Nepaprastų gyvenimo akimirkų medžiotojas

DSCF2349
„Žinau, kad gražiausios svajonės manęs laukia rytoj“, – teigia Jonas Pugevičius.

Svajotojas ir romantikas, energija trykštantis ir žodžio kišenėje neieškantis, pirmosios Lietuvoje fotostudijos jachtoje įkūrėjas, Pabaltijo šalių baikerių metraštininkas, vakarėlių siela ir atidus bei mylintis šeimą vyras, gyvosios gamtos mylėtojas, gavęs Aplinkos ministerijos padėką už retų paukščių išsaugojimą, jachtos kapitonas svajojantis užkariauti dangų… Visa tai telpa viename žmoguje. Tai pamažupietis Jonas Pugevičius, dabar gyvenantis Kaune ir kartu su gyvenimo drauge, profesionalia menininke Rasa Staskonyte besimėgaujantis gyvenimo akimirkomis.

Šis pokalbis apie „baltas varnas“, laisvę ir nepozuotas gyvenimo akimirkas.

– Kas yra laisvė?

– Tik baikeriai supranta, kodėl šunys važiuoja iškišę galvas pro automobilio langą. Laisvė man – vėjas plaukuose. Kolegos baikeriai man net yra davę Vėjo pravardę. Kai ateina ruduo ir visi pyksta, kad vėjas iš namų išpučia šilumą, užlipu kieme ant stalo ir mėgaujuosi stichija. Nors būdamas vaikas, turėjau galimybę į mokyklą važiuoti autobusu, visada rinkdavausi dviratį. Ar saulė ar lietus, žiema ar vasara, mindavau pedalus džiaugdamasis gamta, dangumi, vėju, laisve.

– Kada tapai baikeriu?

2
Tik baikeriai supranta, kodėl šunys važiuoja iškišę galvas pro automobilio langą.

– Jau 25 metus važinėju motociklu. Būdamas 14 metų apžergiau savo pirmąjį „Voshod 2“. Baigęs studijas, pasiilgau to svaigaus laisvės pojūčio ir vėl sėdau ant motociklo. Tada prasidėjo čioperiai: „Kawasaki Eliminator“, „Suzuki Intruder“, „Volusia“… Mano pats mėgstamiausias „Yamaha Venture Royale“. Sėdi sau šiltai, keleivis tarsi fotelyje, turi atskirą atramą nugarai, rankos nepavargsta nuo amortizuojančių šildančių rankenų… Galima klausytis muzikos. O kur dar autopilotas, pripučiama pakaba! Ne važiuoji, o plauki…

– Esi vienas „Baikerių kodekso“ leidėjų?

– Lietuvoje egzistuoja daugybė motociklininkų bendruomenių, grupių, draugų ratų. Jeigu reikėtų motociklizmą išskirti į kelias dalis, tai būtų baikeriai ir motociklininkai. Aš save vadinu motociklininku, ne baikeriu. Nepriklausau jokiam baikerių klubai, todėl nesu niekam įsipareigojęs ir kartu esu laukiamas visur. Egzistuoja daugybė rašytų ir nerašytų dviračių kelio brolių taisyklių. „Baikerių kodeksas“ – tai savotiški „Dešimt Dievo įsakymų“ baikeriams. Tai – garbės kodeksas kiekvienam ratuotam. Džiaugiuosi, kad ši knygelė iliustruota mano nuotraukomis.

– Tave pažįsta kone visi Baltijos šalių baikeriai. Dalyvauji daugybėje renginių, esi užfiksavęs daugiau nei pusę milijono akimirkų iš įvairių švenčių, esi tituluotas baikerių judėjimo metraštininku, bet vieną dieną ėmei ir pardavei beveik visus savo motociklus…

– Baikerizmas gali sudaryti 20 procentų tavo laisvalaikio, bet negali būti viso gyvenimo kredo. Pernai teko būti labai žiaurios avarijos liudininku. Mano akyse žuvo baikeris, dviejų vaikų tėvas. Jau kitą dieną pardaviau pati galingiausią ir pavojingiausią savo motociklą. Auginu dukrą, todėl supratau, kad turiu saugotis ir dėl savęs, ir dėl jos. Toliau vairuoju motociklą, tačiau jei yra galimybė, į baikerių suvažiavimus vykstu kemperiu. Taip ir patogiau, ir būnu kartu su šeima, bei galiu ramiai bei saugiai linksmintis…

5
Nepriklausau jokiam baikerių klubui, todėl esu visur laukiamas…

– Kiek žinau, ne tik pardavei motociklą, bet ir kuriam laikui nustojai vartoti alkoholinius gėrimus…

– Turiu didžiulį draugų ratą. Tai milžiniškos bendruomenės, kuriose yra priimta nuolat kažką gurkšnoti. Juk kuo esi sėkmingesnis, tuo yra daugiau progų išgerti. Jau nekalbu apie baikerių suvažiavimus, kur alkoholis liejasi laisvai. Vieną dieną ėmiau galvoti, kas bus, jei aš taip gyvensiu toliau. Nebuvau priklausomas nuo alkoholio ir niekada dėl pagirių nesu praleidęs darbo, tačiau taurė (o kartais ir daugiau) vyno per dieną buvo tapusi norma. Mane taip pat labai sukrėtė ne tik ta kruvina baikerio mirtis, bet ir tai, kad per paskutinius pusantrų metų palaidojau net aštuonis geriausius draugus. Vyriausiam jų buvo tik 55 metai. Kažkam neatlaikė širdis, kažkieno atsisakė kepenys, kažkas žuvo avarijoje… Supratau, kad jei nekeisiu gyvenimo būdo, tas pats gali ištikti ir mane. Sakoma: „Yra drąsūs baikeriai, bet nėra drąsių senų baikerių“. Labai nenorėjau tapti liūdna šio posakio iliustracija. 2014 metais nusprendžiau atlikti savotišką testą ir dešimt dienų į burną neimti nė lašo alkoholio. Nieko! Nei „nekaltos“ vyno taurės ar bokalo alaus.

– Kaip sekėsi?

– Pirmomis dienomis buvo labai sunku. Ne kiek fiziškai, kiek morališkai, nes dalis aplinkinių net nebandė suprasti, kodėl taip elgiuosi ir iš karto suskubo pasmerkti. Tad šis testas labai gerai padėjo suprasti, kas yra tikrieji draugai, o kam tiesiog buvo reikalingas smagus kompanionas. Tuos pinigus, kuriuos paprastai skirdavau gėrimams, pradėjau leisti sultims ir vaisiams. Rezultatų ilgai laukti neteko – netrukus pajutau didžiulį gyvybinės energijos antplūdį. Buvau euforijoje. Ir tas dešimt dienų užsitęsė iki 60. Dabar aš iš esmės nebegeriu stipriųjų gėrimų, o vyną ar alų taip pat vartoju saikingai. Kadangi kone kasdien vairuoju ar motociklą, ar mašiną, ar jachtą – laikausi 0 promilių principo. Dievinu kvapnų, ant žarijų iškeptą kepsnį su bokalu naminio alaus, tačiau niekada nepamirštu apie saiką.

– Esi populiarus žmogus. Vien „Facebooke“ turi virš 10000 sekėjų. Kaip atskiri tikrus draugus nuo tariamų?

– „Facebook“ yra butaforija. Smagu, kai žiūri tavo nuotraukas, jas komentuoja, tačiau tik tiek. Nėra nieko baisesnio, kai į pasimatymą ar susitikimą ateina du draugai, visą vakarą sėdi vienas prieš kitą, geria kavą ar alų, ir nepakelia akių nuo savo mobiliojo telefono ar planšetinio kompiuterio. Jie nieko daugiau nedaro, tik spaudžia mygtuką „Patinka“. Draugai tie, kurie užgrūdinti laiko, kuriuos pažįstu nuo vaikystės laikų. Draugais vadinu tuos žmones, iš kurių galiu mokytis, semtis žinių, patirties, pažinti kitokį pasaulį. Tie, į kuriuos galiu lygiuotis, kurie man yra autoritetai. Tai šviesios atminties Eugenijus Malinauskas, Biržų aeroklubo prezidentė Edita Brazdžiuvienė, mano dėdė, Lietuvos lauko teniso patriarchas Algimantas Paltarokas, kaunietis Rolan-das Raziūnas, snukerio asas Eugenijus Sonkinas, motociklu Baikalo ežerą apkeliavęs keliautojas Remis, ir daugybė kitų, kurie padėjo atrasti kelią, vandenį, dangų.

1
Būriavimas – sena ir atkakliai siekta Jono svajonė.

– Visada plaukei šiek tiek prieš srovę. Ar nesunku būti „balta varna“?

– Reikia išmokti gyventi nekreipiant dėmesio į kitų žmonių nuomonę ir kalbas apie tave. Blogiausia, ką gali daryti – stengtis įtikti visiems. Tai beprasmiška! Vis vien būsi arba per storas arba per lieknas, per kvailas arba akiplėša, toks arba anoks. Juk vienas iš mėgstamiausių žmonių pomėgių – apkalbinėti kitus. Yra piktų žmonių. Jei gyvensi nekreipdamas dėmesio į „tinkamo ir teisingo gyvenimo „taisykles“ – tave pasmerks ir prikals prie kryžiaus. Jei ignoruosi – būsi nuolat taršomas liežuviais. Bet aš primygtinai siūlyčiau neprisijungti prie šios „bendruomenės“ – verčiau būk „balta varna“, bet gyvenk taip, kaip nori TU.

– Pakalbėkime ne apie „baltas“, o apie tikras varnas. Aplinkos ministras tau yra įteikęs apdovanojimą už retų paukščių išsaugojimą.

– Tai man įskiepijo tėvai. Abu tremtiniai, abu perėję visus įmanomus likimo išbandymus, tačiau nepalaužti. Jie nuoširdžiai mylėjo žmones ir gamtą. Tėvukas buvo girininkas ir visiškas mano autoritetas. Iš jo perėmiau daugybę dalykų: meilę gamtai, paukščiams, medžiams, sportui. Beje, kai jis buvo vaikas, lankė Linkuvos gimnaziją. Ten kūno kultūros jį mokė Karolis Dineika, vėliau tapęs garsiu Lietuvos pedagogu ir gydomosios kūno kultūros specialistu. Jo grūdinimosi, kūno lavinimo sistemą man perdavė tėvas…

Dar kai buvau vaikas, į girininkiją iš Joniškėlio vidurinės mokyklos atveždavo daugybę inkilų. Mes su tėvu juos kabindavome miške. Tas pomėgis (potraukis) išliko iki pat šių dienų. Pavasarį su šeima padarome kelias dešimtis inkilų. O kur dar svečių pagaminti… Kiekvienas į mūsų namus užsukęs baikeris privalo padaryti po namelį paukščiams. Kai kuriuos jie išsiveža namo, kai kurie kabo miškuose šalia Kauno ar Joniškėlio. Vienas brangiausių – gero bičiulio iš Ukrainos. Šis žmogus buvo vienas pirmųjų Maidano aukų. Jo nebėra, o inkilas kabo…

Labai paprasta pagaminti inkilą varnėnams, tačiau kas kita, jei jis skirtas kielėms, šikšnosparniams ar kitiems paukščiams. Tokių esu padaręs ne vieną šimtą. Mano iniciatyvą įvertino ir Aplinkos ministerija.

4
Sekanti Jono svajonė – užkariauti dangų…

– Papasakok apie fotostudiją „Nepozuota akimirka“.

– Aistrą fotografijai pajutau dar vaikystėje. Daug fotografavo mano tėtis, fotoaparatą dažnai nusitverdavo ir mano vyresnis brolis, gal todėl ir pats, būdamas šeimoje jauniausiu, pradėjau mėginti fotografuoti gal dar 6 klasėje. Labiausiai patiko įamžinti žiemos peizažus, šerkšną, stirnas, katinus medyje, atodrėkio upelius, kaip žaidžiame krepšinį ir t. t. Patys darėm nuotraukas. Lankiau mokykloje fotografijos būrelį, 12- toje klasėje pats pradėjau jį vesti jaunesniems. Vieną dieną pastebėjau, kad gražiausios nuotraukos išeina tada, kai žmogus nepozuoja, o elgiasi natūraliai. Esu įsitikinęs, kad nepozuotos gyvenimo akimirkos ne tik labiausiai žavi, bet ir atskleidžia tikrąją jo prasmę ir džiaugsmą. Tobulų fotografų nebūna, kasdien visi tobulėja, kažką naujo atranda. Manau, jog esu atradęs savo fotografavimo stilių.

Nepozuota akimirka, tai fotosesijos nuo skriejančio motociklo keleivio sėdynės, jachtoje ar baikerių „tūse“. Svarbiausias mano tikslas parodyti tikrąjį žmogaus veidą, emocijas. Nėra nieko gražesnio, kaip spindinčios žmogaus akys, matomos per skriejančio motociklo veidrodėlį ar atsispindinčios vandens, kurį skrodžia jachta paviršiuje… Esu užfiksavęs beveik puse milijono tokių akimirkų, tai išties unikali kolekcija.

– Tavo gyvenimo draugė Rasa taip pat labai aktyvus žmogus. Nuolat skaitome apie įvairius jos, kartu su Lietuvos garsenybėmis, rengiamus meninius projektus. Abu auginate šešerių metukų dukrytę Elžbietą. Ar dar lieka laiko šeimai?

– Labai smagu po gero vakarėlio nubusti baikerių apsuptyje. Tačiau ten daug alkoholio, kuris nedera su ilgu gyvenimu. Baikerių bendruomenėje populiaru pabėgti nuo šeimos. Tačiau ne man. Visada planuoju laiką taip, kad sekmadienio rytą galėčiau sutikti su mylimais žmonėmis, malda, bendrais pietumis. Taip įskiepijo tėvai ir tai man yra didžiausia vertybė. Aš džiaugiuosi galėdamas sekmadienio rytą savo moterims pateikti rytinę kavą viduryje Kauno marių, kai vanduo lygus kaip stiklas, kai pasaulis skendi lengvame rūke ir vienintelis garsas, kuris pasiekia tavo ausis – Pažaislio vienuolyno varpų skambėjimas…

– Ar nenorite savo santykių įteisinti?

– Visos pasakos baigiasi vestuvėmis. Norime, kad mūsų pasaka tęstus amžinai (šypsosi).

3
Už retų paukščių išsaugojimą Jonas Pugevičius yra gavęs Aplinkos ministerijos padėką.

– Turi unikalų sugebėjimą – neišleisdamas daug pinigų turėti viską. Ar dar apie ką svajoji?

– Mama sakydavo, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Gyvenimo esmė ne piniguose. Galėčiau išvažiuoti į užsienį, užsidirbti krūvą pinigų ir šiandien plaukiočiau nauja, o ne keturiasdešimties metų senumo jachta. Bet aš taip negaliu, taip nemoku. Man reikia laisvės, reikia vandens, dangaus. Esu minimalistas ir daug man nereikia, todėl verčiau renkuosi galimybę realizuoti save, nei „vergavimą“ biure, ar banko paskolos atidirbinėjimą (niekada tokios neturėjau).

O apie svajones… Geriausios svajonės tos, kurios bus rytoj. Kai išsipildo ilgai siektas žmogaus troškimas, labai dažnai jis pradeda „pūti“. Svajones turi keisti svajonės, vienus iššūkius, kiti. Niekad nesustoju vietoje. Žinau, kad gražiausios svajonės bus rytoj, fainiausi įspūdžiai ir adrenalino pliūpsniai manęs laukia vėliau. Didžiausias mano siekis buvo tapti laivo kapitonu. Ilgai ir kryptingai jo siekiau. Tai tapo realybe. Dabar noriu užkariauti dangų. Ne iš karto, ne per metus, bet tikrai žinau, kad savo penkiasdešimtmečio proga savarankiškai pakilsiu į dangų ir perlėksiu į tėviškę, kad čia gyvenantiems draugams ir pažįstamiems galėčiau pamojuoti iš aukštai.

Kas yra laimė?

– Gyventi taip, tarsi tai paskutinė gyvenimo akimirka. Gaudyti tas akimirkas ir jomis mėgautis.

Ačiū už pokalbį.

 

Komentuoti su „Facebook “

Apie autorių: Viktoras Stanislovaitis

Džiaugiuosi galėdamas Jums pasakoti apie didelį mažo Joniškėlio pasaulį. Turite naujienų? Pasidalinkite jomis su visais www.joniskelis.lt skaitytojais. Mūsų elektroninis paštas: joniskelio@gmail.com

Panašūs straipsniai

1 Comment

  1. Jonukas,nuostabus zmogus.!!!!!!!!! Dziaugiuosi kad teko pazinti sita zmogu.! Visada energingas,draugiskas,paslaugus..Apie sita zmoguti,tik patys geriausi zodziai..!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.