Kai dainuoju, žinau – gyvenu

DSC_6708

Naktimis man sapnuojasi posmai,

Negirdėtų gražiausių dainų,

Jos man širdį ramina ir glosto,

Kai dainuoju, žinau – gyvenu…

Tai daina virtę Stepono Rimkaus žodžiai, parašyti specialiai Nijolei Stepulienei. Moteris, 30 metų puoselėjusi Joniškėlio miesto ir aplinkinių kaimų kultūrą, neseniai atšventė savo šešiasdešimtą jubiliejų. Kai dainuoju, žinau – gyvenu Joniškėlio kultūros namų direktorė Nijolė Stepulienė neseniai atšventė šešiasdešimtmetį.

500 koncertų

Kultūros namuose vykusios šventinės iškilmės labiau panašėjo ne į oficialų renginį, o į senų bičiulių susiėjimą. Vaikai ir anūkai, artimieji ir draugai, kolegos ir gerbėjai skubėjo pasveikinti Nijolytę. O džiaugtis ir didžiuotis tikrai buvo dėl ko. Per tris dešimtmečius trukusią karjerą jubiliatė surengė daugiau nei penkis šimtus koncertų! Jos vaikų pop muzikos chore dainavo per šimtą Joniškėlio ir aplinkinių kaimų dainorėlių. O kur dar suaugę dainininkai? Šiuo metu Nijolė Stepulienė vadovauja septyniems (!) Joniškėlio, Švobiškio, Meškalaukio, Norgėlų ir Nakiškių vokaliniams ansambliams. Ir kiekvienam užtenka laiko, nuoširdumo, gero žodžio, šypsenos.

Jau girdžiu skeptikų balsus, bambančius apie tai, jog tai neįmanoma, kad viskas – tik formalumas ir normaliai bei kokybiškai dirbti su tiek kolektyvų – nerealu. Nepulsiu įrodinėti, o tiesiog pakviesiu įsijungti kompiuterį ir pažiūrėti Laimo Jurkaus filmuotą medžiagą (https://youtu.be/e123kGs_d_o). Manau lengvai įsitikinsite, kad už „formalumus“ niekas taip nedėkoja…

Daugybę metų Nijolė Stepulienė į rankas ima akordeoną ir pasakoja istorijas. Jubiliejinio vakaro žiūrovai buvo pakviesti į muzikinę kelionę per sudėtingą, nelengvą šios talentingos bei šviesios asmenybės gyvenimą. Skambėjo Nijolės sukurtos dainos, kurias ji atliko su savo draugais, kolegomis, buvusiais auklėtiniais. Apie Joniškėlį ir Lietuvą, meilę ir nusivylimą, gyvenimą ir netektį… Paprastose melodijose tilpo didžiuliai pasauliai, kuriuose labai nesudėtingai buvo galima atrasti save ir … pačią jubiliatę…

Tremtyje gimusi meilė

Nijolės Stepulienės gyvenimas vertas romano. Moters tėvai susipažino tremtyje. Jaunam Alytaus rajono Marcinkonių mokyklos mokytojui Algirdui Bakūnui į akis krito Irena Sketerytė iš Nereikonių kaimo. Aistros neatšaldė nei stingdantis 40 laipsnių Sibiro speigas, nei alinantys miško kirtimo darbai. Tomsko srityje, Tungusko kaime pora susituokė, o netrukus susilaukė pirmagimės Nijolės. Tremtyje gimė ir brolis Vytautas.

Būdama trijų Nijolė su šeima grįžo Lietuvą. Čia, 1961 metais gimė brolis Almantas. Gyvenimo pradžia nebuvo lengva, teko viską pradėti iš naujo: susirasti naujus namus, darbą. Laimei, gerų žmonių dėka, viskas susitvarkė. Apie tremtį namuose niekas nekalbės iki pat Atgimimo pradžios. Ir tik, kai gatvėse vėl suplevėsuos trispalvės, tėvai drebančiais balsais ir su ašaromis akyse, papasakos apie kažkada patirtą siaubą.

Datų nesureikšmina

– Tėveliui akordeonas buvo viskas, – šypsosi Nijolė, – tad užrašė mane į Pasvalio muzikos mokyklą. Šeštadienio vakarais kieme buvo rengiami pasirodymai. Močiutė susikviesdavo kaimynes, iš lovos užtiesalų padarydavome „scenos“ užuolaidas ir mes koncertuodavome. Pirmose eilėse visuomet sėdėdavo iš laimės švytintis tėvelis…

Akordeonas patiko ir Nijolei. Tiesa, dar mokyklos laikais kartais pabumbėdavo, kad groja ne kokiu smuiku ar fleita, o dideliu ir nelengvu instrumentu, kurį jaunai mergaičiukei tampyti buvo ne taip jau ir paprasta.

Muzika traukė, tad po vidurinės Nijolė įstojo į Panevėžio Jono Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Baigiant ją – gimė dukrytė Estela. Jaunos chorvedybos specialistės gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Tais laikais niekas nežino apie motinystės atostogas ir jaunai mamai, praėjus dviem mėnesiams po gimdymo, teko eiti dirbti. Kad būtų arčiau pirmagimės – įsidarbino kasininke Joniškėlio geležinkelio stotyje.

Rytą vakarą bėgiais puškuoja siaurukas. Nestovi vietoje ir Nijolės gyvenimas. Užsakymų netrūksta: vestuvės, baliai, vakaruškos. Moteris netrunka pagarsėti kaip gabi, gera ir smagi muzikantė. Jai net nereikia natų – pakanka vieną kartą išgirsti populiarią melodiją ir jos akordeonas, susirinkusių nuostabai ir džiaugsmui, verkia, juokiasi ar pasakoja balades…

Tuo metu – pats agitbrigadų įkarštis. Joniškėlio kultūros namų režisierė Vanda Petrauskienė pakviečia Nijolę prisijungti prie naujai suformuotos, to meto negeroves pašiepiančios, komandos. Tada ji pirmą kartą užlipa ant scenos.

– Buvo baisu. Drebėjo rankos ir kojos, – prisipažįsta Nijolė.

Naujoji veikla įtraukia. Prasideda repeticijos, gastrolės. Vis dažniau tenka atsiprašyti iš darbo. Monotoniškas sėdėjimas ir žiūrėjimas į pasaulį per traukirynių stoties kasininkės langelį tampa nebemielas. Tad, kai Nijolei pasiūloma tapti Joniškėlio kultūros namų direktore, ji ilgai nesvarsčiusi sutinka.

– Pernai buvo trisdešimt metų, kaip dirbu šį darbą. Nesureikšminu šios datos. Niekada nesijaučiau administratore. Visuomet buvau su kolektyvais dirbantis vadovas, – teigia jubiliatė. Iki šiol gyvas netekties skausmas Nijolė Stepulienė stačia galva pasineria į naują veiklą. Suburia folkloro ansamblį, vaikų vokalinį kolektyvą. Darbas sekasi ir, atrodo, belieka džiaugtis gyvenimu.

Deja – neilgai. Nelaimė trenkia pačioje netikėčiausioje ir labiausiai pažeidžiamoje vietoje. Dukrai Estelai diagnozuojama sunki ir reta liga – necukrinis diabetas. Dabar ji iš dalies pagydoma, o tuo metu… Net ir praėjus beveik dviems dešimtmečiams Nijolė negali sutramdyti ašarų:

– Jai buvo išrašyti labai stiprūs vaistai, nuo kurių vartojimo išsivystė auglys… Po operacijos ji neatsigavo… Man… jos… labai… trūksta…

Estela išėjo aštuoniolikos. Tai buvo juodžiausias ir sunkiausias Nijolės gyvenimo periodas. Neviltis, skausmas, kaltės jausmas vedė bedugnes link. Ir, kai atrodė, jog gyvenimo niekas nebegali pakeisti – įvyko stebuklas. Moteris pradėjo lauktis. Pagrandukės Dominykos gimimas tapo tuo gelbėjimosi ratu, kuris privertė palūžusią moterį iš naujo permąstyti gyvenimą, atsitiesti ir tvirtai atsistoti ant kojų.

„Suplėšė“ tris akordeonus

Nijolė nesigaili dėl savo pasirinkimo ir teigė esanti laiminga:

– Nors tai sunkus ir prastai apmokamas darbas, tačiau savęs kitur neįsivaizduoju. Man patinka, nors kitiems tokio nelinkėčiau. Tai veikla, kuri iš esmės neturi apčiuopiamo rezultato. Bėgi, darai, stengiesi, nemiegi naktimis. Renginys įvyksta – ir viskas. Nieko nelieka. Sunku. Be to, juk šalia visų kitų pareigų, privalai būti ir dailininkas, ir scenografas, ir apšvietėjas. Kad kažkas įvyktų, dažnai tenka prisidėti ne tik darbu, bet ir nuosava alga. Per savo darbo metus „suplėšiau“ tris akordeonus, kuriuos pirkausi pati… Tačiau taip buvo visada ir kitaip nebemokėčiau. Tiesa, kartais labai norėčiau pagyventi „kaip visi“ – turėti laisvą savaitgalį ir tiesiog pabūti su šeima. Sunku, kai mažoji Dominyka nuolat teiraujasi: „Mamyte, gal bent šį šeštadienį pabūsi namie?“

Moteris teigia, kad per trisdešimt metų pasikeitė ir žiūrovai:

– Anksčiau salės buvo pilnos. Dabar privilioti žiūrovus labai sunku. Nežinau kas kaltas. Gal visi per daug viskuo persisotinę. Pramogų ieško internete, televizijoje. O gal ir nebeįdomu, nebemokame sudominti, suintriguoti. Todėl, kai ateina laikas, reikia užleisti vietą jauniems, tiems, kas turi naujų minčių, idėjų. Laukiu pensijos ir nė kiek jos nebijau. Auga derama pamaina, todėl žinau, kad mano vietą bus kam užimti. Liūdna ir skaudu tik dėl vieno – pradėjau dirbti drėgnuose ir pelėsiais dvokiančiuose kultūros namuose, iš tokių pat, nepasikeitusių, teks išeiti ir į pensiją…

„Jie yra mano šviesa…“

Visą gyvenimą Nijolė Stepulienė save kažkam dalino. Vaikams, artimiesiems, kolektyvams, scenai. Ar turi tokia filantropija dividendų?

– Jums reikia matyti akis tų senukų, kurie renkasi dainuoti. Kažkieno vaikai užaugę ir išsilakstę po pasaulį, vieniši ir pasenę. Kiekviena repeticija šiems žmonėms – tai mažytė šventė. Jie trokšta bendravimo, trokšta buvimo kartu. O kai šalia to prisideda muzika, tampame viena šeima. Tai ir yra didžiausia dovana man, – sako Nijolė. – Kita vertus, aš turiu labai gerus vaikus. Sūnus Žydrūnas Norvegijoje dirba draudimo kompanijoje. Ignas Anglijoje elektronikos specialistu, dukra Eglė Londone augina anūką Kajų. Nors jie toli, aš to nejaučiu. Kiekvieną dieną kalbamės „Skype“. Aš matau juos, jų akis, jų veidus. Matau, kaip keičiasi ir auga. Visada galiu apsikabinti savo mažąją Dominyką. Jie yra mano šviesa. Per juos sugrįžta visa tai, ką esu per tuos metus atidavusi. Ir jei manęs paklausite, kas yra laimė, aš jums atsakysiu. Kiekvienai motinai nėra didesnės laimės išgirsti savo sūnų, tariantį žodžius, kuriuos per jubiliejų man pasakė Ignas: „Jei ne tu – mes tokie niekada nebūtume buvę…“

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.