Prisiminti medžiais virtę broliai

„Naktį visus pažadino beldimas. Mamytė atidarė duris. Jie buvo trise. Skubiai buvo uždangstyti langai, uždegta šviesa, ant stalo padėta maisto. Vyrai sėdėjo, valgė ir kažką pašnibždomis tarpusavyje šnekėjo. Vienas iš jų atsistojo ir priėjęs prie lovytės paėmė mane ant rankų. Pamenu tamsią, diržu perjuostą uniformą. Prie jos buvo prikabintas blizgantis cilindras. Paliečiau jį ir pajutau, kaip mano mažais pirštukais smelkiasi šaltis… Auštant jie išėjo į Uniūnus… Tas, kur laikė ant rankų, buvo mano krikšto tėvelis Ignas Paltarokas iš Narteikių…“

Taip septyniasdešimties metų senumo įvykius prisimena Pakruojo rajone gyvenantis Albinas Bajoriūnas. Nors tuo metu jam buvo vos trys metukai, tą naktį matyti vaizdai, o vėliau tėvelio pasakoti išgyvenimai, vyrui įstrigo visam gyvenimui.

Miško broliai į Bajoriūnų sodybą užsuko naktį iš vasario 22 į 23-ią. Tuo metu, jie dar nenujautė, kad tai paskutinė jų vakarienė ir, kad sekančią dieną 22 Lietuvos Laisvės armijos 3-iosios apygardos partizanų būrys bus žiauriai sunaikinti gerokai gausesnėmis stribokų ir enkavėdistų pajėgų.

Vasario 23 dieną Joniškėlyje buvo iškilmingai paminėtos šių Laisvės gynėjų žūties metinės.

Krauju parašyta istorija

1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas Kazys Veverskis įkuria slaptą lietuvių tautinę, karinę ir politinę organizaciją – Lietuvos laisvės armiją. Jos tikslas – atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis.

1944 metų liepos 1 dieną, grįžus sovietams, Lietuvos laisvės armijoje buvo paskelbta karo padėtis: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, dislokuojamas miškuose.

Tuo pat laiku susiformuoja ir Joniškėlio valsčiaus partizanų būriai, priklausę Lietuvos laisvės armijos 3-iajai apygardai, kuri driekėsi nuo Radviliškio, Šeduvos iki Biržų ir Anykščių.

paltarokas

Kapitonas Petras Paltarokas-Algimantas

Joniškėlio Girelės miške įsikūrusiems partizanams vadovauja kapitonas Petras Paltarokas Algimantas. Vienžindžių kaimo sūnus, Kauno karo akademijos absolventas, specializavęsis Prancūzijos Artilerijos akademijoje.

1945 m. vasario–kovo mėnesiais Girelės miške apsistoja gerai organizuota Šiaurės Lietuvos armija (apie 400 karių) vadovaujama leitenanto K. Pažemecko. Miške partizanai įsirengia bunkerius, aplink juos – apkasus.

Apie didelę partizanų koncentraciją sužino enkavėdistai. Prieš Velykas, Didijį Penktadienį, surengiamas puolimas. Žūtbūtiniame mūšyje kaunasi 200 partizanų, prieš kuriuos beveik 500 karių. Miško broliai atlaiko kelias puolimo bangas ir tik matydami, kad priešų vis daugėja, tyliai pasitraukia. Kai naktį saugumiečiai okupuoja partizanų stovyklą, jie randa tuščius bunkerius. Šiame mūšyje žūna tik du laisvės gynėjai, užtat priešininkų aukos skaičiuojamos dešimtimis. Kaip pasakojo tų įvykių liudininkai, po mūšio į Joniškėlio centrą buvo atvežti du sunkvežimiai, prikrauti žuvusiųjų kūnų. Šiose kautynėse dalyvavo ir pasvalietis partizanas – poetas Bronius Krivickas.

Įdomu ir tai, kad net prabėgus 70 metų nuo tų įvykių, Girelės miške galima rasti kažkada buvusios partizanų stovyklavietės pėdsakų. Samanotame paviršiuje aiškiai matosi apkasų linijos, o taisyklingų stačiakampių formų duburiai žymi buvusių bunkerių vietas. Specialistų nuomone, tai unikalus lietuviškos karybos istorijos objektas. 1945 metais Joniškėlio partizanai išgyvens savotišką pakylėjimą. Kadangi kova su pogrindinėmis pasipriešinimo jėgomis dar tik įsibėgės, tai daug žmonių noriai stoja į partizanų būrius, o jų veikla – aktyvi ir net įžūli. Girelės pamiškėje (netoli Valdeikių kaimo) bus įrengta „Miško lenta“ su skelbimais, įspėjimais, baudomis, raginimais stribams pasiduoti partizanams su ginklais ir dokumentais.

Tai bus ir Petro PaltarokoAlgimanto „šlovės valanda“. Jaunas vyras ims vadovauti Linkuvos, Valdeikių, Gailionių, Klovainių būriams, veikusiems Linkuvos, Pakruojo, Lygumų, Vaškų ir Joniškėlio valsčiuose.

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas okupantams suteiks galimybę mesti didesnes pajėgas kovai su „liaudies priešais“. Dėl įnirtingo NKVD puolimo bei infiltruotų šnipų, žus vis daugiau partizanų.

Petras Paltarokas suprasdamas, kad atvira kova veda tik į pražūtį, ims agituoti bendražygius nutraukti ginkluotą pasipriešinimą ir kitokiais būdais kenkti okupantams bei siekti valstybingumo atkūrimo. Deja, ši mintis sutinkama nepalankiai. Paltarokas pasitraukė į Rygą. Netrukus jį pasieks visagalė NKVD ranka ir vyras 25 metus praleis katorgoje. Likę – kovos iki paskutinio šovinio.

Snieguos žėrėjo kraujo gėlės…

„Mes gyvenome Grūžių parapijos Kelmučių kaime. Sodyba buvo vidury miško, tad su partizanais susidurdavome nuolat. Pamenu Belcką iš Linkuvos. Jis su vyrais buvo įsitaisęs pačiame miško viduryje, po senos, milžiniškos eglės šakomis. Tėveliai jiems padėdavo maistu, o šie taip pat nelikdavo skolingi, padėdavo šienauti ar kitus darbus dirbti“.

Taip dabar Tetirvinuose gyvenanti Kasavera Rinkūnienė prisimena Petro Paltaroko padėjėjo Motiejaus Belecko–Peleckio būrio vyrus, 1946 metų pradžioje aktyviai veikusius Joniškėlio ir Pakruojo apylinkėse. Vasario 23 dieną Belecko vyrai buvo netikėtai užpulti Uniūnų kaime esančioje Medzeliauskų sodyboje. 22 vyrus puolė gausios Joniškėlio, Linkuvos, Vaškų stribokų pajėgos, palaikomos NKVD kareivių.

Netikėtai užpulti partizanai buvo atkirsti nuo šaudmenų, kurie liko daržinėje. Mūšis su pertraukomis truko beveik keturias valandas. Laikas nuo laiko enkavėdistai nutraukdavo ugnį, aiškino apie beviltišką padėtį ir ragino pasiduoti. Partizanai liko ištikimi priesaikai.

Albinas Bajoriūnas prisimena:

„Šoviniai beveik baigėsi. Nutaikę progą, kai stribokų ugnis šiek tiek nurimo, keli vyrai išbėgo į kiemą. Apsikabino… Žvilgtelėjo vienas kitam į akis… Mano krikšto tėvelis nuo krūtinės nusikabino tą patį blizgantį cilindrą (granatą), pridėjo prie galvos ir trūktelėjo žiedą…“

vienos-001

NKVD kareivių suvarytas joniškėliečių mitingas miestelio centrinėje aikštėje 1946 m. vasarą, po sekmadienio pamaldų bažnyčioje. Tribūnoje kalba vienas iš Joniškėlio NKVD vadų Kononovas, baugindamas gyventojus žiauriu susidorojimu, jei susidės su „banditais“. Už minios ant grindinio matyti pasityčioti pamesti nukautų vyrų, besislapsčiusių nuo sovietų armijos, lavonai.

Enkavėdistai, žinoma, tuo neapsiribos. Žuvusiųjų kūnai bus vežiojami po visą rajoną. Išniekinti partizanai gulės Pasvalio, Vaškų, Joniškėlio centruose. Vėliau nuvežti į Girelės pamiškę, apdėti šiaudais ir padegti.

garsva

Perlaidojami Joniškėlio partizanų palaikai. 1989 m.

1988 metais Joniškėlio klebono Benedikto Urbono iniciatyva bus surasta partizanų palaidojimo vieta. Kai kapas bus atkastas, paaiškės, jog jame tik septinių žmonių palaikai. Stribokams besiruošiant užkasti partizanus, jų artimieji slapta pavogs savo žuvusių giminaičių kūnus ir palaidos kitur…

Tai prisimena ir Albinas Bajoriūnas.

„Krikšto tėvelio kūną jo broliai nakčia parneš namo ir paslėps šiauduose. Kitą rytą sniege paliktais pėdsakais iki sodybos atseks stribokai. Suradę palaikus ir supratę kieno tai kūnas, jie kelias minutes pastovės nuleidę galvas ir nieko nesakę išeis. Tie stribokai buvo jo draugai. Kartu augo, kartu mokėsi. Tik likimo buvo lemta atsidurti skirtingose barikadų pusėse…“

Neužmiršti

garsva-2

Paminklas ir kryžius šalai Girelės miško, kur buvo užkasti septyni partizanai, žuvę 1946 m. vasario 23 d. Uniūnuose.

Apie tragišką partizanų žūtį šiandien primena šalia Girelės miško stovintis paminklas. Joniškėlio centre, šalia gimnazijos, daugiau nei prieš dvidešimt metų įrengtas partizanų memorialas. Ant betoninių kryžių – Joniškėlio krašte kovojusių partizanų pavardės. Viena iš jų – Juozo Žandaro, Motiejaus Belecko–Peleckio būrio kario, žuvusio Ūniūnuose 1946 metų vasario 23 dieną. Iki šiol gyva jo sesuo Liucija Žandaraitė. Moteris ėmėsi iniciatyvos pagerbti prieš septyniasdešimt metų žuvusius patriotus. Padedant Joniškėlio seniūnijai, vasario 23 dieną buvo surengtas iškilmingas minėjimas.

Renginyje dalyvavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prisikėlimo ir Vyčio apygardų atstovai, Pasvalio ir Radviliškio šauliai, savanoriai.

Klebonas Ričardas Banys aukojo šv. Mišias žuvusiems už Lietuvos laisvę. Ant partizanų kapų padėti gėlių vainikai, uždegtos žvakutės. Laisvės kovotojų atminimas pagerbtas Pasvalio savanorių kuopos karių salvėmis.

Vėliau iškilmės persikėlė į Joniškėlio kultūros namus. Renginį jausmingai vedė Vanda Petrauskienė. Skambėjo vietos saviveiklininkų atliekamos partizaniškos dainos. Kadangi pati Liucija Žandaraitė dėl pablogėjusios sveikatos minėjime nedalyvavo, jos vardu kalbėjo Vilija Jačienė. Šventės dalyviams perduoti Petro Paltaroko dukros, dabar gyvenančios Vokietijoje linkėjimai. Visus sujaudino pakruojietės, partizanų ryšininkės Birutės Dominauskienės prisiminimai apie mūsų krašto partizanus.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas buvo pats didžiausias ir stipriausias iš visų Sovietų Sąjungos okupuotų teritorijų. Šios kovos su kaupu kompensavo mūsų šalies neveiksnumą pirmosios sovietų okupacijos metu. Kovos už Lietuvos laisvę nebuvo pralaimėtos, o tiesiog pakeitė savo formą, tam, kad po beveik pusę amžiaus sprogtų „dainuojanti revoliucija“.

Vido DULKĖS nuotraukos

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

1 komentaras

  • parmazonas

    Tai kad ta Girelė perspjaunama.Kur ten galėjo pasislėpt 400vyrų?Miestelio karvė,būdavo,nuo bandos atsiskirdavo,tai per valandą ją ir surasdavai.Dabar mėgstama nemažiau mistifikacijų nei anais komunistų laikais…

    Atsakyti

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.