviesuoliai Sketeriai. V.Bakūno tikras prosenelis – ūkininkas Laurynas Sketeris – gydytojo, rašytojo, visuomenės veikėjo Adomo Sketerio brolis. „Jonas Jablonskis buvo mūsų žentas“, – didžiuodamasis sako menininkas.

Būsimojo drožėjo senelis Petras Sketeris buvęs pavyzdingas ūkininkas, todėl jam vis atsiųsdavę praktikantų iš žemės ūkio mokyklos. Padėka už tai buvo – jo portretas. Senelio tapyti atvyko du studentai.

„Jiedu pritrynė makaronų, kaip gerai gyvena menininkai. Patys gulėdavo per dieną po obelimi, o vakare senelį papaišydavo ir eidavo jo alaus gerti“, – šypsenos nenulaikė V.Bakūnas.

Prisiklausęs, kiek kainuoja paveikslai, senelis nusprendė į dailės akademiją siųsti dukterį Ireną. Deja, 10 klasėje ją ištrėmė į Sibirą.

Vėliau Irena Sketerytė ištekėjo už Algio Bakūno, jiems gimė sūnus Vytautas.

Senelio portretas iki sovietų kabojo Igno Karpio žemės ūkio mokykloje, paskui dingo.

„Menininką“ vaišino saldainiais

„Kai nepavyksta su vaikais, ant anūkų atsigriebia“, – kalbėjo V.Bakūnas. Jam išties buvo skirta įkūnyti senelio svajonę: pasukti neva labai lengvu, bohemišku menininko keliu.

Vos tik vaikystėje Vytukas ką papaišydavo, įvykdavo darbelių „paroda“. Sueidavo kaimynai, prinešdavo saldainių. Ir berniukas jau jausdavosi menininkas.

Kai paišyti atsibodo, sumanė lipdyti iš plastilino. Būdavo, nulipdo figūrėlę, kol visi apžiūri, apčiupinėja – ir plastilino nebėra.

Dviračiu važiuoti nemokėjusi, o jį tik stumdavusi močiutė iš plytinės duobių pargabeno anūkėliui kibirą molio.

„Lipdau, bet tai rankos, tai dar kuri detalė nukrenta. Močiutė pamokė, kad darbą reikia išdegti“, – prisiminė V.Bakūnas.

Atsikėlusi penktą ryto močiutė užkūrė dujinę viryklę – bandė išdegti berniuko kūrinius. Visą dieną pleškindami išbaigė dujų balioną, o nieko gero neišėjo.

Drožė virtuvėje per žiemą

Apsiašarojusiam vaikui tėvas davė gipso. Tik nepamokė, kad iš gipso darbą reikia lieti, o V.Bakūnas maišė košę, lipdė. „Paprašė nulipdyti Gedimino kalną su vilku. Kalną nulipdžiau, pradėjau vilką – gipsas byra. Nepadėjo nė klijai“, – pasakojo V.Bakūnas.

Kartą savo namų kieme berniukas pamatė priverstų beržinių gumbų – jų iš V.Bakūno tėvo miškininko užsiprašė vienas pažįstamas. Vaikas išprašė vieną duoti jam. Visą žiemą pas močiutę virtuvėje jis drožė velnią, besinešantį pinigų maišą.

„Ateina pietų metas, visi eina valgyti, lipa per tą mano gumbą, pyksta, keikiasi“, – juokėsi V.Bakūnas.

Velnias neprastai išėjo, bet jaunajam drožėjui neatėjo į galvą, kad reikia nuimti žievę, ir gumbas greit supuvo. Vėl išvydęs ašaras, tėvas vaikui parvežė jau ąžuolo. O tada ir prasidėjo…

„Panevėžio rytas“, 2015 06 20

Lina RUŠĖNIENĖ

pan-sk

 

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.