Neegzistuojančio dienoraščio įrašai (I dalis)

2 dalis

3 dalis

Scan10027

„Mes visi sėdėjome vienoje klasėje: pirmokai, antrokai, trečiokai. Sesutei Šeimei nelabai sekėsi matematika, o aš beveik iš visų dalykų turėjau geriausius pažymius! Mūsų mokytoja Krugerytė buvo nuostabiausias žmogus pasaulyje. Užtekdavo vieno švelnaus jos žvilgsnio, kad nuraminti per daug įsidūkusią mūsų kompaniją. Jos rankos kvepėjo taip pat, kaip ir mano mamos…“

Brojeris Šloma. 9 metai. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudytas Žadeikių miške.

 

Viename holokaustui skirtame seminare man pasakius, jog nesu matęs nė vieno gyvo žydo, įsivyravo nejauki tyla. Aš, mažo provincijos miestelio gyventojas, kalbėjau nuoširdžiai. Gyvenu aplinkoje, kurioje žydiškos praeities ženklų likę labai nedaug, o ir tie, dažnai neatpažįstamai pasikeitę. Retas kuris bežino (dar dažniau nenori žinoti), jog gyvena name, kuris kažkada priklausė visiškai kitiems žmonėms. Jie kalbėjo nesuprantama kalba, rengėsi keistais rūbais, laikėsi neaiškių tradicijų. Iš šalies jie atrodė baugūs ir tai pagimdė daugybę keistų prietarų, apkalbų, neapykantos gajos iki pat šių dienų. Kaip ten bebūtų, šie žmonės kelis šimtus metų buvo mūsų kaimynai, draugai, bičiuliai.

Kiek Joniškėlyje liko žydų? Tiek pat, kiek ir visoje Lietuvoje. Vytauto bei Meškalaukio gatvelėse stovintys namai, sugriautos kapinės, kurių paminklai buvo sukišti į aplinkinių namų pamatus, ar panaudoti fermų statyboms ir kai kur iki šiol stovinčios raižytos spintos (greičiausiai dabartiniai savininkai net nežino, kam jos kažkada priklausė). Tai yra viskas, kas liko iš Abraomo tautos palikuonių.

Tiesa, yra dar vienas dokumentas – 1940–41 mokslo metų Joniškėlio Vinco Kudirkos pradžios mokyklos, I–III skyriaus dienynas. Šiose klasėse mokėsi žydukai.

Nors formaliai tai buvo keturios skirtingos klasės (vienas parengiamasis skyrius), visi 26, 5–13 metų amžiaus vaikai mokėsi viename kabinete.

Kaip matyti iš įrašų, dauguma vaikų čia buvo perkelti iš Joniškėlio žydų pradinės mokyklos. Tokios veikė daugumoje miestelių, kuriuose gyveno žydai. Čia buvo mokoma religinių tiesų ir jidiš rašto. Vėliau mokslus tęsdavo vidurinėje mokykloje. Kadangi Joniškėlyje nebuvo žydiškos mokyklos, tad, žydai ir lietuviai mokėsi kartu.

26 pavardės surašytos tvarkinga, kaligrafiška rašysena, tai viskas, kas liko iš didžiulio pasaulio. Tie patys vardai, neabejotinai, buvo pakartoti dar viename dokumente – sušaudymo protokole. Naciai pedantiškai fiksavo savo piktadarystes, tad toks dokumentas tikrai egzistavo…

„Visi sako, kad mano tėvelio smuikas stebuklingas. Ir tai tiesa! Kai miestelio šventėse jis groja – gali viską! Žmonės juokiasi, šoka, dainuoja ir net verkia… Šiemet man sukako dešimt metų. Gimtadienio proga tėvelis davė palaikyti smuiką. Atsargiai smičiumi perbraukiau per stygas ir instrumentas prakalbo! Nerišliu kimiu balsu jis man bandė kažką pasakoti… Kai aš užaugsiu, būtinai tapsiu muzikantu. Kaip ir mano tėvelis…“

Zlotas Nochumas. 10 metų. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudytas Žadeikių miške.

11741205_10204807221680918_3517330655707968460_o
Joniškėlio Vinco Kudirkos pradžios mokyklos dienyno fragmentas.

Joniškėlyje žydai gyveno ne vieną šimtą metų. XIX a. surašymo dokumentuose randame, kad tuo metu miestelyje jų būta apie pusantro šimto. Populiacija gerokai sumažėjo amžių sandūroje. Suaktyvėję pogromai ir prieš žydus nukreipta carinė Rusijos politika vertė ieškoti saugesnės vietos. Tokia tapo Pietų Afrikos Respublika. Nemaža dalis Joniškėlio žydų išvyko laimės ieškoti būtent ten. Laikas bėgo, keitėsi valdžios, gyvenimas tapo pastovesnis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje buvo apie pusantro šimto žydų tautybės žmonių.

Kuo jie užsiėmė? Pavartykime jau minėtą klasės dienyną. Mėsininkas, pirklys, kepėjas, siuvėjas, batsiuvys, arbatinės savininkas, žemdirbys. Jau girdžiu jus bambančius, kad įsivėlė klaida, kad žydai žemės nedirbo. Deja, turiu nuliūdinti. Žydams įgimtas verslumas, bet tai nebūtinai buvo pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis. Jie buvo tokie pat žemdirbiai, kaip ir lietuviai.

Nusistovėjusi nuomonė, jog tai būta vien „šmugelnikų“, pardavėjų tauta, kad žydai nutolę nuo žemės ūkio, nemoka ir nelinkę dirbti žemės, tėra tik dar vienas mitas. Judaizmo švenčių tradicijos, susiklostęs religija grindžiamas santykis su gamta, o ir reali istorija rodo ką kitą. Žemdirbiais buvo ne tik Biblijiniai ar Izraelio žemės žydai. Priešingai nei Europoje, kur jau nuo viduramžių žydai negalėjo tiesiogiai naudotis žeme, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jiems buvo suteikta galimybė turėti žemės nuosavybę. XIX a. Rusijos imperijoje dėl socialinių aplinkybių ėmė klostytis naujas reiškinys – žydų žemdirbių kaimai, jų būta ir Lietuvoje (iki šių dienų Dzūkijoje yra puikiai išlikęs žydų žemdirbių kaimas Degsnė).

Joniškėlio galbūt negalima vadinti štetlu („štetl“ – gyvenvietė, kurios ženklią gyventojų dalį sudarė žydai, turėję lemiamos įtakos vietos raidai, kultūrai, gyvenimui), tačiau jie turėjo ir savo pirtį, mėsinę, iškalą (sinagogą). Miestelyje buvo du orkestrai – pučiamųjų, kuriame grojo lietuviai ir styginis – žydų. Pastarasis buvo nepaprastai populiarus ir visur pageidaujamas.

Kokie buvo santykiai su lietuviais? Ir labai sudėtingas, ir labai paprastas klausimas. Leiskite atsakyti į jį, remiantis asmenine patirtimi. Apie tarpukario žydus, jų gyvenimo būdą esu kalbėjęs su daugybe žmonių. Tie, kurie su jais bendravo būdami vaikai (mokykloje, kieme), savo draugus prisimena ypač šiltai ir nuoširdžiai: kartu dūko ir krėtė išdaigas, kartu mokėsi, kartu pykosi ir taikėsi.

Kai tekdavo kalbėti su vyresniais žmonėmis, tais, kurie turėjo dalykinių, ekonominių reikalų su žydais, nejučia išlįsdavo pavydo, pagiežos gaidelė…

Jie buvo kaimynai. Vienus gerbė, iš kitų silpnybių pasišaipydavo, tačiau vieni be kitų savo gyvenimo taip pat neįsivaizdavo.

Lietuviai su pašaipa žiūrėdavo į miestelio rabiną, kuris spalio pradžioje per Sukot šventę kieme pasistatydavo palapinę be stogo ir joje melsdavosi beveik savaitę. (Sukot arba Palapinių šventė skirta priminti išlaisvinimą iš Egipto vergijos ir keliavimą per dykumą į Izraelio žemę bei Toros įteikimą žydams ant Sinajaus kalno.)

O štai vaikai nekantriai laukdavo pavasarinės Pesach šventės. Kiekvieno krautuvininko garbės reikalas buvo praeinantį pavaišinti macais – plokščiais, neraugintos tešlos paplotėliais.

„Aš galvojau, kad šiandien mano širdis iššoks iš krūtinės! Per pertrauką, kai mes su Dvora sėdėjome kieme, pro šalį praėjo Motelis ir pažiūrėjęs man į akis nusišypsojo! Na ir kas, kad jis vežiko sūnus, na ir kas, kad jų namas medinis, o mūsų iš plytų. Tėvelis nieko nesupranta… Motelis užaugs ir man tikrai pasipirš… Mes turėsim patį gražiausią namą Joniškėlyje ir tėvelis manimi galės didžiuotis..“.

Sidrerytė Libė. 11 metų. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudyta Žadeikių miške.

 

Sena, banali ir labai pavojinga tiesa: tai ko nepažįstame ir nežinome, to bijome. Geriausia (ir žiauriausia) šio posakio iliustracija – žydų tautos likimas.

Jie gyveno uždarose bendruomenėse, rengėsi išskirtinai juodai, vyrai nešiojo keistas plačiabryles skrybėles, iš kurių kyšo ne ką mažiau keistos kasytės. Kalbėjo nesuprantamai, meldėsi neaišku kam. Na tai kas, jog Jėzus buvo žydas, tie, likę ne tokie. Jie kažką slepia…

To žodžio „slepia“ užteko tam, kad žydai daugybę amžių būtų persekiojami ir žudomi. Juos kaltino dėl beveik visų nelaimių ir negandų. Juk jie „kitokie“, jie „kažką slepia“. Daugybė, dar viduramžiais gimusių prietarų, pasiekė mūsų laikus ir net šias dienas.

Prieš kelis metus viena gerbiama, aukštąjį mokslą baigusi mokytoja, šių eilučių autoriui labai nuoširdžiai pasakojo, apie tai, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, viename mūsų rajono miestelyje, žydai naudojo lietuvių vaikų kraują macams kepti. Istorija paprasta – žydė einančios gatve mergaitės paprašė padėti išminkyti tešlą. Esą ji jau sena, rankos nebeklauso, tad reikia pagalbos. Mergaitė sutiko, tik nežinojo, jog tešloje bus pridėta stiklo šukių. Minkydama ji susipjaustė delnus ir macai gavosi „tikri“ – su katalikės krauju. Tai „visiškai tikra istorija“, kuri nutiko jos mamai. Na, gal ne mamai, o jos draugės sesers pusbrolio kaimyno tetos sūnaus krikštatėviui…

Tokių pasakojimų – begalės. Vieni nekalti (stiklo šukės, adatos), kiti makabriški (virš medinių kubilų pakabinti kūdikiai, kuriems perpjauta gerklė ir leidžiamas kraujas). Esu tikras, kad ir jūs esate girdėję ne vieną „autentišką“ ir „tikrą“ pasakojimą, kuris nutiko „kažkam, ką jūs beveik“ pažįstat.

Dar daugiau, Europoje už ritualinį katalikų žudymą myriop buvo pasiųstas ne vienas tūkstantis žydų. Tiesa, kaltė nė karto taip ir nebuvo įrodyta, tačiau, juk tai tokia „smulkmena“, apie kurią net neverta kalbėti…

Mitas apie tai, kad žydai savo religijoje naudoja katalikų kraują bene vienas garsiausių. Yra parašyti ištisi traktatai, su skrupulingu pedantiškumu aprašantys kraują stingdančius ritualus, kuriuos atlieka paslaptingi rabinai. Apie tai būtų galima rašyti be galo, be krašto, jei ne vienas „bet“.

Judėjų religijoje kraujas yra tabu. Pradedant nuo to, kad papjauto gyvulio mėsa yra mirkoma vandenyje tol, kol joje nelieka nė lašo kraujo, baigiant labai griežtomis higienos taisyklėmis, kaip turi elgtis menstruacijomis serganti moteris. Kraujas tai „nešvaru“, tai „tabu“, tai, prie ko draudžiama prisiliesti…

Žydų gyvenimą reguliuoja 613 taisyklių, surašytų Toroje – šventajame rašte. Tai ne tik dvasiniai, moraliniai, bet ir buitiniai nurodymai, kurių pravartu laikytis kiekvienam.

Pavyzdžiui, juodi rūbai simbolizuoja sielvartą dėl sugriautos Saliamono šventyklos, o balti marškiniai – viltis, kad ji bus atstatyta. Ar tu turtingas, ar vargeta, rengtis privalai neiššaukiančiai, nepabrėžiant savo socialinio ar ekonominio statuso. Jei turi daugiau, privalai pasidalinti su tuo, kurį ištiko nelaimė, su tuo, kam prasčiau sekasi.

Prieš karą Joniškėlyje gyveno toks Saramalkis. Tai buvo pats neturtingiausias miestelio žydas, gyvenęs iš to, jog supirkinėdavo senus rūbus, batus, skudurus ir kažkur juos realizuodavo. Kartą sudegė Saramalio namelis. Didelei visų nuostabai, po maždaug dviejų mėnesių, nelaimėlis jau buvo pasistatęs naują būstą (jis dar ir šiandien tebestovi apleistas Meškalaukio gatvėje). Lietuviai netruko „suprasti“, jog žydelis tik apsimetinėjo nelaimėliu, o išties turėjo visą maišą auksinių. Tiesa buvo gerokai paprastesnė: pinigus surinko miestelio žydų bendruomenė. Padėti nelaimės ištiktam buvo jų šventa pareiga.

Daugumai žydų buvo būdinga dvikalbystė. Jie skirtingoms reikmėms vartojo dvi žydų kalbas: senąją hebrajų ir jidiš. Tradicinėje žydų bendruomenėje hebrajų kalba laikyta sakralia, naudota religinėms reikmėms, literatūrai, švietimui. O štai jidiš kalba laikyta gimtąja. Ji buvo pagrindinė vietos žydų šnekamoji kalba, netinkama religiniam naudojimui.

Paradoksalu, bet tie „baisieji ir purvini“ žydai, visais amžiais buvo labiausiai apsišvietusi tauta. Dažnai, dar vaikščioti nemokančiam kūdikiui duodavo saldainį, kuriame buvo išspaustos raidės. Taip vaikas buvo pratinamas „skaityti“ Torą. Tai savotiška įžanga į pradinį religinį mokslą, kurio kulminacija – pilnametystė. Trylikos metų sulaukęs berniukas (dvylikos metų mergaitė) judaizme laikomas pilnamečiu. Jis vadinamas „bar micva“, pažodžiui verčiant – „įstatymo sūnus“ (mergaitės „bat micva“ – „įstatymo duktė“). Šiuo atveju pilnametystės samprata yra siejama ne su fizine, o su religine branda, t. y. žmogus tampa atsakingas už visų Toros įstatymų laikymąsi. „Bar micva“ yra švenčiama sinagogoje, kur tą dieną berniukas pirmąkart yra kviečiamas skaityti iš Toros ritinio. Tradicinė dovana šia proga yra „tefilin“ (dar vadinama „filakterijais“) – dvi odinės dėžutės su įdėtais biblinio teksto fragmentais.

2 dalis

3 dalis

Komentuoti su „Facebook “

You May Also Like

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *