Neegzistuojančio dienoraščio įrašai (II dalis)

1 dalis

3 dalis

„Vakar pas mus buvo atėjęs dėdė Jaselis. Jis sakė gavęs laišką iš brolio, kuris gyvena kažkur užsienyje. Jame rašoma, kad Izraelio žemėje raudonais žiedais pražydo tūkstantmetis sausmedis. Žmonės kalba, kad žydų laukia didelė nelaimė. Tėtis su dėde Jaseliu visą vakarą apie kažką tarp savęs šnabždėjosi. Ryte mamos akys buvo paraudusios. Girdėjau, kaip ji visą naktį verkė…“

Dalaitė Malkė. 10 metų. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudyta Žadeikių miške.

 

Nors tarpukario Lietuvoje egzistavo įstatymai varžantys žydų teises, nors visada egzistavo buitinis antisemitizmas, tačiau atviros priešpriešos buvo nedaug. Ypač provincijoje. Čia vietos pakako visiems. Be abejo, buvo nesutarimų, pykčių, pavydo, tačiau tai retai kada virsdavo konfrontacija.

Situacija pradeda keistis praeito amžiaus ketvirto dešimtmečio viduryje, kai Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris. Joniškėlio žydai vis dažniau pradeda gauti nerimą keliančius laiškus apie tai, kad vokiečių žemėje dedasi negeri dalykai. Tiesa, vietiniai nėra linkę to sureikšminti: juk žydus visais laikais kas nors persekiojo, tad tai, kas dedasi Vokietijoje, greičiau ne išimtis, o dėsningumas. Spaudoje taip pat vis dažniau pasirodo žinutės, kad Hitleris visaip riboja žydų teises ir gyvenimas jiems „darosi nepakenčiamas“. Neramu ir 1939–40 metais, kai Vilniaus kraštą užplūsta iš Lenkijos nuo nacių bėgantys žydai. Bet visa tai „toli“, Vilniuje…

Vis dažniau ant Joniškėlio centre esančių namų ima atsirasti užrašai „Nepirkit pas parkas (įžeidžiantis žydų pavadinimas). Pirkit pas lietuvius“. Retas kuris supranta, kad tai didžiulės katastrofos (jos mąsto niekas neįsivaizduos iki pat Antrojo pasaulio karo pabaigos) pradžia, dar mažesnė dalis (dažniausiai tik turtingiausi) ryžtasi bėgti nuo artėjančio karo. Juk čia namai, šeima, verslas, kaip visa tai palikti? Ir kur bėgti?

Pirmoji sovietų okupacija – pirmasis žingsnis bedugnės link… Po beveik du dešimtmečius trukusios „aksominės“ A. Smetonos diktatūros, Lietuvos visuomenė trokšta permainų. Dalis žmonių, nebūtinai prasčiokų, susigundo didžiojo kaimyno iš rytų deklaruojamomis tariamos lygybės, laisvės ir demokratijos idėjomis ir tampa kolaborantais. Tarp jų yra žydų. Senieji joniškėliečiai dar pamena vieno krautuvininko dukrą, kuri per naktį tapo labai aršia komjaunuole ir uoliai kovojo su vietos „buožėmis“.

Provincijos žydai sovietus su džiaugsmu sutinka ir dar dėl vienos priežasties. Judėjų gyvenimą reguliuoja 613 taisyklių. Bendruomenės dvasinis lyderis – rabinas privalo stebėti, kad visi laikytųsi tūkstantmečių kanonų. Iš esmės jis gali viską. Rabino valioje net asmeniniai žmonių santykiai – nuo jo priklausys, ar žmonės gali draugauti, kurti šeimą. Didžiuosiuose miestuose, ten kur žydai asimiliuoti, tradicijos (ir rabinas) nebeturi tokios didelės įtakos, tačiau provincijoje viskas kitaip. Jei bendruomenę valdo išmintingas žmogus – vyrauja santarvė ir pagarba. Jei rabinas „pasikėlęs“ ir despotiškas – santykiai tarp žmonių atitinkami.

Visi žinome, kokia buvo sovietų prieš religiją nukreipta politika, kuri lietė ne tik krikščionis, bet ir kitų konfesijų narius. „Raudonųjų“ atėjimas leidžia „lengviau atsidusti“ provincijos žydams, kurie yra „pavargę“ nuo savo rabino.

Tiesa, džiaugsmas dėl „išvaduotojų“ yra anaiptol ne masinis ir labai trumpas. Vos tik Stalino „saulė“ parvežama į Lietuvą, iš esmės keičiasi ir žydų padėtis. Nacionalizuojami jų verslai, krautuvėlės, fabrikai. Smulkesni sugeba įsidarbinti kažkada jiems priklausiusiuose „kromeliuose“. Stambesni… Dalis pabėga į užsienį, o tie, kurie nesuspėja – keliauja į amžino įšalo žemę…

Nepaprastai įdomu šį laikotarpį stebėti Joniškėlio Vinco Kudirkos pradžios mokyklos žydiškų klasių dienyne. Mokslo metų pradžia – spalio mėnesį. Pamokos vysta šešias dienas per savaitę – nuo pirmadienio iki sekmadienio. Šeštadieniais žydukai mokyklon neina – šabas. (Kassavaitinė judėjų šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare. Šabo metu draudžiama dirbti, kurti ugnį maistui gaminti ar net toli keliauti iš savo namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas akmenimis.) Dienyne taip ir parašyta – „Šabas“ arba „Šeštadienis“. O sekmadienį pamokos vyksta įprasta tvarka. Tačiau jau lapkričio viduryje kažkas keičiasi. Privaloma poilsio diena tampa sekmadienis, o šeštadieninį visiems būtina mokytis. Tiesa, tradicijos kol kas stipresnės nei režimas. Iki metų galo, kiekvieno šeštadienio pamokų temų laukelyje vienintelis įrašas – „Vaikai nesusirinko į mokyklą“.

Keičiasi ir mokymo turinys. Pirmokams–trečiokams tampa privaloma „Stalino biografija“, „Spalio revoliucijos atpasakojimas“ ir dainos „Москва моя“ dainavimas…

Marijampolsk

Rytoj baigiasi mokslo metai ir man sukanka devyneri. Tėvelio arbatinė bus uždaryta lankytojams. Būsiu tik aš ir mano draugai. Pasikviečiau visą savo klasę ir kaimynų Jonuką, Algį, Elzę bei Mortą. Tai bus pats geriausias gimtadienis! Tai bus pati geriausia mano vasara…“

Krečmerytė Freide. 9 metai. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudyta Žadeikių miške.

 

Žydai retai vartoja žodį holokaustas. Tai, kas nutiko Antrojo pasaulinio karo metu, jie įvardija sąvoka „šoa“, arba „katastrofa“. Iš tiesų tai buvo ne tik Abraomo tautos, bet ir visos žmonijos katastrofa, kai žlugo ne tik valstybės, miestai, bet ir tūkstantmetės vertybės…

Katastrofos laikų visuomenė yra skirstoma į tris grupes: aukos, budeliai ir „stovintys nuošalyje“ (angl. bystanders). Visi (ne tik žydai), kurie išgyveno šį laikotarpį, patenka į šią gradaciją.

Nors neramios žinios iš Vokietijos plaukė jau kelis metus, tačiau vokiečių atėjimo žydai laukė ne ką mažiau nei lietuviai. „Raudonieji komisarai“ labai greitai baigė savo „demokratinius žaidimus“ ir nacionalizavimo bei išbuožinimo politika nė kiek neviliojo ne tik lietuvių, bet ir žydų. Be to, dauguma, o ypač vyresnieji žmonės, labai gerai atsiminė Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai pasitempę, mandagūs ir paslaugūs vokiečių kariai ir karininkai buvo visiška priešprieša apiplyšusiai bolševikų armijai. „Jie kalba mums suprantama kalba ir yra civilizuoto pasaulio atstovai – blogo iš jų nereikia tikėtis“, – pakankamai dažnai to meto žydų aplinkoje sakyti žodžiai.

Getės, Šilerio ir Bacho tautos atstovai iš tiesų buvo pasitempę ir mandagūs. Tik ne su žydais.

Grynakraujai arijų rasės sūnūs gerokai skyrėsi nuo savo tėvų, mynusių Europą prieš dvidešimt metų. Vokietijoje jau aštunti metai valdžioje Hitleris. Propagandos, „smegenų plovimo“ mašina šioje šalyje veikia puikiai. Sukurta visa sistema, kaip įrodyti, jog dėl visų pasaulio bėdų kalti žydai: nuo plakatų gatvėse, nesibaigiančių „triumfo eisenų“ ir straipsnių spaudoje iki matematikos vadovėlių, kuriuose vaikai sprendžia uždavinius pagrįstus rasine neapykanta (pvz. kiek reikia nugriauti žydiškų mokyklų, kad būtų galima pastatyti vieną sporto stadioną). Šios aplinkos žmonės labai gerai žino kas yra priešas ir ką su juo reikia daryti.

Dar daugiau. Būtent Rytų Europoje vokiečiai akis į akį susitinka su tokiais žydais, kuriuos regėjo agitaciniuose plakatuose: suvargę, dėvintys juodus kostiumus, baltus marškinius ir plačiabryles skrybėles. Vakarų Europoje žydai asimiliavosi, susiliejo su vietiniais ir gerokai nutolo nuo savo tradicijų bei vertybių. Gatvėje sutiktas žydų tautybės žmogus mažai kuo skiriasi nuo vokiečio – tokie pat rūbai, šukuosena, kalbos maniera. Jis net gali valgyti kiaulieną! Dėl šios priežasties Vakarų Europos žydai sąlyginai nukentėjo mažiau.

Visiškai kitokia situacija Rytuose. Didžiulės žydų bendruomenės gyvena labai skurdžiai. Litvakas (taip apibūdinami Lietuvoje ir dalyje Baltarusijos iki Antrojo pasaulinio karo gyvenę žydai) dažnai yra nepritekliaus, skurdo sinonimas. Su tokiais lengva kovoti…

Jau 1941 metų liepos pradžioje dalis Joniškėlio Meškalaukio gatvės aptveriama spygliuota viela ir čia suvaromi visi miestelio žydai. Tai taps paskutiniu prieglobsčiu maždaug 150 žmonių.

Getas – atskiras ar izoliuotas miesto rajonas ar gyvenvietė, kurioje atskirai leidžiama gyventi tautinėms ar kultūrinėms mažumoms. Pirmuosius getus XVI a. įsteigė Italija, Ispanija ir Portugalija, vėliau Vokietija, apgyvendinti iki tol klajojusiems žydams. Gyventi atskirtiems jiems įprasta. Tad tiek trumpalaikių (kaip Joniškėlio ar Pasvalio), tiek ir kelis metus egzistavusių (Vilniaus, Kauno, Šiaulių) getų gyventojai ramūs. Taip – vyksta karas, taip – jie išvaryti iš savo namų, bet dar gyvi ir sveiki. Anksčiau ar vėliau kariniai veiksmai baigsis ir viskas vėl stos į savo vietas.

Įdomi detalė, holokaustą išgyvenę žmonės, laimingiausius metus (dienas, savaites) vadina tuos, kurie buvo praleisti gete. Viskas labai paprasta. Tuo metu dar gyvas tėvas, mama, seneliai, broliai ir seserys, dėdės ir tetos. Gyventi sunku, tačiau vis dėlto tai yra GYVENIMAS. Vėliau bus „naikinimo akcijos“, koncentracijos stovyklos, dujų kameros ir krematoriumo kaminai…

Visa tai dar bus, o kol kas lieka laukti ir tikėtis.

Didžioji dalis provincijos žydų bus pasmerkti greitai mirčiai. Tie, kuriems pasiseks labiau, pateks į didžiųjų miestų getus. Gyvendami nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, kęsdami badą, jie sugebės išlikti žmonėmis. Kaip? Tikėjimo, vilties, net iliuzijos pagalba.

Vienintelis būdas neišprotėti aplinkoje, kur kiekviename žingsnyje tyko mirtis, yra… ignoruoti pačią mirtį. Gyventi taip, tarsi šalia tavęs nebūtų karo. Jie taip ir darys. Skaitomiausia ir labiausiai paklausi Vilniaus gete veikusios bibliotekos knyga buvo D. Defo „Robinzonas Kruzas“… Žydai tapys paveikslus, rašys dienoraščius, vaidins spektakliuose… Darys viską, kad užmirštų, jog skęsta beribio skausmo ir kraujo klane. Nenoras priimti realybę bus toks stiprus, kad įgaus net absurdo formą. Kai vokiečiai Paneriuose pradeda masiškai šaudyti žydus, dalis tų, kurių nepalietė kulkosvaidžio kulkos, naktimis slapta grįžta atgal į getą pas savo šeimas ir artimuosius. Kai šie žmonės pradeda pasakoti, ką iš tikrųjų reiškia „darbas užmiestyje“ ir, kad tūkstančiai žydų vežami ne dirbti, o mirti… niekas jais netiki. Kad būtų „ramiau“, „pamišėlius“ patys žydai izoliuoja nuo aplinkinių…

1 dalis

3 dalis

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.