Gegužės 18 d. Joniškėlio bandymų stoties mokslininkui, biomedicinos mokslų daktarui Antanui Satkui sukako šešiasdešimt metų. Daugiau nei šimto straipsnių autorius, įvairiausių mokslinių draugijų narys ir… užkietėjęs muzikantas.
Apie paprasto kaimo bernioko gyvenimo kelią, keistus sutapimus ir paradoksus, apie likimą bei visą gyvenimą lydinčią muziką bus šitas pasakojimas.
„Už Raseinių, ant Dubysos…“
Yra žmonių, kurie iš prigimties nepataisomi romantikai. Jiems nebūtina kovoti su vėjo malūnais, vilkėti menestrelio rūbais ar guldyti galvą dvikovose dėl širdies damos. Tai „tylieji romantikai“, kurie be jokių išsišokimų daro mūsų pasaulį šiek tiek kitokiu. Kiekvienas jų žodis, laikysena, akies žvilgsnis išduoda, jog tai neeilinė asmenybė.
Su šios publikacijos herojumi bendravome beveik keturias valandas. Pasibaigus sutartam laikui aš supratau tik viena – reikia geros savaitės vien tam, kad susipažintum su jo biografija. Ir ne todėl, kad tai būtų prastas pašnekovas, iš kurio kiekvieną žodį reikia traukte traukti. Priešingai – Antanas šnekus žmogus, tik kiekvienas jo pasakojimas tarsi medžio šaka, įsišakoja į daugybę kitų smulkesnių, tačiau ne mažiau įspūdingų istorijų ir kartais klausantis net pamiršti kuo viskas prasidėjo…
Antanas paliko labai nuoširdaus, intelektualaus, puikiai ne tik savo sritį, bet ir istoriją išmanančio žmogaus įspūdį.
Gimė Betygaloje ant Dubysos kranto, augo Budraičių kaime.
– Ten tikroji Marijos žemė. Nuo mūsų kalvų, kol dar buvo nesuaugęs miškas, matėsi Šiluvos koplyčios bokštas. Gyvenome šalia Ilgšilės pelkės, kurią savo apysakoje „Kelionė į Šdlavą“ aprašė Žemaitė. Senelis Petras buvo Lietuvos savanoris, už tarnybą tose vietose gavęs žemės. Tėvelis pasakojo, kad vieno mūšio metu senelį sužeidė ir jis liko lauke siaučiant pūgai. Nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo nežinia iš kur atsiradęs vilkšunis, kuris atkasė sužeistąjį ir atvedė pagalbą. Matyt, šaltis negrįžtamai sugadino sveikatą, nes senelis mirė būdamas vos 38 metų, – prisimena Antanas.
Močiutė Ona liko viena su penkiais vaikais. Mirusį tėvą pakeitė vyriausias sūnus, dvylikametis Pranciškus – būsimasis Antano tėvas, kuriam likimas lėmė ne pagal metus greitai suaugti.
Žodis prie žodžio, širdis prie širdies… Prabėgo šešiasdešimt metų, tačiau Antano pasakojime girdžiu niekad negirdėtų kaimų pavadinimus, žmonių pavardes, regiu jų likimus ir skurdų bei sudėtingą pokario gyvenimą.
– Šalia kaimo teka Ažytė. Pavasarį, per polaidį ji ištvindavo, tad norint patekti iki bet kurios artimiausios gyvenvietės, reikėjo bristi per pelkes. Takas pavojingas. Vienas neatsargus žingsnis ir tavęs jau niekas neišgelbės… Tačiau vietiniai tuos kelius žinojo. Pelkėtos ir sunkiai praeinamos vietos buvo prieglobsčiu ir karo, ir pokario metais. Visada žavėjausi savo tėveliu, kuris, kaip man atrodė, eidavo per pelkę „aklai“, tik pagal jam vienam žinomus ir plika akimi nematomus orientyrus.
Karo negandos aplenkė šeimą. Užėjus antrajai sovietų okupacijai, Antano tėvelį paima į karinę tarnybą, kurią jis atlieka Sverdlovske. Kariuomenėje jis peršala ir suserga ausų uždegimu. „Gydymo“ metu jam praduriamas ausies būgnelis, tad jaunas vyras namo grįžta beveik kurčias…
Grįžęs iš kariuomenės Pranciškus netrūko įsižiūrėti linksmą šokėją, vakaruškų sielą Ireną iš Pasandravio kaimo (to paties, kuriame kažkada gimė Maironis).
1953 metais pora susituokė, o 1956 metais gimė Antanas.
– Mama buvo labai darbšti, gera šeimininkė, imli, puiki vadovė. Ant jos pečių laikėsi ne trys, o visi keturi namo kampai. Nors nebaigusi jokių mokslų, net penktos klasės uždavinius spręsdavo be jokių problemų. Be to, tai labai stipi, „stamantra“ moteris. Jaunystėje sugebėdavo viena ranka grūdų maišą įmesti į vežimą…
Nebuvo nė vienuose šokiuose
Gyvenimas nelepino. Iki artimiausios autobusų stotelės – 8 kilometrai. Iš vienos pusės pelkė, iš kitos durpynas, po kojomis „pilkžemis“, kuriame niekas neauga… Šeima 1961 metais nusprendžia persikelti į Kėdainius, kur yra mokykla.
– Buvau tylus vaikas. Mane labai traukė ramybė. Mokykloje mane net Kunigėliu vadino, – prisipažįsta Antanas.
Tuo laiku buvo labai populiarios gegužinės ir jose grojantys orkestrai.
– Į Kėdainius iš tremties sugrįžta Vladas Čižinauskas. Puikus muzikantas, smetoninės konservatorijos auklėtinis. Jis gauna darbą vietos kultūros namuose, iš dviejų aplinkinių gatvių surenka vietinius vaikėzus ir suburia orkestrą, kuris netrukus jau stebina ne tik kėdainiečius, bet ir visą Lietuvą. Kai rinko ansamblį, buvau pirmokas, tai tėvai pabijojo manęs leisti su „didžiausiais Kėdainių chuliganais“. Tačiau būdamas antroku, aš jau stovėjau ant scenos ir pučiau altą. Nors grojau visose vakaruškose, šokti taip ir neteko…
Vladas Čižinauskas vaikams tampa antruoju tėvu, o muzika – viską užgožiančia veikla.
– Mus kvietė užsirašyti į muzikos mokyklą – atsisakėme. Gal penkis kartus kalbino lankyti krepšinį – nėjau. Viliojo dviračių sportu – neišdaviau muzikos. Jai lieku ištikimas jau daugiau nei pusę amžiaus.
Artėja baigiamieji egzaminai, tačiau jaunajam Antanui jie nė motais. Kadangi nebuvo komjaunuolis, žinojo, kad negalės siekti mokslo aukštumų, be to, nuolatiniai koncertai, užsakymai, pasirodymai buvo taip įtraukę, jog jaunuolis buvo tikras, kad tuoj po mokyklos rimtai užsiims muzika. Be to, kaip tik tuo laiku Kėdainiuose buvo įkurtas profesionalus pučiamųjų orkestras, kuriam labai trūko baritono, tad dėl savo ateities Antanas buvo ramus.
– Apie tokį pasirinkimą pasakiau mamai, kuri šią žinią sutiko su ašaromis. Pagailo jos, tačiau ką daryti, buvau visiškai nepasiruošęs egzaminams. Padėjo Kėdainių mokyklos direktorius Lengvinas Bronius, kuris paskatino stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją ir įgyti inžinieriaus mechaniko specialybę. Susiėmiau, per kelias dienas pasiruošiau stojamiesiems egzaminams ir įstojau…
Studijų pradžia buvo labai sunki. Laikant antrą stojamąjį egzaminą, tragiškai žūva mama… Pirmuosiuose kursuose būta ir skolų, tačiau vėliau jaunuolis suima save į rankas ir tampa pirmūnu.
Net nereikia abejoti, kad greta studijų buvo ir muzika. Daug muzikos!
– Kadangi faktiškai buvau grupės seniūnas, nepraleidau nė vienos paskaitos. Tačiau greta mokslų buvau „įklimpęs“ į saviveiklą. Dienomis paskaitos, vakarais iki vėlumos repeticijos ir koncertai, paryčiui – brėžinių braižymas ir projektinių darbų darymas, – šypsosi pašnekovas. – Užtaikiau ant tokio Mykolo Jankausko, jauno, buvusio „Trimito“ muzikanto, kuris vadovavo mūsų ansambliui. Jis traukė ir kaip profesionalas, ir kaip asmenybė. Dėl jo, o tiksliau dėl galimybės likti kolektyve, žmonės buvo pasiryžę mesti mokslus, turėti skolų ar imti akademines atostogas. Juk mes konkuruodavome net su profesionaliu Kauno „Ąžuolyno“ orkestru…
Tikriausiai net nereikia stebėtis, kad baigdamas studijas Antanas Satkus gavo meno saviveiklos žymūno vardą…
Molis, kuris… įtraukia
Studijos baigtos, diplomas gautas, vidurkis – 4,5! Prasideda viešas aukcionas, kuriame iš visos Lietuvos suvažiavę „pirkliai“ ieško jaunų specialistų. Svarbiausias Antano noras – gauti darbą technikume (ten bus galima užsiimti saviveikla) ir kad tai būtų kuo arčiau namų. Į Šeduvą nepateko, Marijampolė (tuometis Kapsukas) atiteko kitam…
– Griebiau į rankas žemėlapį ir ėmiau dairytis, kad būtų asfaltuotas kelias ir netoli Kėdainių… Arčiausiai buvo Joniškėlis.
Mokslininkas papasakojo, kad dauguma jo kurso draugų, gavę paskyrimus į Lietuvos pakraščiuose esančius ūkius, greitai nusivylė ir visais įmanomais būdais spruko iš provincijos. Kas nuo panašaus likimo sulaikė Antaną?
– Pasvaliečiai sako, kad sunkus molis „pagauna“ ir traukia vis gilyn ir gilyn… 1979 metais atvažiavau tik su lagaminėliu. Studentų beveik tūkstantis, kur gyventi nėra, tai glaudžiausi bendrabučio svečių kambaryje. Kai atvažiuodavo valstybinių egzaminų komisijos pirmininkas, persikraustydavau į izoliatorių. Vėliau – „Plačioji tėvynė“. Kadangi privalėjau įgyti pedagoginį išsilavinimą, įstojau į Maskvos V. P. Goriačkino vardo žemės ūkio gamybos inžinierių institutą. Ten įgytos pedagoginės žinios vėliau labai pravertė dirbant Joniškėlio technikume.
Jaunas, nevedęs specialistas, muzikantas neilgai truko susipažinti su joniškėliete, medicinos studente Rita.
– Kuo dažniau susitikinėjome, tuo artimesni darėmės vienas kitam. Nuveždavau jai į Kauną, kur studijavo, tėvų siuntinius. Vėliau ji ateidavo pas mane ir į orkestrinę…
Netrukus pora susituokė ir susilaukė sūnaus Rolando. Naujagimis nesutrukdė studijoms, Rita jas baigė ir jau ne vieną dešimtmetį Joniškėlyje dirba bendrosios praktikos gydytoja. Šiemet mūsų skaitytojai „Deimančiukų“ rinkimo ceremonijoje ją nominavo „Metų gydytojos“ vardui. Rolandas Vilniaus universitete sėkmingai baigė Matematikos informatikos fakultetą ir pagal specialybę dirba sostinėje.
Devyniasdešimtaisiais metais buvo stipriai sumažintas pamokų krūvis ir Antanas Satkus buvo priverstas ieškoti naujo darbo. Toks atsirado Joniškėlio statybinių medžiagų gamykloje. Tuo metu plytinė buvo pakilime, daug užsakymų, geri atlyginimai. Deja, niekas nenujautė, jog tai tęsis labai neilgai. Prabėgus pusantrų metų, vienintelė Joniškėlio krašto gamykla bankrutavo…
Vyras bandė kabintis į gyvenimą, užsiimti verslu, tačiau nepavyko. Bandė grįžti į Joniškėlio žemės ūkio technikumą, tačiau pasiūlyta bendrabučio auklėtojo vieta ne tik netenkino, bet ir žeidė.
Pagaliau gavo pasiūlymą įsidarbinti Joniškėlio bandymų stotyje, kur kaip tik reikėjo technikos specialisto.
O kaip inžinierius tapo biomedicinos mokslų daktaru?
– Iš pradžių dirbau su technika. Aiškinomės, ar atvežtinė technika tinkama dirbti mūsų žemei. Vėliau vis dažniau pasigirsdavo priekaištai, kiek esą aš galiu būti tuo techniku. Stojau į doktorantūrą ir 2000 metais apsigyniau disertaciją „Žemės dirbimo įtaka vasarinių miežių sėklos guolavietės susidarymui sunkiame priemolyje“.
Paklaustas, kas gali būti romantiško pasvalietiškame molyje, Antanas šypteli:
– Iškasi profilį (didelę, gilią duobę) ir prieš tave atsiveria visa dirvožemio sudėtis, tarsi milžiniškas tortas. Apatinei uolienai – 4–5 milijardai metų. Va tau ir romantika.
Pašnekovas nepasimeta paklaustas, ar iš tiesų mūsų dirvožemis toks „riebus“, kad jį galima tepti ant duonos?
– Ir riebus, ir gyvybingas, tik labai nevienodas. Tokie tyrimai parodo, kur ir koks yra dirvožemis, kaip jis paveiktas žmogaus veiklos, kokiais būdais reikia dirbti žemę, kad derlius būtų geras. Juk, kaip žmogus kažko persivalgęs jaučiasi blogai, taip ir augalas kenčia, jei gauna per daug vienų ar kitų medžiagų.
Jaučiasi laimingas būdamas tarp žmonių
Antanas Satkus nejaučia nuoskaudos dirbdamas ir gyvendamas provincijoje.
– Buvo galimybė gyventi ir Panevėžyje, ir Kėdainiuose, ir Kaune, kvietė į aspirantūrą. Tačiau, matyt, negaliu pabėgti iš šios vietos. Jei kas duotų šansą atsukti laiką atgal ir kažką pakeisti, nežinau ar taip daryčiau. Kartais pagalvoju, ar tikrai neapsirikau nepasirinkęs muzikanto duonos. Tačiau iš karto suabejoju, ar būčiau sugebėjęs išgyventi. Neturiu komersanto kraujo, o su dabartine „natūra“ aš greitai pralaimėčiau kovą su gyvenimu. Esu čia „įklimpęs“, mano darbas, žmonės, šis kraštas man yra brangūs. Tik, jei ištinka kokia nelaimė, pasijunti kokioje tolybėje gyveni…
Antanas visapusiška asmenybė, kurią traukia ir domina viskas. Turi didžiulę biblioteką, jaučia silpnybę geriems įrankiams ir, žinoma, muzikai.
Juk ji visada šalia. Ir jei bestumėte pirštu į bet kurį pastarųjų keturiasdešimties metų Pasvalio krašto muzikinės istorijos puslapį, neišvengiamai atrastumėte Antano Satkaus pavardę…
– Muzika man šventas reikalas tikrąja to žodžio prasme. Negalėčiau be jos. Melodiją, dainą myliu kaip moterį. Iš prigimties esu uždaras žmogus. Scena mane išlaisvino, padėjo atsiskleisti. Esu dėkingas galėdamas būti tarp žmonių, galėdamas rasti su jais bendrą kalbą. Tai man didžiausia laimė. Jei iš manęs atimtumėte galimybę bendrauti su žmonėmis, aš negalėčiau gyventi.
Be First to Comment