9. Aukščiausiame kelionės taške, 2750m virš jūros lygio.

59 dienų kelionė į save

1

Pusryčiai Čekijoje, toliau laukia tranzavimas į Austriją.

Idėja susikrauti kuprinę ir iškeliauti pamatyti pasaulio, galvoje sukosi keletą metų. Bet dėl įvairių priežasčių kelionę vis tekdavo atidėti. Tačiau jei kažko labai nori, tik tuomet tai įmanoma įgyvendinti. Bet apie viską nuo pradžių.
Esu Karolis Kergė, gimęs ir augęs Joniškėlyje. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Vilniaus universitete baigęs fizikos magistrantūros studijas dirbu fizikos mokytoju bei projektų vadovu. Šią vasarą nusprendžiau kuriam laikui palikti visas savo pareigas ir išbandyti save.

2

2. Akimirka iš tranzavimo Šveicarijoje, 2 km aukštyje.

 

Kelionės maršrutas – 1500 kilometrų pėstute
Visada sakydavau, kad kelionėse svarbiausia yra ne tikslas kur nors nuvažiuoti, pamatyti kažką konkretaus, bet procesas – keliavimas. Priežastys, kodėl norėjau iškeliauti, yra kelios. Tai ir savęs ieškojimas, ir noras pamatyti pasaulį, pažinti kaip gyvena žmonės, pabendrauti su vietiniais, išbandyti ekstremalias gyvenimo sąlygas. Tolimiausia vieta, kur norėjau nuvykti, buvo viso pasaulio piligrimų traukos centras Santjago de Kompostela.
Pasiruošimas žygiui truko maždaug metus. Likus pusmečiui, nusipirkau autobuso bilietą „Vilnius – Vroclavas“, kainavusį tik 3 eurus.
Per tuos metus suplanavau tranzavimo maršrutą. Radau GR10 pėsčiųjų taką, vedantį nuo Prancūzijos pietų per Pirėnų kalnus, nuo Viduržemio jūros, iki Atlanto vandenyno. Prie jo prijungiau piligrimų pramintą „Camino de Norte“ maršrutą. Taip iš viso gavau apie 1500 km trasą iki Santjago de Kompostelos.
Planuodamas maršrutą buvau didelis optimistas, tikėjęs, kad visą atstumą įveiksiu pėsčiomis. Grįžimą namo palikau Dievo rankose. Mąsčiau, kad priklausomai nuo situacijos rasiu tinkamiausią kelią iš Ispanijos autostopu grįžti į Lietuvą.
Ruošiantis kelionei teko pasirūpinti reikiama įranga. Batai ir kuprinė – daiktai, kuriems taupyti pinigų tikrai nereikia. Už dvi poras kojinių sumokėjau 25 eurus, bet jų pakako nueiti 800 kilometrų per kalnus. Nusipirkau 45 litrų talpos kuprinę, į kurią tilpo lengvas vasarinis miegmaišis ir vienvietė, 1,2 kg sverianti palapinė. Pasiėmiau ir kelioninę viryklę, kuri jau buvo išbandyta mažesnėse kelionėse. Išvykdamas pasiėmiau 300 eurų grynųjų.

 

3

Žygio pėsčiomis pradžia, raudona linija pažymėtas visas GR10 takas.

Nuotykiai prasideda
Iš Lietuvos išvažiavome birželio 17 dieną. Pirmąsias penkias dienas keliavome trise. Tą laiką pavadinčiau tiesiog atostogomis. Aplankėme Vroclavą, Prahą, Česke Bujedovice, dar keletą nedidelių gražių miestelių Čekijos pietuose. Dvi nakvynės vietas radome Couchsurfing’e (tarptautinis tinklas, jungiantis keliautojus ir suteikiantis jiems nemokamą (dažniausiai) nakvynę), kitus kartus miegojome palapinėse. Su orais nepasisekė – buvo šalta, dažnai lijo. Bet geros nuotaikos nepraradom.
Dažniausiai tranzuodavome trise, tad sekėsi gana neblogai. Nors ir tekdavo valandą kitą palaukti, laikas neprailgdavo, nes turėjome dvi gitaras ir dvi lūpines armonikėles. Penktą dieną pasiekėme Zalcburgą, čia išsiskyrėme. Draugai patraukė į Liublijaną, o aš į kitą pusę – Insbruką.
Likus vienam toli nuo Lietuvos ir suvokus, koks didelis išbandymas laukia prieš akis, apėmė nežinomybės jausmas. Bet juk aš to ir siekiau.
Norėdamas prisitaikyti prie aplinkybių, dviem dienoms apsistojau vienoje šeimoje, kurios nepažinojau, bet iš savo sesers buvau gavęs kontaktus. Tai buvo puiki proga susipažinti su Zalcburgo apylinkėmis. Kalnuose aplankiau beveik 2 km aukštyje esančią bažnyčią. Čia sutiktas vienuolis pasiūlė atvažiuoti kada tik panorėsiu – priims visada. Jutau, kad atostogos baigiasi ir prasideda mano piligrimystė.
Tranzuodamas iki GR10 tako pradžios dar dvi dienas praleidau Šveicarijoje. Nors miegoti teko labai keistose vietose, prisiminimai liko nuostabūs. Šiltas ir saulėtas oras buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai po pirmos savaitės praleistos lietuje. 2,5 km aukščio kalnai, bėgiojimas po sniegą ir lėkimas serpantinu sutranzuotu „Porsche“…
Iš Šveicarijos patraukiau į Prancūziją. Monblano papėdė. Naktinis žygis iš Grenoblio į Montepelje. Tada Barselonos pusėn. Šalia Prancūzijos ir Ispanijos sienos prasideda GR10 trasa.

4

4. Rytas kalnuose, tolumoje debesys (apie 2 km aukštis)

Didysis išbandymas
Kurortinis pakrantės miestelis. Karšta, daug turistų, atvažiavusių tiesiog pagulėti paplūdimyje.
Niekam neįdomu, kad čia kažkas planuoja eiti 800 km per kalnus. Nusimaudęs Viduržemio jūroje, niekam nieko nepasakęs, pasiėmęs tik vieno litro vandens buteliuką, tyliai ir ramiai pradėjau eiti GR10 taku.
Aprašyti tam, ką kalnuose patyriau pirmomis dienomis, sunku rasti žodžių. Svilina saulė, nepakeliamas karštis, vandens ir maisto trūkumas. Eidamas kvėpavau tik per nosį, kad išgarinčiau mažiau vandens. Pavėsyje – 35 laipsniai karščio. Kopdamas aukštyn jausdavau, kaip galvoje tvinkčioja pulsas. Akmenys buvo tokie įkaitę, kad einant apimdavo jausmas, jog esu pirtyje.
Kartą žemėlapyje pamačiau, kad už kilometro nuo mano trasos yra upelis. Nusukau nuo kelio, tikėdamasis, kad bus neišdžiuvęs. Pasisekė, galėjau iki soties numalšinti troškulį.
Kuo toliau, tuo blogiau. Iki puslių nutrynė kojas. Pradėjau galvoti, kad jas reikia pradurti ir išleisti pulius, tačiau delsiau. Tikėjausi, kad puslės sukietės ir kelionę galėsiu tęsti.
Jau antrą vakarą savo dienoraštyje parašiau, kad rytoj į kalnus tikrai nebeisiu. Tą dieną persidūriau koją, sugedo maisto gaminimo viryklė, pasiklydau, teko eiti per visiškus brūzgynus, valgiau pievose rastus gėlių žiedus…Tuo metu nueiti visą kelią iki Santjago de Kompostelos atrodė neįmanoma misija.
Antrą rytą, kad kuprinė būtų lengvesnė, kalnuose palikau visus šiltesnius rūbus. Nusprendžiau pabandyti dar vieną kartą. Ta diena susiklostė gana gerai, tad tęsiau savo žygį.
Tačiau tai, kas įvyko savaitės pabaigoje, manęs vos nepalaužė galutinai. GR10 takas žymimas raudona ir balta spalvomis (kaip Lenkijos vėliava). Vienoje viršukalnėje GR10 kryžiavosi su GR36 taku, kuris žymimas lygiai taip pat. Savaitės pabaigoje leidausi nuo kalno ir galvojau – kodėl aš leidžiuosi į rytus, jei Atlantas vakaruose? Ėjau gilyn į mišką ir vis stiprėjo nuojauta, kad einu ne tuo keliu. Laimei, Dievas manim pasirūpino. Greitai sutikau kitą keliautoją, kuris ir pasakė, kad einu GR36 taku, o GR10 nutolęs į pietus apie 50 km. Sprendžiau ką daryti: keliauti atgal per tą nepakeliamą karštį tikrai nenorėjau. Nutariau eiti iki didesnio kelio ir tranzuodamas bandyti grįžti į GR10.
Iki kelio – nemenkas atstumas. Kankino troškulys, tad teko rizikuoti ir gerti tekantį vandenį, tikintis jog niekuo neapsikrėsiu. Beeinant kryptelėjau koją ir pasitempiau čiurną. Kad kažkas negerai pajutau tik išlipęs iš pirmo pakeleivingo automobilio. Skaudėjo taip, kad negalėjau priminti kojos. Mąsčiau – nepaeinu lygiu keliu, tai ką aš veiksiu kalnuose?! Galvoje ėmė suktis didelės abejonės, ar tęsti tai, ką pradėjau. Prisipažinsiu, tikrai nežinojau, ką daryti.

Tranzavau ir važiavau ten, kur riedėjo sustabdyti automobiliai. Taip atsidūriau Fua mieste. Čia vienintelį kartą mokėjau už nakvynę – 25 eurus už vienvietį kambarį. Tai buvo pigiausias variantas visame mieste. Nusprendžiau gerai išsimiegoti patogioje lovoje (nuo Zalcburgo nebuvau matęs lovos), o ryte pažiūrėjęs, kaip koja, nuspręsiu, ką daryti toliau.
Buvo sekmadienis, apsilankiau Mišiose. Koja atrodė lyg ir neblogai, tad nusprendžiau toliau tęsti kelionę.
Tranzavau link Andoros ir išlipau toje vietoje, kur kelias susikerta su GR10. Aš vėl kalnuose. Dar sekmadienį nutariau, kad kitą dieną reikia paskirti meditacijai. Maniau, nueisiu į kalnų namelį ir ten praleisiu visą dieną skirdamas apmąstymams, Švento rašto skaitymui, rožinio maldai. Tą dieną daug minčių užrašiau savo dienoraštyje.

9

Aukščiausiame kelionės taške, 2750m virš jūros lygio.

10

Taip atrodydavau, kai reikėdavo saugotis nuo lietaus.

Kūnas jau apsiprato su krūviu. Pūslės ant kojų sukietėjo, einant nebereikėjo kęsti skausmo. Sausus ir dygliuotais krūmais apaugusius kalnus pakeitė aukštesni, uolingi kalnai, savo šlaituose slepiantys sniego likučius. Vandens problema čia išsisprendė – kasdien praeidavau pro keletą krioklių. Kasdien nutikdavo įvairiausių atsitikimų. Viską trumpai aprašyti neįmanoma, reikėtų knygą parašyti, bet keletą įdomesnių paminėsiu.
Štai keletas atvejų, kai įsitikinau, kaip stipriai mane saugo mano Angelas sargas ir Dievas. Iki stipraus škvalo likus penkioms minutėms, priėjau akmeninę trobelę, kurioje likau sausas, nors jokiame žemėlapyje ji nebuvo pažymėta. Kitą kartą būnant beveik 2 km aukštyje prasidėjo stipri audra, žaibas. Žaibavo tokiu atstumu, kad griaustinis pasigirsdavo iškart blykstelėjimo metu. Mačiau, kaip tiesiai į mane slenka audros debesis, kuriame blyksi žaibai. Liko tik melstis, o vos už keliolikos metrų prieš mano nosį, debesis ėmė skirtis ir manęs nepalietė. Viskas logiška, debesiui reikėjo apeiti kalną. Taip išsigandęs dar nebuvau niekada gyvenime. Tokią akimirką pasijunti visiškas bejėgis prieš gamtos didybę. Kitą kartą po lietaus 6 valandas ėjau šlapiomis kojomis, teko bristi per šlapią žolę. Keletą kartų slystelėjau ant slidžių akmenų – dar keletas centimetrų ir būčiau nukritęs nuo stataus šlaito. Galvoje sukosi mintis, kur reikės šiąnakt miegoti. Visur šlapia, taip nesinori vėl lįsti į miegmaišį, palapinė dar ne visiškai išdžiuvusi po praėjusios nakties. Artėjant vakarui, apie 20 val., miške priėjau apleistą kemperį, viduje buvo viskas, ko reikia nakvynei. Nejauku, kad kas neateitų, bet vis tiek sausa vieta miegui.
24 kelionės dieną pacituosiu iš savo dienoraščio: „24 diena, liepos 16 (šeštadienis). Šios dienos pasakojimą pradėsiu nuo to, kad galvojau, jog ši diena bus pati nykiausia. Dabar galiu pasakyti, kad šiandien – viena labiausiai įsiminusių dienų. Bet apie viską nuo pradžių. Naktį miegojau prastai. Ant lentų kieta. Žadintuvas suskamba 5.30 val. Nors langas atviras, tačiau tamsu. Atidarau duris, matosi tik 10 metrų į priekį, apsiniaukę. Dar valandą miegu. Kaip visada, ryte sunku orientuotis, dar tas rūkas… Pamečiau taką, priėjau tokią uolą, į kurią įmanoma įkopti, bet būtų pavojinga gyvybei. Apsisuku atgal. Prarandu apie pusvalandį. Rytą pavadinčiau taip: ežiukas rūke. Kilau į viršukalnę, leidausi, vėl kilau, vėl leidausi, viskas rūke. Tik nusileidus apie 1,3 km, matomumas pagerėjo. Žodžiu, visą dieną apart rūko, nieko nemačiau. Besileidžiant nuo pirmo kalno slydau ir griuvau, susitrenkiau delną. Prieš paskutinę viršukalnę buvo minčių nekilti į ją šiandien. Papėdėje esančiame kaimelyje pasikroviau telefoną, valandą pailsėjau. Apsiniaukę, ryt gal bus geresnis oras, tai bent bus ką pamatyti. Visą dieną ėjau šlapiomis kojomis, pats iki pusės šlapias. Maitinausi mėlynėmis. Per pietus suvalgiau šiek tiek dešros ir sūrio, baigiau batoną. Nutariau kopti dėl kopimo – ką nueisi šiandien, nereikės rytoj, toks mano šūkis. Buvo dar tik 17 val. Trečiai viršukalnei jėgų nebebuvo likę daug. Kojas vėl vos vilkau. Prieš 18 valandą sutikau nuo kalno besileidžiantį vaikinuką. Persimetėm keliais žodžiais. Jis sakė, kad viršuje nėra debesų, labai gražus vaizdas atsiveria. Aš gavau naujų jėgų pliūpsnį. Galvojau, kiek galiu, lipu aukštyn. Tiesa, pro rūką pamačiau apsiblaususią saulę, kylant rūkas sparčiai retėjo. 1,7 km pakilau virš debesies. Negalėjau atsigrožėti. Pasiekiau 1,9 km aukštyje esančią avių miegojimo vietą. Ten šiek tiek užvalgiau. Dar liko kiek daugiau nei 300 m iki viršukalnės. Paskutiniai šimtai metrų buvo labai sunkūs, guodė tik tai, kad už nugaros buvo nenupasakojamas vaizdas. Pasiekiau 2250 m viršukalnę. Pasijutau taip, lyg sėdėčiau ant ledkalnio viršūnės, plūduriuojančiame bekraščiame vandenyne. Nežinau, ar iš džiaugsmo, ar laimės, ar vienatvės, ar nuovargio, ar tiesiog be priežasties, negalėjau sulaikyti ašarų. Žmonės taip dažnai būna pasinėrę kasdieniuose rūpesčiuose ir nemato šviesos, o tereikia šiek tiek pakilti ir pamatysi saulę (šviesą). Leidausi iš lėto, nenorėjau, kad iš akių dingtų tas vaizdas. Nusileidau iki 1,9 km esančios kalnų trobelės. Joje radau jau apsistojusius du vaikinus ir merginą, ryt eisim ta pačia kryptimi. Nusimaudžiau iš užtvankos išbėgančiame lediniame vandenyje. Mane pavaišino vakariene, gavau šilto plovo. Didelis ačiū jiems. Dabar sėdžiu ant akmens, o aplink mane – pasakiškas vaizdas. Už nugaros – aukšti kalnai, apsidengę sniegu, o priekyje – bekraštis debesų vandenynas, vietomis lyg salos kyšo kalnų viršūnės. Dėl tokių akimirkų kaip ši verta gyventi, verta vargti, verta kiekvieną žingsnį dėti iš paskutinių jėgų. Šiandien išmokau, kad stengtis visada yra verta, bet kokiu atveju. 2015-07-11 Kalnų trobelė, Etang Araing, 1,9 km aukštis”.

24 kelionės diena buvo tik viena iš 59. Kiekvieną dieną vis kažkas atsitikdavo. Galiu tik tiek pasakyti, kad, jei esi kalnuose ir esi alkanas, tai esi labai alkanas, jei ištroškęs, tai labai ištroškęs, jei pavargęs, tai labai pavargęs, jei laimingas, tai labai laimingas.
Tikslas nepasikeitė – keliauju į Santjago de Kompostelą.
Pasiekęs Atlantą supratau, kad savomis kojomis nueiti dar apie 800 km – reikštų peržengti žmogaus galimybių ribas. Reikėjo grįžti į Lietuvą iki rugsėjo, taigi turėjau ribotą laiką. Jei būtų buvę kitaip, būčiau ryžęsis eiti toliau.
Šiaurine Ispanijos dalimi tranzavau. Pasitaikius progai, grodavau lūpine armonikėle, o už surinktus pinigus važiuodavau traukiniu iki kito miesto. Aplankiau Bilbao, Ovjedą, Ferolį, La Korunją. Mačiau daug gražių vaizdų, įdomių patirčių. Oviedo mieste pirmą valandą nakties gulėjau miegmaišyje ant suoliuko, o trečią nakties vieno ispano namuose valgiau keptą vištą ir gėriau alų. Tokioje kelionėje be nuotykių apsieiti neįmanoma. Iš La Korunjos traukiniu išvažiavau link Santjago de Kompostelos. Paskutinius 50 km nuėjau pėstute. Kadangi buvau su kuprine, į katedrą manęs neįleido, pasijutau kaip šuo. Sukalbėjau maldą, pavalgiau šalia katedros ir viskas. Turistų labai daug, miestas išties labai gražus, viskas labai sukomercinta. Pernakvojau parke ant suoliuko. Kitą dieną daiktų saugykloje palikęs kuprinę, dalyvavau piligrimų Mišiose. Jaučiausi taip lyg dalyvaučiau didžiausiuose gyvenimo atlaiduose. Mišios buvo neįkainojamos vertės, kai suvokiau, kiek turėjau įveikti sunkumų. Tiesiogine to žodžio prasme, kad čia ateičiau, turėjau pereiti kalnus. Negavau piligrimo pažymėjimo, nes keliaudamas nerinkau antspaudų, bet pagalvojau – ką tas popierius, svarbiausia tai, koks piligrimas esi širdyje. Į Lietuvą judėjau „Camino de French“ keliu, tranzavau, aplankiau didesnius miestus: Lugą, Burgos, Pamploną, miestuose grodavau armonikėle. Pasiekęs Prancūziją, ėmiau tranzuoti visu greičiu. Nuo tolimiausio Prancūzijos kampelio iki Lietuvos sienos atsidūriau per tris dienas – netikėjau, kad taip greitai pavyks. Galvojau, kad mažiausiai savaitę užtruksiu.

17

Visos kelionės tikslas. Santjago de Kompostelos katedra.

Apibendrinant kelionę, galiu pasakyti tiek, kad tokios kelionės – tikrai ne silpnų nervų ir silpno imuniteto žmonėms. Nepaisant retų išimčių, nebuvo ryto, kad tiksliai žinočiau, kur vakare miegosiu. Sunku pasakyti, kiek kartų buvau visiškai beviltiškoje situacijoje ir nežinojau, ką daryti toliau. Kalnuose teko išsitraukti tris erkes, keletą kartų panaudoti vandenilio peroksidą, prireikė dviejų paracetamolio tablečių, bet nepanaudojau pleistrų, angliuko. Dar galima paminėti, kad teko miegoti (ištverti, miego buvo ne daugiau valandą) minusinėj temperatūroj su vasariniu miegmaišiu, penktą ryto tamsoje per lietų pakuoti šlapią miegmaišį, kitus daiktus ir eiti tamsoje pasišviečiant prožektoriumi, kai batuose žliugsi vanduo, o rankos sugrubusios nuo šalčio. Tais momentais prisimindavau karštį, buvusį šalia Viduržemio jūros.
Dar šiek tiek statistikos. Susitranzavau apie 100 automobilių, nukeliavau apie 7000 km, grodamas armonikėle surinkau 120 eurų, kelionėje išleidau 315 eurų nuosavų lėšų. Pabuvau Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Lichtenšteine, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Tai, ko siekiau, įgyvendinau, skaitantiems galiu palinkėti įgyvendinti savo svajones ir siekius. Jei sakote, kad nėra galimybių, reiškia ne taip stipriai norite: kai yra didelis noras, atsiranda ir galimybės. Juk, jei kažko labai trokšti, tai visas pasaulis paslapčia padeda įgyvendinti tavo troškimą.
Karolis KERGĖ

 

Komentuoti su „Facebook “

3 komentarai

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.