Laisvutė Razmienė: „dailė tai sielos muzika“

Ekrano nuotrauka iš 2015-06-11 18:51:26

L. Razmienė: Menas yra mano gyvenimo filosofija.

„Atskleisti meną, o menininką paslėpti – štai meno tikslas.“ /O. Vaildas/

Apie kelionių magiją, meną ir kasdienio gyvenimo stebuklus kalbamės su pasvaliete, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos dailės mokytoja Laisvute Razmiene.

Romano verta šeimos istorija

Laisvutės mama Paulina Barauskaitė gimė mažoje trobelėje ant Mūšos kranto, netoli Švobiškio kaimo, mažažemių valstiečių šeimoje. Tėvelis Bolius Šimas – kaimyninio Biržų rajono sūnus. Netoli Būtautų dvaro esantis Grumšlių kaimas – Šimų giminės tėvonija. Čia veikia alaus darymo muziejus (kaip be tokio aludarių krašte!), kuriam kažkada vadovavo Laisvutės dėdė Leonas Šimas.

Ekrano nuotrauka iš 2015-06-11 18:56:09

Laisvutės tėveliai Paulina ir Bolius Šimai kalnuose.

Tėvelio šeimos istorija verta atskiro romano. Pašnekovės senelis buvo eigulys, už sąžiningą ir nuoširdų darbą apdovanotas prezidento Antano Smetonos. XX amžiaus viduryje Lietuvą ištikusi katastrofa skaudžiai palietė ir devynis vaikus auginusią šeimą. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui Laisvutės tėvelio brolis mokytojas Jurgis Šimas per prievarta buvo paimtas į Raudonąją armiją ir žuvo ties Liepoja. Vienai seseriai nuo grėsusių tremčių pavyko pasislėpti Latvijoje. Kita – su mažamečiais vaikais perėjo ne vieną pragaro ratą Sibire… Vienas brolių prisitaikė ir tapo kolūkio pirmininku. O Laisvutės tėvelis Bolius, vokiečių okupacijos metais, vos baigęs Biržų gimnaziją, užsirašė į Lietuvos Vietinę rinktinę, kurią 1944 m. vasario 16 d. įkūrė generolas Povilas Plechavičius. Neilgai teištvėręs – pabėgo. Tačiau to užteko, kad visą likusį gyvenimą sovietų saugumas prikaišiotų šį faktą ir trukdytų žmogaus karjerai.

Grįžęs namo Bolius ėmė dirbti mokytoju Biržų rajono kaimuose. Vėliau persikėlė dirbti į Pasvalio vidurinę mokyklą. Neilgą laiką buvo šios mokyklos direktoriumi. Neakivaizdžiai baigęs tuometį Vilniaus pedagoginį institutą tampa pirmuoju diplomuotu rajono geografijos mokytoju. Motina taip pat pasirinko pedagogės kelią – dirbo istorijos mokytoja. Šeimoje gimė dvi dukros: Rūta (dabar ji vadovauja Pasvalio prokuratūrai) ir Laisvutė.

Šviesa paženklinta vaikystė

– Aš iš tų žmonių, kurių vaikystė laiminga, – sako Laisvutė. – Gyvenome Stoties gatvėje. Man tereikia užsimerkti ir tarsi stebuklingame kaleidoskope regiu Pasvalį, kurio jau labai seniai nebėra. Virtinės senųjų žydų krautuvėlių, Slanienės knygynas, senasis tiltas, kuriuo eidavome į vaikų darželį, o vėliau į aštuonmetę mokyklą. Anuomet vaikui atrodė, kad tai be galo, be krašto ilgas kelias…

Nors visa tai buvo prieš pusę amžiaus, mokytoja, regis, atsimena kiekvieną smulkmeną, spalvą, kvapą. Su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu atsidūsėjimu aš vis lengviau įsivaizduoju mažą mergaičiukę, gyvenančią neaprėpiamai dideliame vaikystės pasaulyje. Čia ir kiemo žaidimai, ir nuotykių kupini žygiai į paslaptingus smegduobynus, ir maudynės vienoje iš trijų Pasvalį supančių upių…

– Kai griovė Pasvalio centrą ir pradėjo statyti gelžbetoninius „monstrus“, mums, nors buvome vaikai, buvo labai liūdna…

Studijos „užkrėtė“ kelionių liga

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Su dukra Justina ir sūnumi Vincu.

Nemaža dalis mokytojų buvo tikri, kad po vidurinės mokyklos baigimo Laisvutė pasirinks lietuvių kalbos ir literatūros studijas, bet mergina pasuko kita linkme.

– Visada mėgau piešti. Pionierių namuose lankiau dailės būrelį. Kelis paskutinius metus dailės pagrindų mokykloje mus mokė Onutė Šėmienė, kuri buvo ne tik mokytoja, bet ir šeimos draugė. Ji man padarė didžiulę įtaką, – teigia mokytoja.

Laisvutė įstojo į Šiaulių pedagoginio instituto piešimo, braižybos ir darbų specialybę.

– Tai vieni laimingiausių mano gyvenimo metų. Kodėl? Dėl draugų, dėl jaunystės atradimų, dėl gauto didžiulių žinių ir praktinių įgūdžių bagažo, dėl įdomių, kūrybiškų asmenybių, su kuriomis teko bendrauti…

Būdama studente Laisvutė „apsirgs“ iki šiol neišgydyta kelionių liga.

– Tėvelis buvo nepailstantis keliautojas, išmaišęs visą tuometę Sovietų sąjungą. Grįžęs po eilinės kelionės jis ryškindavo nuotraukas. Mes su seserimi žiūrėdavome kaip balto popieriaus lapuose ryškėja kalnų kontūrai, nematyti peizažai, tolimų kraštų vaizdai ir paslapčia svajodavome apie dieną, kada pačios galėsime užsimesti ant pečių kuprines ir patraukti už horizonto, – prisimena Laisvutė.

Ir tokia galimybė atsirado studijų laikais. Karpatai, Krymas, Kaukazo kalnai, žygiai už poliarinio rato. Teiraujuosi pašnekovės, ar ne iš piršto laužti garsiosios dainos žodžiai apie tai, kad už kalnus yra geresni tie kalnai, kuriuose niekada nesi buvęs? L. Razmienė tik šypteli:

– Kalnai traukia. Ten gali išbandyti save ir draugus, pajusti pergalės skonį. Nors dusti, nuovargis seniai pakirto kojas, o kuprinės diržai iki kraujo įsirėžę į pečius, kerintys vaizdai, kvapą gniaužiantys tarpekliai, krištolinis krioklių vanduo, alpinės pievos atperka viską. Pasieki viršūnę, iš kondensuoto pieno ir sniego pasidarai ledų ir… jautiesi laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Kalnai – pats geriausias asmenybės testas. Tik būdams ten pamatai kas yra šalia tavęs. Su kažkuo išsiskiri, o kažkas tampa draugu visam gyvenimui. Kalnai – tai vienas geriausių dalykų ką man dovanojo gyvensimas.

poilsis Ispanijojee

Kelionės Ispanijoje akimirka

Laisvutė prisipažįsta, jog jaunystėje su seserimi yra sau pažadėjusios, kad kol leis sveikata – keliaus ten, kur reikia ištvermės, atkaklumo ir ryžto, o kai pasens – taps „planiniais turistais“, keliaujančiais su kelialapiais. Priesako seserys nesulaužė ir kasmet randa laiko pakeliauti po vieną ar kitą šalį.

– Mane traukia Pietų ir Centrinė Amerika, svajoju išvysti ten buvusių senųjų civilizacijų liekanas, tik vis įstringu… Prancūzijoje pas anūkus. Ten gyvena dukra Justina, kurią kasmet lankau.

Teiraujuosi, ar mokytojos algos pakanka kelionėms.

– Visiškai! Tiesa yra keli „bet“. Reikia, kad būtų užauginti vaikai, kad gyvenime užtektų ne prabangaus džipo, o eilinio biudžetinio automobilio, nesvajoti apie prabangią vilą, o tenkintis paprastu, dviejų kambarių butu. Tada pasaulis bus po tavo kojomis!

Ūkininke netapo

Mama anksti susirgo sunkia, nepagydoma liga – išsėtine ateroskleroze. Liga progresavo, tad ką tik studijas baigusiai Laisvutei teko grįžti į Pasvalį. Diplomuotai dailės specialistei darbų netrūko – pamokų turėjo visose Pasvalio mokyklose.

Devyniasdešimtų metų pradžioje moteris išteka, palieka darbą mokykloje ir kartu su vyru persikelia gyventi ir ūkininkauti į Švobiškį. Meniškos prigimties asmenybė tiesiogine to žodžio prasme duso kaime:

– Kaimo darbai netraukė. Graži gamta ir aplinka buvo vienintelė mano paguoda. Gyvendama ten aš negalėjau realizuoti savo poreikių, savo meninės prigimties.

Ūkininkavimas nenusisekė. Subyrėjo ir asmeninis gyvenimas – su vyru keliai išsiskyrė. 1999 m. Laisvutė Razmienė pradėjo dirbti tuometės Joniškėlio Garbrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinės mokyklos dailės mokytoja.

Monologas apie meną ir ne tik

poilsis Ispanijoje

Laisvutę traukia originalios formos.

– Visą gyvenimą mane traukia įvairovė, naujovės, atradimai. Tie dalykai, kurie leidžia pabėgti nuo rutinos. Man niekada nepatiko klasikinis, kanonizuotas, statiškas menas. Traukia šiuolaikiniai dalykai, netikėti sprendimai, ekspresija tiek dailėje, tiek fotografijoje, tiek skulptūroje. Tai įkvepia. Darbas mokykloje išdrasko biolaukus. Savęs dalinimas kitiems – sekina. Tada nusvyra rankos ir nelieka įkvėpimo. Tokiomis akimirkomis norisi tik vieno – sėsti į lėktuvą ir atsidurti kitame pasaulio krašte. Pajusti kitokio gyvenimo skonį… Kažkas yra pasakęs, kad kelionė yra aukščiausia gyvenimo forma. Ji gali būti tiek dvasinė, tiek fizinė. Pasaulio pažinimas mane brandina kaip asmenybę ir kaip kūrėją.

Nuo mažų dienų buvau nedrąsi, drovi, linkusi gūžtis. Nelįst, kur nereikia, nesiveržti į priekį – kažkada buvo mano moto. Tačiau gyvenimas mane užgrūdino, o kelionės įkvėpė.

Menas yra mano gyvenimo filosofija. Jis harmonizuoja vidinį pasaulį. Žiūrėdama į tobulos kompozicijos paveikslą, jaučiuosi lyg klausyčiau geros muzikos. Tai prisilietimas prie gerokai aukštesnių dalykų. Sudraskytiems mūsų gyvenimams to labai reikia.

Portretuose – sielos atspindžiai

179864_1417691021752_6680016_n

Portretai – didžiausias L. Razmienės hobis.

Laisvutės Razmienės hobis – portretų tapyba. Ne viena dešimtis jos tapytų paveikslų išsibarstę po visą pasaulį. Ir šiandien, kai kalbinome mokytoją, ji buvo palinkusi virš molberto, kuriame ryškėjo jaunos žavios moters atvaizdas. Klausiu menininkės, kokia yra gero, „teisingo“ portreto paslaptis.

– Vienos formulės nėra. Labai svarbu, kad paveikslas nebūtų statiškas, „medinis“. Žiūrovas žvelgdamas į tavo kūrinį turi jausti energetiką, emociją. Jei to nėra – paveikslas yra negyvas. Paslaptis detalėse: poza, akių žvilgsnis ir t. t. Kai žiūriu į tapomą žmogų, stengiuosi įžvelgti jo sielą ir ją perkelti ant drobės….

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.