Liga, išmokiusi džiaugtis gyvenimu

o1

Apie mirtiną ligą ir sunkią kova su ja Audronė Bružienė kalba stebėtinai ramiai ir pasitikinčiai. Vido DULKĖS nuotrauka

Vėžys. Diagnozė, kurią išgirdęs krūpteli net pats stipriausias žmogus. Nepaisant šiuolaikinės medicinos pasiekimų, daugumai žmonių ši liga skamba kaip mirties nuosprendis. Pacientus gąsdina ne tik diagnozė, bet ir vėžio gydymas, kuris yra sudėtingas bei neretai sunkiai pakeliamas. 3 procentai Lietuvos gyventojų kovoja su šia liga.

Apie tai, kad serga onkologine liga, Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokyklos mokymo dalies administratorė Audronė Bružienė sužinojo daugiau nei prieš dešimtmetį.

– Balandžio mėnesį sukaks 12 metų, kai man buvo atlikta pirma chemoterapija, – prisimena Audronė. – Ši liga man buvo tarsi Dievo dovana, padėjusi visiškai pakeisti požiūrį į gyvenimą. Mus supantis pasaulis nepakito, tačiau savo viduje aš viską priimu kitaip. Vėžys išmokė mane džiaugtis gyvenimu.

Piktybiniai navikiniai dariniai gali susiformuoti bet kokioje kūno dalyje, bet kokiame organe ir iš bet kurios ląstelės. Lietuvoje apie 100 tūkst. žmonių gyvena su vėžio diagnoze, t. y. vėžiu serga apie 3 proc. mūsų šalies gyventojų. Kasmet nustatoma apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų: daugiausia diagnozuojama prostatos – apie 2 tūkst., odos – apie 1,8 tūkst., žarnyno – apie 1,5 tūkst., krūties – apie 1,3 tūkst., plaučių – apie 1,2 tūkst.

Kad serga vėžiu, suprato pati

Prieš keliolika metų Audronė vežė savo motiną į medicininę konsultaciją. Kartu vyko ir gera jos draugė. Dar neperžengus kabineto slenksčio gydytoja jai pasakė: „Aš tavęs nepriimsiu. Privalai kuo skubiau vykti į onkologijos skyrių!“ Kai vidun užėjo Audronė, medikė įspėjo: „Įsidėmėk savo draugės veido spalvą – taip atrodo vėžys“.

Nuojauta gydytojos neapgavo, jaunai moteriai iš tiesų buvo diagnozuotas vėžys. Netrukus ji mirė, palikusi mažamečius vaikus našlaičiais.

Vieną kartą Audronė vaikščiodama po turgų žvilgtelėjo į ten stovėjusį veidrodį ir… nepažino savęs. Kažkada skaisti veido oda buvo tapusi pilka. Tokia pati, apie kurią kažkada įspėjo gydytoja…

– Ir be medikų diagnozės supratau kas man yra. Iš pradžių buvau pasiryžusi niekam nieko nesakyti. Tiesiog numirsiu – ir bus baigta. Nebijojau mirties. Tačiau vėliau supratau, kad ateis laikas, kai aš negalėsiu nuslėpti savo ligos ir visiems tapsiu našta. Pasakiau sūnui. Jis nepatikėjo, vis vylėsi, kad aš išsigalvoju… Sūnus ir nuvežė į konsultaciją… Kai išėjau iš gydytojo kabineto, koridorius buvo pilnas žmonių. Susiradau jį žvilgsniu ir linktelėjau galva, duodama suprasti, jog atsakymas yra teigiamas. Sūnus be žodžių apsisuko ir verkdamas nuėjo… Tai buvo ta akimirka, kai aš supratau, jog noriu gyventi… Pažadėjau sūnui ne tik gydytis, bet ir pasveikti. Mes važiavome namo, o jis man visą kelią kartojo: „Mama, kai tu pasveiksi, mes važiuosime kur nors toli toli į šiltus kraštus…“

Iki šiol daug kalbama apie vėžio paveldimumą: žinomi BRCA genai, kurie didina krūties vėžio riziką, kai kurios genų mutacijos yra svarbios plaučių, odos vėžio vystymuisi, melanomai, tačiau paveldima ne liga, o tik polinkis ja sirgti. Be to, genetiniai veiksniai lemia tik 5–10 proc. vėžio atvejų, likusius – gyvenimo būdas. Rūkymas net 90 proc. atvejų sukelia plaučių vėžį, netinkama mityba, per mažas augalinės kilmės produktų vartojimas, nutukimas turi įtakos gimdos, inkstų, krūties vėžio vystymuisi. Taip pat, piktnaudžiavimas alkoholiu, aplinkos užterštumas, jonizuojamoji spinduliuotė, UVA spinduliai, kai kurie medikamentai (hormonai, kt.), cheminės medžiagos (asbestas, kadmis, nikelis, kt.) – visa tai neigiami veiksniai, didinantys onkologinių ligų riziką

Nuo mamos slėpė diagnozę

Prabėgus savaitei po diagnozės nustatymo, Audronės jau laukė pirmieji chemoterapijos seansai. Vėliau – operacija, radiologinis gydymas. Apie sudėtingas, daug kančių sukėlusias procedūras, moteris kalba su stebėtinu ramumu.

– Tai tie patys vaistai, kuriuos mes kasdien, dažnai labai neapdairiai, vartojame saujomis…

Net sirgdama sunkia liga Audronė neėmė nedarbingumo lapelio.

– Grįžtu iš„chemijos“ ir einu tiesiai į darbą. Kai pasidarydavo nepakeliamai blogai, įsijungdavau kompiuteryje kažką linksmo, kad ir „Klausimėlį“, iš širdies pasijuokdavau – tapdavo lengviau.

Apie chemoterapiją, lydimą vėmimo ir nuolatinio pykinimo pašnekovė šneka su ironijos gaidele.

– Tave tampo taip, lyg vemtum ne skrandžiu, o kiekviena savo ląstele… Bet juk žmonės taip pat geria alkoholį, nors žino, kad vems… O čia tik mano gydymo dalis.

Audronė prisipažįsta, jog labiausiai bijojo ne skausmų ir mirties, o dėl savo motinos. Neramino mintis, kad sužinojus dukros diagnozę, gali kritiškai pablogėti senolės sveikata, todėl su artimaisiais nusprendė apie sunkią ligą nekalbėti.

– Nuo nieko neslėpiau kas man yra, tik vis kartojau ir prašiau, kad mama to neturi sužinoti. Kaimas nepasakė… Kai reikėdavo vykti į chemoterapiją, sakydavau, jog važiuoju į seminarą. Kai pajutau, jog tuoj pradės slinkti plaukai, pasakiau mamai, kad einu dažytis plaukų. Kai kitą rytą nuėjau pas ją be kuokšto garbanų – kaltę suverčiau neva nekokybiškiems plaukų dažams… Viskas buvo labai smagiai „sukama“, tačiau man atrodo, viduje ji jautė. Kai pati merdėdama gulėjo patale, vis kartojo „tu tik rūpinkis savimi“. Ji taip ir nesužinojo… Sąžinė griaužia… Nenorėčiau, kad su manimi kas taip pasielgtų…

Audronė nutyla. Po kurio laiko atodūsiu išsiveržia žodžiai:

– Būdavo, grįžti po gydymo namo, naktį nubundi, tylu ir tiesiog fiziškai jauti sėlinančią baimę… Šalia manęs guli žmogus, kuris dar gyvens, o man nežinia kiek liko…

Higienos instituto duomenimis Pasvalio r. 2014 m. 10 000 gyventojų teko 302,65 mirties atvejai nuo piktybinių navikų (Biržų r. – 339, Kupiškio – 371, Panevėžio r. – 238, Panevėžio m. – 239, Rokiškio r. – 378 atvejai). Lyginant bendrai visos Lietuvos rajonų rodiklius, Pasvalio rajono rodikliai deja, yra

Kiekviena diena verta knygos

– Jūs negalvokite, čia džiaugsmo ašaros. Šalia manęs kiekviename žingsnyje buvo Dievas, todėl aš nebijojau, visur ėjau su šypsena. Buvau apsupta supratingų artimųjų, draugų ir bendradarbių. Žinojau, kad už mane buvo meldžiamasi, todėl tikėjau, jog pasveiksiu. Tiesa, buvo ir tokių, kurie sužinoję diagnozę, mane tarsi „nurašė“, „išbraukė“ iš savo gyvenimo. Buvo keista, tačiau jau geriau „nurašymas“ negu gailestis.

Su ypatingu nuoširdumu Audronė prisimena ir ligoninėje praleistą laiką.

– Aš galvoju, kad tie, kas negražiai atsiliepia apie gydytojus, yra ne mūsų šalies piliečiai. Būdama ligoninėje aš sutikau begalę žmonių, iš kurių patyriau daugybę gėrio. Kai kas sako, jog aš fantazuoju, tačiau iš tiesų ten dirba fantastiškos asmenybės ir savo srities žinovai. Net mintis nekilo kam nors duoti kyšį.

Kalbai pasisukus apie tokio pat likimo moteris, nejučia imu stebėtis kiek daug šviesos ir vilties gali būti tokioje, iš pirmo žvilgsnio beviltiškoje vietoje, kaip onkologinių ligonių palata.

– Atėjus į naują palatą visada sakydavau, kad gyvensime draugiškai. Taip ir būdavo. Dalindavomės kuo kas turi, palaikydavome, padėdavome viena kitai. Esu tikintis žmogus. Kai kasdieniame gyvenime imi kalbėti apie tikėjimą, labai dažnai sulauki skeptiško vertinimo. Ten, ligoninėje, nebuvo nė vieno, kuris būtų pasakęs, jog Dievo nėra. Per visą tą laikotarpį aš, ko gero, tik vieną kartą mačiau iš tiesų bet kokią viltį praradusį žmogų. Tai buvo moteris, kuriai diagnozavo vėžį. Tačiau, ji labiau išgyveno ne dėl sunkios ligos, o dėl neseniai palaidoto sunkiai sirgusio sūnaus.

Audronė teigia, jog kiekviena ligoninėje praleista diena verta atskiros knygos. Nors daugumos tų moterų jau nebėra, jų išmintis, dvasios stiprybė ilgam įsirėžė į mūsų pašnekovės širdį. Liko tik prisiminimai.

Žodis po žodžio ir mes – palatoje, kurioje telpa visas pasaulis.

Kažkieno vienatvė.

Visos ligonės tarsi susitarę nešioja baltas kelnes, išskyrus vienišą močiutę, kuriai Audronė padovanojo savąsias.

Kažkieno išmintis.

Lovos kaimynė vis pasakoja, kaip jos kačiukas labai mėgsta laižyti sviestą ir nesiartina prie margarino. Ką šis pasakojimas reiškia, Audronė supras tik tada, kai pasibaigus chemoterapijai taip paaštrės uoslė ir kiti pojūčiai, kad užėjus į parduotuvę, jau iš tolo matys ir užuos chemijos paveiktus ir maistui netinkamus produktus.

Kažkieno noras gyventi.

Vieną rytą jauna moteris džiaugsmingai visai palatai pareiškia, jog atsikėlė anksčiau ir nuėjo į dušą. Nebuvo eilės ir ji galėjo normaliai ir ramiai nusiprausti. Kaip kažkada… Tik staiga suvokimas, kad taip „kaip kažkada“, greičiausiai nebus jau niekad, džiaugsmo šūksnį paverčia sunkiai sutvardoma rauda…

Vaizdai keičia vaizdus ir vis labiau drebančiame moters balse aš regiu stiprias, už gyvenimo, tarsi už paskutinio šiaudo besikabinančias moteris. Tokias pačias, kaip ir Audronė….

Vėžio tikimybę gali padidinti ir tam tikros infekcijos ar bakterijos: užsikrėtimas Epšteino-Baro virusu padidina limfomos, žmogaus papilomos virusu – gimdos kaklelio, Helicobacter Pylori bakterija – skrandžio, hepatito B ir C infekcija – kepenų vėžio tikimybę. Taip pat vėžiui atsirasti padeda ir susilpnėjęs imunitetas.

Pasikeitė požiūris į žmogų

Vėžio bijoma ne tik dėl to, kad tai gyvybei pavojinga liga, bet ir dėl to, kad ligos gydymas sunkus ir varginantis. Turėdami begalinį norą pasveikti, žmonės griebiasi neįtikėtinų dalykų: geria šlapimą, benziną, žibalą, musmirių, rupūžių ar auksinio ūso užpilus ir kt., kad tik liga nesugrįžtų.

Audronė net negalvojo apie alternatyvų gydymą.

– Gydymas iš tiesų sunkus. Tačiau svarbu nepasiduoti. Ištempei vieną dieną, išgyvenai – jau gerai. Kitą jau bus lengviau. Bet kokiu atveju tai nėra pasaulio pabaiga, juk daugybė žmonių išgyja.

Šiandien liga atsitraukė, tačiau Audronė jau nebe tokia, kokia buvo anksčiau. Dabar reguliariai tikrinasi sveikatą, stengiasi sveikai maitintis. Nors sunkus gydymas nepraėjo be pasekmių, moteris nenusimena.

– Aš jau pamiršau, kad sirgau… – šypsosi Audronė. – Sveikata ne tokia kaip anksčiau, bet to nejaučiu. Kaip nešdamas svorį ant peties įpranti, taip ir aš nebepastebiu savo negalavimų.

Svarbiausios permainos buvo kitur.

– Visą gyvenimą buvau įpratusi viską dėlioti į „lentynėles“. Ne tik daiktus, bet ir žmones. Viskas turėjo būti tvarkingai, kaip man atrodė. Dabar aš supratau, kad žmonės gali būti labai skirtingi. Galima kartu kalbėti apie tą patį ir nesuprasti vienas kito. Pamačiau, kad jausti ir suprasti galime visiškai skirtingai. Nustojau teisti kitus. Išmokau džiaugtis ir kitaip vertinti mane supantį pasaulį.

Praeitą vasarą sūnus tęsėjo pažadą ir išvežė mamą pailsėti į saulėtą Maljorką.

– Tai buvo nuostabi kelionė. Tačiau man svarbiausia buvo ne gražūs vaizdai, o buvimas kartu su sūnumi, anūkais, marčia. Stebėjausi ir džiaugiausi savo sūnaus meile ir rūpesčiu. Dievas man davė vėžį, kad galėčiau suprasti, koks brangus ir gražus yra gyvenimas.

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.