GYVENIMO SKONIS

 

GYVENIMO SKONIS

Žemė ir vėl užsnūdo,

Kantriai pavasario lauks,

Kolei ir vėl gegužis

Žydinti džiaugsmą prišauks.

Laiškus tau parašysiu

Savo mintim ir godom,

O gal tik i baltą sniegą

Savo vaikaičių pėdom.

O snieguos šermukšniai raudoni,

Taip raudoni – praeit negali.

Jų uoga – gyvenimo skonis,

Viliojanti, bet karti.

 

NERAŠYK, JEI GALI…

Rašau, nors rašalas jau baigias

Ir galbūt nieks nebeskaitys.

Kai lapkrity pirmoji snaigė

Veidu lyg ašara nuslys.

Rašyk, rašyk, medum ar liepom,

Gal tavo žodziai ką paguos.

Suriški juos į margą juostą

Ir išdalink, padovanok.

Saulelydžių ugnim uždeki,

Pažadink rytmečių žvarbom.

Tegu palies bent viena širdį

Vis tiek avansu ar skolon…

 

IŠĖJUSIAI

Be Tavęs nužydejo linai,

Be tvarkos išsisėjo aguonos,

Laukia klėty kviečiai ir rugiai,

Tik Tu nebeiškepi duonos.

Ar žinai, kad jau mūsų keliais

Tapsi naujos, mažutės pėdos,

Kad laikas sustojo tik Tau,

O mūsų gyvenimas bega.

Ar nuo savo žvaigždės matai? –

Mes ir vėlei rugių prisejom.

Ir dėkojam už tai, kad buvai,

Kai labiausiai Tavęs reikėjo.

Stanislava Vaitekuniene

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.