GYVENIMO SKONIS
Žemė ir vėl užsnūdo,
Kantriai pavasario lauks,
Kolei ir vėl gegužis
Žydinti džiaugsmą prišauks.
Laiškus tau parašysiu
Savo mintim ir godom,
O gal tik i baltą sniegą
Savo vaikaičių pėdom.
O snieguos šermukšniai raudoni,
Taip raudoni – praeit negali.
Jų uoga – gyvenimo skonis,
Viliojanti, bet karti.
NERAŠYK, JEI GALI…
Rašau, nors rašalas jau baigias
Ir galbūt nieks nebeskaitys.
Kai lapkrity pirmoji snaigė
Veidu lyg ašara nuslys.
Rašyk, rašyk, medum ar liepom,
Gal tavo žodziai ką paguos.
Suriški juos į margą juostą
Ir išdalink, padovanok.
Saulelydžių ugnim uždeki,
Pažadink rytmečių žvarbom.
Tegu palies bent viena širdį
Vis tiek avansu ar skolon…
IŠĖJUSIAI
Be Tavęs nužydejo linai,
Be tvarkos išsisėjo aguonos,
Laukia klėty kviečiai ir rugiai,
Tik Tu nebeiškepi duonos.
Ar žinai, kad jau mūsų keliais
Tapsi naujos, mažutės pėdos,
Kad laikas sustojo tik Tau,
O mūsų gyvenimas bega.
Ar nuo savo žvaigždės matai? –
Mes ir vėlei rugių prisejom.
Ir dėkojam už tai, kad buvai,
Kai labiausiai Tavęs reikėjo.
Stanislava Vaitekuniene
Be First to Comment