Galimybė rinktis – didžiausia gyvenimo dovana

Justas 1 (1)

Iš Valdeikių kilęs Justinas Garbštas didžiuojasi kelionėse gauta neįkainojama patirtimi. Vido DULKĖS foto.

– Esu pasaulio pilietis, kuris niekada neužmirš savo šaknų. Kad ir kur bebūčiau, visada atsimenu, kas ir iš kur aš esu. Prisimenu lietuviškas šventes, tradicijas, papročius. Man tai yra labai svarbu, – sako valdeikietis Justinas Garbštas. Apie tolimus atšiaurius kraštus, sąmonę ir protą išlaisvinančias keliones bei neaprėpiamą pasaulį bus šis Naujųjų metų išvakarių pokalbis.

Dėl svajonės metė darbą

Justinas Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė transporto inžineriją. Pagal specialybę įsidarbino vienoje valstybinėje įstaigoje. Iš pradžių naujas darbas traukė, buvo įdomu, gaunamos stabilios pajamos. Tačiau jaunuoliui kažko vis trūko.

– Atsikeli rytą ir supranti, jog tavęs laukia dar viena eilinė diena, eilinė savaitė, eilinis mėnuo… Išdirbau ten pustrečių metų ir pamačiau, kad niekas nesikeičia, viskas kartojasi… – prisimena Justinas.

Tuo metu pradėjo rimtai svarstyti galimybę tapti civilinės aviacijos pilotu. Pasirinkimas neatsitiktinis. Į dangų jaunuolis pirmą kartą pakilo būdamas gal vienuolikos metų. Penktąjį vandenyną pažinti padėjo geras tėvo bičiulis, šviesios atminties lakūnas Vytautas Lapėnas, kuris savo mažu dviviečiu lėktuvėliu atskrisdavo į šalia esantį Nakiškių aerodromą.

– Porą vasarų yra tekę praleisti Įstros aeroklube. Dienomis tvarkydavau aplinką, o vakarais su Vytautu ar kuriuo instruktoriumi kildavome į dangų. Man savarankiškai leisdavo atlikti viską, nuo variklio paleidimo iki pakilimo. Buvau paauglys, nelabai mokėjau važiuoti automobiliu, tačiau jau valdžiau lėktuvą. Tai fantastiškas jausmas. Ypač tas momentas, kai tu atsiplėši nuo žemės ir pereini į visiškai kitokią erdvę, kurios paprastame gyvenime nepamatysi. Tai mane žavi iki pat šių dienų, – teigia Justinas.

Dangus traukė ir jaunuolis ėmė aktyviai domėtis, kur ir kaip būtų galima įgyti perspektyvią komercinių avialinijų lakūno specialybę. 4–5 metus trunkančios universitetinės studijos netraukė, tad teko ieškoti alternatyvos. Justinas surado privačią, Vilniuje įsikūrusią mokyklą, kurioje aviatoriai paruošiami per dvejus metus. Tačiau yra vienas „bet“ – kaina.

– Už tokią sumą Vilniuje galima nusipirkti pusę buto, – šypsosi pašnekovas.

Justinas paskaičiavo, kad norint susimokėti už mokslus, valstybinėje įstaigoje jam teks dirbti 10 metų. Ir tai – su sąlyga, jei nepirks maisto ir nesinuomos buto…

Du mėnesius dvejojęs, 2011 metų sausio 2 dieną vyras parašė pareiškimą ir išėjo iš darbo.

 

Nuostabi, klaidų neatleidžianti stichija

Norvegija2

Darbas jūroje reikalauja ne tik gero fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo, kantrybės.

Ilgai svarstęs kuo užsiimti, nusprendė važiuoti į Norvegiją bei įsidarbinti laive.

– Laivai ir jūros tuo metu man buvo nežinomas pasaulis…

Norvegijoje laivų – tūkstančiai, tačiau kaip paaiškėjo, įsidarbinti juose nėra paprasta.

– Elektroniniu paštu siunti savo CV, o po to skambini. Standartinis pokalbis skamba maždaug taip:„Sveiki, aš ieškau darbo laive, gal turite ką pasiūlyti pradedančiojo pozicijoje?“ „Ar jums yra tekę būti jūroje?“ „Esu plaukęs keltu…“ „Kai paplaukiosite bent metus – paskambinkite vėl.“

Per du mėnesius Justinas paskambino į beveik 400 laivų ir visur atsakymas būdavo toks pat. Jau buvo beprarandąs viltį, kai vieną dieną sulaukė telefono skambučio su klausimu, kokiame mieste randasi ir ar galėtų po valandos išplaukti į jūrą.

Laivas stovėjo Olesiundo prieplaukoje. Tame pačiame mieste buvo ir Justinas, tad po valandos jis jau lipo į denį.

Buvo lapkritis. Šiaurės jūroje – audrų ir liūčių sezonas. Vos išplaukęs laivas pateko į didžiausią tų metų audrą.

– Keturios paros išbrauktos iš gyvenimo. Iš karto susirgau jūros liga. Valgyti negaliu, atsistoti negaliu, vos pakeliu galvą – viskas sukasi. Mintis viena – greičiau į krantą, toliau nuo šitos nesąmonės! – prisimena Justinas.

Tačiau bangos nurimo, jūrligė baigėsi ir jaunuolis ėmėsi darbo. Jūrininko karjerą pradėjo patruliniame laive, kuris neleidžia žvejybiniams laivams per daug priartėti prie naftos platformų, kad nebūtų sugadinta brangi išgavimo įranga. Patruliavimas vyksta visą parą. Žiūronų, radarų pagalba stebima teritorija, o pastebėjus draudžiamoje zonoje plaukiančius laivus, jie įspėjami. Tokie budėjimai trunka iki 6 savaičių. Tik, kai atvyksta kitas patrulis, galima grįžti į krantą.

Teko paragauti ir žvejo duonos. Šiaurės, Norvegijos ir Barenco jūrose Justinas gaudė menkes, skumbres bei silkes.

– Norint būti jūrininku, nepakanka vien nesirgti jūros liga. Reikalingas ne tik geras fizinis, bet ir psichologinis pasirengimas, kantrybė. Tai ne kruizinis laivas, plaukiantis šiltą vasarą. Čia žiema, sniegas, ledas, vėjas. Laivas nuolat mėtomas ant bangų. Tokioje aplinkoje tenka dirbti nuolat. Reikia ne tik išmesti ir suvynioti kartais net pusės kilometro ilgio tinklą, bet ir išpainioti žuvį, ją išdarinėti, tvarkingai sudėti į triumą. Kadangi žuvis nešaldoma, o tik vėsinama, tad jūroje galima praleisti ribotą laiką. Kuo daugiau žuvies pagausime per tas kelias dienas, tuo didesnis bus atlygis, tad darbo diena trunka ir 14, ir 16 valandų.

Būtina ir greita reakcija bei geras bendros situacijos suvokimas. Aplink tave – kilometrai virvių. Ne tą užkabinsi – kažkas nutrūks, suplyš, ar net prarasi tinklą. Ne ten pastatysi koją – besivyniojanti virvė įtrauks tave į jūros gelmę… Pavojų daug. Per mano tris darbo metus esu matęs ir sulaužytų kojų, ir sutrupintų kaulų. Klaidos jūroje yra neatleistinos, – teigia Justinas.

Pokalbio metu nesunku pajusti, kad pašnekovui uždarbis už sunkų darbą nėra pats svarbiausias dalykas. Nelengvą darbą atšiaurioje aplinkoje kompensuoja unikali gamta.

– Vieną kartą fiorduose žvejojome silkes. Buvo žiema, naktis, pilnatis. Tolumoje bolavo apsnigtos kalnų viršūnės, danguje švysčiojo šiaurės pašvaistė. Visą šį grožybių kokteilį papildė nežinia iš kur atplaukę banginiai… Gražesnių saulėtekių ir saulėlydžių nei jūroje, aš niekur nesu matęs. Nors kartais būdavo taip, kad saulės iš viso nematydavome. Kai gruodžio viduryje žvejoji Barenco jūroje, prašviesėjimas ties horizontu – viskas, ką galima pavadinti „saule“. Tokioje aplinkoje prarandi suvokimą – naktis dabar ar diena, – pasakoja nuotykių ieškotojas.

Darbas jūroje padėjo Justinui gerokai priartėti prie savo svajonės. Kalbėjomės Naujųjų metų išvakarėse, kai jis buvo ką tik išlaikęs paskutinį teorijos egzaminą. Iki piloto licencijos liko 40 praktinio skraidymo valandų. Vyras tikisi, kad iki kitų metų vidurio viskas bus baigta ir jis pakils į dangų.

 

Kalnų žygį nutraukė karas

Noras pažinti pasaulį, pamatyti, pajusti, išbraidyti atokiausius jo kampelius – Justino kraujyje. Dar būdamas studentu jis dalyvavo „Work and travel“ („Dirbk ir keliauk“) programoje, kurios pagalba dvi vasaras praleido Aliaskoje. Dirbo ir keliavo.

– Aliaska, jos gamta man paliko neišdildomą įspūdį. Valstijos dydis – kaip pusė Europos, o gyventojų vos vienas milijonas. Tai ypatingi žmonės, kurie skiriasi ne tik nuo mūsų, europiečių, bet ir nuo pačių amerikiečių. Jų širdyse daugiau laisvės, nėra miestietiškų suvaržymų, tiesiog – daro tai, kas jiems patinka. Buvau sutikęs porą, kurie medaus mėnesį šventė šešerius metus. Ir ne bet kaip! Su baidarėmis vandenyno pakrante jie iškeliavo į negyvenamą vietą, toli nuo bet kokios civilizacijos. Tris metus statė ten namą, po to, tris metus gyveno jame. Aš tokiam žygiui nesiryžčiau, tačiau pasimokyti iš tokių žmonių tikrai yra ko.

Baigęs studijas, su draugais išvyko į Gruziją. Buvo suplanuota rimta alpinistinė ekspedicija. Kalnuose bičiuliai planavo praleisti mėnesį. Prisipirko maisto, pasiruošė įrangą. Deja, sumanymui nebuvo lemta tapti realybe, tą dieną, kai reikėjo eiti į kalnus – prasidėjo Rusijos – Gruzijos karinis konfliktas.

– Iš pradžių nepatikėjome, bet, kai įsijungę televizorių pamatėme kas vyksta Osetijoje ir Abchazijoje, supratome, kad tai rimta.

Gruzija2

2008 metų Gruzijos–Rusijos karinis konfliktas. Keliautojai kalnų kelyje sutiko rusų tankų koloną.

Tačiau lietuviai nebūtų lietuviais – į kalnus jie patraukė ir net praleido ten penkias dienas. Visą laiką iš draugų ir artimųjų plaukė prieštaringos žinutės. Vieni ragino kuo greičiau grįžti, kiti priešingai – rekomendavo, jei pakanka maisto, likti kalnuose, nes slėnyje vyksta negeri dalykai.

– Kalnuose būtume pasilikę ir ilgiau, tačiau iš ambasados gavome žinią, jog rusai paskelbė šnipų iš Ukrainos ir Baltijos šalių paiešką. Kadangi buvome Rusijos pasienyje, likimo nusprendėme daugiau nebetampyti už ūsų. Nusileidome žemyn.

Iki Tbilisio – 500 kilometrų, keliai užimti. Namo teko keliauti per Turkiją.

2009 metais Justinas gavo netikėtą pasiūlymą kartu su speleologais vykti į Krymą (tuo metu jis priklausė Ukrainai) tyrinėti vietos urvų. Tai buvo dar viena Terra incognita, dar vienas iššūkis, į kurį vyras nėrė stačia galva.

– Dešimt dienų, nuo ryto iki vakaro, tarsi kurmiai lindėjome po žeme. Tai buvo dar viena visiškai nauja patirtis. Pirmiausia supratau, jog nesergu klaustrofobija (juokiasi). Į vieną urvą nusileidome anga, kuri tik šiek tiek platesnė už mane. Kai reikėjo pakilti į virš – įstrigau. Nei pirmyn, nei atgal! Iš karto prisiminiau Mikę Pūkuotuką, kuris po gausių vaišių pas Triušį, įstrigo urvo angoje. Baisu nebuvo. Gal tik kiek nejauku. Esi visiškai akmeninėje aplinkoje, siaurame koridoriuje, kuriame gali girdėti savo širdies plakimą. Kolegos per porą valandų padarė virvių sistemą, kurios pagalba pats save išsitraukiau į paviršių.

Krymas-urvai6

„Kryme dešimt dienų, nuo ryto iki vakaro, tarsi kurmiai lindėjome po žeme.“

Justino teigimu, po žeme galima rasti ne ką mažiau įspūdingą Visatą.

– Žmogaus nepaliesti urvai panašūs į šventyklas. Švarūs stalaktitai ir stalagmitai, tyla, tamsa. Buvo labai netikėta ten, apačioje, rasti gyvybę – kažkokias samanas, grybus, gyvūnų kaulus. Vaizduotę audrina tai, kad po žeme randi ne vieną urvą, o ištisas sistemas. Jei keliaudamas (šliauždamas) nesižymėtum kelio, galėtum labai greitai pasiklysti ir niekada nebesugrįžti atgal.

 

Kelionė prie Pasaulio stogo

2012 pavasarį, tik grįžęs iš jūros, Justinas išskrido į Nepalą. Pasak pašnekovo, tai įsimintiniausia jo kelionė.

Pirmieji vaizdai, kuriuos išvydo pakeliui į viešbutį, sukrėtė. Daugybė gatvėse gyvenančių žmonių. Kažkas taiso batus, kažkas dantis… Čia pat gyvena, miega… Tačiau praleidęs egzotiškoje šalyje beveik mėnesį, pabendravęs su vietiniais, jis pakeitė savo nuomonę.

– Tai jų kasdienybė, gyvenimo būdas. Kiekvienas didžiuojasi savo darbu ir aš abejoju, jei būtų galimybė kažką keisti, ar tie žmonės ja pasinaudotų.

Dvi savaites kartu su bičiuliais Justinas keliavo po Nepalo šventyklas ir miestus. Kai draugai sugrįžo namo, keliautojas liko ir dvi savaites praleido kalnuose.

– Keliavau aplink Anapurnos kalną. Jo aukštis 7 kilometrai, jei nori apeiti aplinkui, susidaro beveik 500 kilometrų trasa. Aš pasirinkau trumpesnę, maždaug 200 kilometrų atkarpą ir per dvi savaites ją įveikiau, – prisimena pašnekovas.

Nors keliavo vienas, bet nebuvo vienišas. Maršrutas driekėsi senaisiais pirklių keliais, kuriais išraizgyti visi Himalajai, tad nuolat kažką sutikdavo.

– Skambės keistai, tačiau net keturių kilometrų aukštyje galima rasti kavinę, kur bus patiektas visai neprastas steikas. Tad ir keliauja asiliukų vilkstinės į kalnus, nešdamos mėsą, daržoves, dujas. Tiesa, asilais galima pasikliauti tik iki trijų kilometrų, aukščiau – jiems per šalta. Ten – jakų valdos. Man pačiam tose kavinėse neteko valgyti. Kadangi buvau per mažai pasiėmęs pinigų, tai visas dvi savaites mitau tik ryžiais ir arbata.

Justinas prisiminė ir smagų nutikimą.

– Vieną rytą atsikėliau anksčiau ir patraukiau į kelią. Kalnuose, siaurame takelyje sutikau jakę, kuri ką tik buvo atsivedusi jauniklį. Kalnas status, šlaitu nepraeisi. Jakė visa savo povyza davė suprasti, kad geriau nesiartinčiau… Teko sukaupti visus alpinistinius įgūdžius ir aplenkti nenumatytą kliūtį.

Nepalas4

„Kalnuose, siaurame takelyje sutikau jakę, kuri ką tik buvo atsivedusi jauniklį…“

 

Svajoja apie… anūkus

Justinui – 29 metai. Lindęs po žeme ir skridęs dangumi, plaukiojęs atšiauriose jūrose ir vaikščiojęs vietomis, kur beveik neužklysta žmonės, šiandien Justinas svajoja apie tolimas Ramiojo vandenyno Polonezijos salas. Ar nebūtų laikas „susitupėti“?

– Kartais klausiu savęs, kas yra laisvė. Vieno atsakymo nerandu. Kuo daugiau žinau, tuo sunkiau jį rasti. Esu dėkingas savo tėvams už vertybinius pamatus, kuriuos man perdavė. Toliau – gyvenimo universitetas, kuris man suteikė ne tik neįkainojamą patirtį, bet ir galimybę rinktis savo kelią. Juk kiekvienas pasirinkimas atveria naujus, dar nematytus horizontus. Pirmiausia noriu įgyvendinti savo planus, svajones, o tik tada kurti šeimą. Artimiems žmonėms aš noriu atsiduoti 100 procentų. O kai būsiu senas, norėčiau turėti gaublį ir krūvą anūkų. Susėstume vakare kartu, aš jiems rodyčiau vietas, kuriose kažkada lankiausi ir pasakočiau istorijas…

Justino Garbšto nuotraukos.

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.