Kaip agronomės mokslinė veikla pynėsi su dainomis ir šokiais

01
„Nejaučiu, kad man jau tiek metų“, – prisipažįsta 83-ejų joniškėlietė Aldona Rapkevičienė, kuriai jaunystę primena ir senos fotografijos.

Alina karštis, o 84-uosius metus įpusėjusi joniškėlietė Aldona Rapkevičienė, geriausiai žinoma kaip „Abrūsėlio“ etnografinio ansamblio įkūrėja ir vadovė, kone iki pietų darbavosi darže. Energijos ir nuotaikos jai galima pavydėti – juk praėjusią vasarą su savo „Abrūsėliu“ Vilniuje dar dalyvavo Dainų šventėje. Kartais ir gerokai jaunesni padejuoja, kaip nelengva ištverti tokį didžiulį šurmulį – karšta, minios žmonių, ilgos repeticijos, koncertai, netrumpa kelionė. Tačiau tokie padejavimai – tikrai ne „Abrūsėlio“ vadovės charakteriui.

– Man ir dukros primena: „Mama, pagalvok, kiek tau metų“. O aš nejaučiu, kad jau 84-ieji, – šypteli energingoji joniškėlietė.

Nors daugelis Aldoną Rapkevičienę geriausiai pažįsta dėl senųjų dainų ir šokių puoselėjimo, tačiau 1957-aisiais Žemės ūkio akademijoje ji baigė agronomiją, kelis dešimtmečius dirbo Joniškėlio bandymų stotyje, 1972-aisiais apgynė disertaciją „Piktžolių naikinimas ganykloje“.

Vis dėlto viskas gyvenime susiję. Jau dirbdama Aldona Rapkevičienė su vaikais paruošė etnografinę programą „Grūdelis“, kurią parodė Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje:

Untitled - Kopija
Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto ketvirto kurso studentė Aldona Čingaitė-Rapkevičienė su pirmakursiu broliu Vytautu, kuris čia taip pat pasirinko agronomiją. Kaunas. 1955 metai.

– Per šokį, dainą, žodį atskleidėme visą agrotechniką – grūdo kelią nuo jo paruošimo. Ir ne vienos, bet kelių kultūrų – miežio, kviečio, žirnio, net kukurūzo, veikė ir herbicidas, visko ten buvo. Tą programą anuomet pamatė rajono partijos pirmasis sekretorius Stasys Bartkus, kuriam taip patiko, kad sakė galiu prašyti, ko man labiausiai reikėtų. Dar 1972 metais buvau išsilaikiusi ir gavusi vairuotojo teises. Taigi labai reikėjo automobilio, kad pati visur suspėčiau nulėkti. Nuėjusi Bartkui ir sakau, jog reikia mašinos paskyros. Ir gavau. Tada buvau viena iš nedaugelio automobilį vairuojančių moterų…

Ji prisipažįsta svajojusi stoti į aktorinį, bet buvo atkalbėta:

– Turbūt turėjau artistinių sugebėjimų. Mokydamasi Joniškėlio vidurinėje mokykloje, sukurdavau ir pastatydavau šokius. Pati šokau tautinių šokių kolektyve. Tik Žemės ūkio akademijoje manęs nepriėmė šokti dėl mažo ūgio. Tačiau fizinio lavinimo dėstytoja Baltrūnienė buvo entuziastė – padarė šokių brėžinius, pamokė šokti.

Bet kodėl pasirinko būtent agronomiją?

– Iki keturiolikos metų gyvenau Narteikiuose. Kol prasidėjo kolektyvizacija. Tėvelis buvo tvirtai užsispyręs mus su broliu išmokslinti. Jam atrodė, kad iš kolūkio jau gali mūsų niekur neišleisti. Todėl įsidarbino Joniškėlio mokykloje: tetukas – ūkvedžiu, o mamytė – budėtoja ir valytoja, – prisimena Aldona Rapkevičienė. – Po svarstymų įstojau į Žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos. Taip patarė ir anglų kalbos mokytojas Grybė, kuris man buvo autoritetas, sakė, kad tai labai reikalinga specialybė. Galvojau, jeigu nepatiks, pereisiu į biologiją Pedagoginiame institute.

Untitled
Aldona Rapkevičienė Joniškėlio bandymų stoties laboratorijoje. 1960 metai.

Atsitiko taip, kad agronomija Aldonai patiko. Augalininkystę dėstė ir kraštietis profesorius Petras Vasinauskas.

– Aš – kaimo vaikas. Tėvai nuomavosi penkis hektarus žemės, paskui pradėjo ją išsipirkinėti, bet nespėjo. Pasogos buvo gavę arklį, karvę, – pasakoja Aldona Rapkevičienė, kuri vėliau ir pati ūkiškai gyveno.

Tačiau studijuoti agronomijos įstojo ir miestiečių, kurie nežinojo, nuo kurio galo pradėti žaginį krauti, neskyrė miežio nuo kviečio, neturėjo supratimo, kas yra telyčia…

– Man viskas sekėsi puikiai, tik rusų kalba prasčiau. Tad rusė dėstytoja Mazur liepdavo ateiti paskiausiai. Pažymiai buvo svarbūs dėl padidintos stipendijos, – prisimena buvusi agronomijos studentė. Prisimena, kaip penkias valandas laukė gyvulininkystės egzamino, nes dėstytojas pamiršo, o atėjęs pasirašė net neklausinėjęs.

Prisimena profesorių, kuris buvo jau senukas, ir tekdavo priminti, ką visai neseniai sakė…

06
Joniškėlio bandymų stoties laukuose su agronomu Teodoru Landsbergiu. 1973 metai.

– Kurso draugai susitinkam. 2007-aisiais buvom susitikę po penkiasdešimt metų. Trys iš mūsų kurso liko Akademijoje. Iš tiesų, kai 1957-aisiais baigėme studijas, paskyrimų buvo tiek, kad, kur noriu, galėjau eiti dirbti net vyriausiąja agronome. Bet aš be patirties tokios atsakomybės imtis negalėjau, – prisipažįsta Aldona Rapkevičienė.

Be to, jau studentai Rapkevičiai buvo susituokę. Vyras metais anksčiau baigė mechanizacijos studijas.

– Juokauju, kad mūsų pirmagimė Laimutė baigė du aukštuosius mokslus: su manimi – agronomiją, o savarankiškai – stomatologiją, – šmaikštauja senoji joniškėlietė.

Po agronomijos studijų pirmoji jos darbovietė buvo Linkuvos mašinų- traktorių stotyje. O 1959-aisiais pradėjo dirbti Joniškėlio bandymų stotyje. Ir dirbo čia iki pensijos. Taip norėjo būti ir arčiau senstančių tėvelių.

04
Joniškėlio etnografinis ansamblis (kairėje – vadovė Aldona Rapkevičienė) Vilniuje maždaug prieš tris dešimtmečius.

– Greitai ėmiausi su vaikais tusytis. 1960 metais atėjo ir keturios poros suaugusių šokėjų, – savo etnografinio ansamblio pradžią prisimena Aldona Rapkevičienė. – Ir taip pradėjom strikinėti.

Šokiai, dainos, senosios tradicijos – iš šeimos, iš tėvų ir senelių. Tik energingoji Aldona tai perkėlė į sceną, sukūrė kolektyvą, kuris gerokai vėliau pavadintas „Abrūsėliu“. Tokį išsirinko patys joniškėliečiai pagal vadovės sukurtą šokį.

Didžiausias entuziastas ir pirmasis šokėjas buvo Aldonos tėvelis Antanas Činga. O dainuškėlės, kaip vadina pati „Abrūsėlio“ vadovė, daugiau iš mamutės Petronėlės Barvainytės- Čingienės. Nors ir tėvelis turėjo prisirašęs pilną sąsiuvinį dainų.

– Iš bobutės brolio šią dainą perėmiau, – ir Aldona Rapkevičienė uždainuoja: „Vaikščiodams po sodnel, pamačio bitelė, / Graitė sėdo už stalale, paėmio plunksnelė. / Padėk, Dieve, man jaunam to rašto rašytė, / Kad galėtų kožėns viens longvė parskaitytė“. – Matot, raštininkai bitelėm prilyginti.

Ji prisimena, kaip dar Narteikiuose šeima susėdusi per prietemą dainuodavo. Tokios būdavo vadinamos pilkosios valandos, kai jau temsta, bet dar žiburio nedega. Čingų namai apskritai buvo vaišingi ir svetingi kiekvienam užklydusiam.

– Buvau vaikas, kai į mūsų duris pasibeldė sužeistas rusiukas. Tėveliai gydė, tvarstė jo išdraskytą ranką, iš kailinių siuvo šiltą rankovę. Tas rusų kareivis sakė namuose palikęs tokius pat mažus savo vaikus. Ir dar vienas atsitikimas įstrigo Narteikiuose. Buvo Kalėdų išvakarės, jau po Kūčių vakarienės. Tamsu, gana vėlu. Išgirstam lauke graudžiai verkiančią moterį. Ji buvo su kokių penkerių metų vaiku. Paaiškėjo, kad keliauja pas giminaičius iš Rygos, išlipo ne Šikštonių geležinkelio stotelėje, bet Narteikių, o naktį niekas nenori priimti. Tačiau tėveliai priėmė. Ir mums, vaikams, įskiepijo tokį jautrumą, – į vaikystę vėl nuklysta Aldona Rapkevičienė.

Jautrumo, sugebėjimo bendrauti, įkvėpti, uždegti reikia ir „Abrūsėlio“ kolektyvo žmonėms. Per tuos 55 metus kiek jų praėjo, kiek įvairiausių charakterių teko suderinti, mesti savo išdidumą, su kiekvienu pasitarti, išklausyti.

05
Praėjusią vasarą Joniškėlio „Abrūsėlis“ dalyvavo Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“ (apvainikuota 82 metų vadovė Aldona Rapkevičienė).

– Ir kiek jau daug mirusių. Seniau į repeticijas ir per pusnis brisdavo. Tiek buvo noro, entuziazmo. Dabar sunkiau prisikviesti, tačiau praėjusią vasarą Dainų šventėje dar dalyvavo mūsų „Abrūsėlio“ aštuonios šokėjų poros. Nors jau noriu kolektyvą perduoti dukrai Almutei, noriu, kad iš tėvų, iš senelių perimtas folkloras neišnyktų, – prisipažįsta Aldona Rapkevičienė.

Jos abi dukros etnografiniame ansamblyje tiesiog užaugo. Atsiverčiame prieš 43 metus darytą fotografiją, kurioje dukra Laimutė dalyvauja „Abrūsėlio“ programoje „Močiutės prisiminimai“.

Gerokai vėliau atšoktos Laimutės etnografinės vestuvės.

– Arkliais važiavo, lineikų prisiskolinom, naminiu alum visus vaišinom. Svočia buvo Aurelija Kutkauskienė, piršlys Vidutis Lauraitis, – prisimena „Abrūsėlio“ vadovė, kuri ir pati daugybę kartų buvo svočia.

02
Pas dukrą Almą į repeticiją renkasi mažieji Joniškėlio šokėjai.

Taigi Aldonos Rapkevičienės mokslinė veikla Joniškėlio bandymų stotyje, žemės ūkio paskaitos ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, įvairūs tyrimai laboratorijose visą laiką pynėsi su etnografinio ansamblio dainomis ir šokiais.

– Todėl ir turėjau mašiną vairuoti, kad visur suspėčiau. Ir į Kauną nuvažiuodavau. Tris kartus yra tekę kelyje padangą keisti, bet pamatę visada pagelbėdavo vyrai. Yra džentelmenų, – šypsosi senoji joniškėlietė. – O kai prieš penkerius metus ėjau per komisiją ir gydytojas paprašė pastovėti ant vienos kojos, pasakiau, kad galiu ne tik pastovėti, bet ir pašokti. Taip daktarą labai smagiai prajuokinau.

Aldona Rapkevičienė rytą prasimankština, paskui dar į daržą nueina, tik neseniai karvutės atsisakė. – Energijos, sveikatos turiu, nes esu linksma, – sako keturių anūkų močiutė ir Austėjos promočiutė. – Kokia įdomi mano trejų metukų proanūkytė! Ir dainuoja, ir gaidą nulaiko. Bus mano pasekėja…

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

www.darbs.lt

 

Komentuoti su „Facebook “

About the Author: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

You might like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *