Nauji namai seniesiemsms Karpių dvaro parko gyventojams

Naminės pelėdos – neatsiejama senųjų parkų dalis. Jei kada vakare ar naktį vaikščiojote šimtamečių medžių apsuptyje, greičiausiai girdėjote pratisą šių, išmintį simbolizuojančių paukščių ūkimą. O jei esate tikras laimės kūdikis – didžiaakę gražuolę galėjote pastebėti ir dieną.

Mėgstamiausia pelėdų lizdavietė – senų medžių drevės. Deja, pastaruoju laiku dėl intensyvios žmogaus veiklos tokių medžių lieka vis mažiau ir tai kelia realią grėsmę šių paukščių populiacijai. Kad taip neatsitiktų, rūpinasi ornitologai mėgėjai. Vienas jų – Pumpėnuose gyvenantis Bronius Jareckas senajame XVIII a. Joniškėlio Karpių dvaro parke pakabino specialiai pelėdoms perėti skirtą inkilą.

20160818_161648

Ornitologas mėgėjas Bronius Jareckas

Dieną kariškis, vakare – ornitologas

Bronius – profesinės karo tarnybos karys, dirbantis Krašto apsaugos savanorių pajėgų prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės 607 pėstininkų kuopos, veikiančios Pakruojyje, intendantu. Nuo vaikystės jį traukė paukščių pasaulis. Dar būdamas moksleivis užsirašė į Lietuvos ornitologų draugiją ir nuo to laiko aktyviai dalyvauja jos veikloje.

Daugiausia laiko skiria paukščiams žieduoti.

– Žieduoju ištisus metus. Pavasarį – neskraidančius jauniklius lizduose, o rudenį – tuos paukščius, kurie pakliūva į kieme stovinčią voratinklinę gaudyklę, – pasakoja paukščių mylėtojas.

Kadangi nuolat dalyvauja įvairiose Lietuvos ornitologų draugijos įgyvendinamuose paukščių stebėjimo ir apskaitos projektuose, tai su kolegomis, tokiais pat entuziastais, daug keliauja po mūsų šalį.

Paukščių pasaulio paslaptis atskleidžia žiedavimas

Bronių žiedavimas labiausiai žavi tuo, jog gali„gyvai“ stebėti paukščių keliones.

– Tu ką tik turėjai plunksnų kamuoliuką rankose, o, žiūrėk, po kelių dienų jis jau visai kitame pasaulio krašte. Būtent žieduodamas sužinojau, jog mano kieme gyvenusi zylė nukeliavo į Olandiją. Pavasarį sužieduotą jauniklį sugavo ir namo parnešė Vokietijoje gyvenęs katinas, o pareigingas jo šeimininkas žiedo duomenis perdavė mums. Pumpėnuose sužieduotas keršulis buvo sumedžiotas Prancūzijoje, – pasakoja ornitologas mėgėjas.

Pasak pašnekovo, užsienyje, ypač tarp senjorų, yra populiaru stebėti paukščius. Pagyvenę žmonės nusiperka galinga optinę įrangą, stebi miestuose žiemojančius sparnuočius ir duomenis perduoda paukščių žiedavimo centrams. Duomenys stebina.

– Netoli Kauno, šalia Babtų, žiedavome kirus. Vienas jų buvo pastebėtas Kopenhagoje ant namo stogo. Po dviejų savaičių tą patį paukštį užfiksavo Prancūzijoje, vėliau – Didžiojoje Britanijoje. Galiausiai keliauninką susekė vengrai, – apie neįtikėtinas sparnuočių keliones pasakoja pumpėnietis.

20160818_161721

Jei inkilo dugne nebus storo, drevę primenančio pjuvenų sluoksnio – pelėda negyvens.

Ornitologams mėgėjams tokia informacija – savotiškas nuveikto darbo įvertinimas ir kartu paskatinimas dirbti mėgstamą darbą. Mokslininkams – svarbūs duomenys, kurie padeda nustatyti paukščių žiemojimo vietas, migracijos maršrutus, terminus ir trukmę, žiemojimo ir perėjimo vietas, gyvenimo trūkmę, žūties priežastis ir kitą svarbią informaciją. Ar žinojote, jog šiemet Lietuvoje išsiritę gandriukai į mūsų šalį sugrįš tik po dvejų metų, tuo metu, kai Afrikoje subręs lytiškai? Tai nustatyti taip pat padėjo žiedavimas. Vien Europoje kasmet žiedais „papuošiama“ apie 4 milijonai paukščių.

Koks pats įspūdingiausias Broniaus sužieduotas paukštis?

– Juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai. Paukščiai – plėšrūnai. Jie atrodo įspūdingai. Nors kai pagaunu prieš ketverius metus savo žieduotą žvirblį ir matau, jog jis tame pačiame kieme išgyveno tiek laiko ir dar yra nesuėstas – tai daro įspūdį, – šypsosi pašnekovas.

Pasirodo, žiedavimas ne toks jau paprastas užsiėmimas.

– Gandrai neprieštarauja, kai kabiname žiedą. Tačiau yra paukščių, prie kurių lizdų geriau nesiartinti be šalmo, apsauginių akinių ir storų rūbų. Vištvanagiai, pelėdos (ypač uralinės) „į skūrą“ duoda kaip reikalas. Jei dirbi su kirais – būk nusiteikęs, jog jie ginsis „nešvariais“ būdais ir visas būsi baltas. Panašiai saugosi ir strazdai. O štai aršiausiai savo jauniklius gina pats mažiausias Lietuvos paukštis, vos penkis gramus sveriantis nykštukas, – darbo specifiką aiškina Bronius.

1

Broniaus Jarecko rankose ką tik sužieduotas vištvanagio jauniklis.

Pelėdų būstai – ypatingi

Garsus ornitologas ir inkilų meistras vilnietis Darius Musteikis jau daug metų gamina ir visoje Lietuvoje kabina inkilus. Paukščių mylėtojas pagamino ir Broniui Jareckui perdavė šešis specialiai pelėdoms skirtus inkilus.

– Lietuvoje aptinkama 12 rūšių pelėdų. Labiausiai iš jų paplitusi naminė. Kitos aptinkamos labai retai, pavyzdžiui, žiemą iš Šiaurės atskrenda baltosios pelėdos. Šie paukščiai peri senų medžių drevėse. Deja, kasmet tokių medžių mažėja. Ypač kaime jie yra masiškai kertami ir darosi nejauku, kad šie paukščiai gali dingti, – sako ornitologas.

Kadangi pelėda – paukštis didelis, tai ir jos „namas“ turi būti atitinkamas. Inkilai gaminami iš impregnuotos, vandeniui atsparios drebulės. Tokia mediena bei skardintas stogas turi garatuoti, kad naujasis būstas tarnaus bent 12–15 metų. Inkilo šone – durelės. Jos reikalingos tam, kad būtų patogiau sužieduoti jauniklius. Be to, jei pelėda negyvena ar anksti išveda vaikus, tokiuose „apartamentuose“ mėgsta įsikurti vapsvos. Jei taip atsitinka, ornitologai išvalo inkilus ir paruošia juos naujam perėjimo sezonui.

Inkilus įprasta kabinti pavasarį, tad kodėl pelėdų namai „statomi“ rudenį?

– Pelėdos pradeda perėti labai anksti. Jų tuoktuvės vyksta vasario – kovo mėnesiais. Pirmus kiaušinius jos sudeda vasario pabaigoje – kovo viduryje. Kadangi patinai perėjimo vietas užsiima rugsėjo–spalio mėnesiais, tokiu laiku reikia kabinti ir inkilus, – aiškina B. Jareckas.

Anot pašnekovo, ruošti perėjimo vietą pelėdai gali kiekvienas norintis, tik reikia žinoti reikalavimus. Inkilas neturi būti mažesnis kaip 40 cm aukščio, 25×25 cm skersmens, landos dydis ne mažesnis kaip 13– 15 cm. Inkilo dugnas privalo būti išklotas pjuvenomis, kad primintų natūralia drevę, kitaip pelėda čia negyvens.

20160818_162529

Joniškėlio Karpių dvaro parke iškeltas specialiai pelėdoms skirtas inkilas.

Kabinti geriausia ten, kur yra daug senų medžių, žalumos. Inkilo kryptis neturi didelės reikšmės, svarbu, kad būtų patogus priskridimas ir nuo apačios nebūtų daug šakų, kuriomis plėšrūnai galėtų pasiekti perėjimo vietą.

Didžiausi pelėdų priešai yra kiaunės ir varnos. Pastarosios pavojingiausios dieną. Kai patelė prižiūri jauniklius, patinas būna pasislėpęs kur nors tankmėje. Jei jį suranda varnos, gali negyvai užkapoti.

Iš sostinės į mūsų rajoną atkeliavę šeši specialiai pelėdoms skirti inkilai jau sukabinti: po vieną Joniškėlyje, Pumpėnų miške ir Pažąsų kaimę, likę – Lepšynės miške.

– Šis miškas dėkingas pelėdoms. Pernai jame suskaičiavau aštuonias perinčias poras. Būna naktų, kai Lepšynėje gali pelėdų ūkimą girdėti iš visų pusių, – pasakoja Bronius, – labai norėtųsi patyrinėti didesnius Girelės, Klovainių miškus ir paieškoti ten uralinių pelėdų. Tai daugiau šiaurinė rūšis, bet jų jau seniai aptinkama Biržų girioje. Pelėdos – sėslūs paukščiai. Įveikti didelį atstumą joms iššūkis. Tačiau konkurencija verčia atrasti naujas teritorijas.

Pats Bronius inkilų pelėdoms negamina. Tačiau tik pelėdoms. Per pastaruosius trejus metus aktyvus pumpėnietis pagamino ir Pasvalio miškuose pakabino apie 200 inkilų. Į klausiamą žvilgsnį atsakė trumpai:

– Namą tvarkiau, daug lentų buvo…

Kariškis į savo veiklą įtraukė ir visą šeimą. Kartu su žmona, dešimtmete dukra bei septynmečiu sūnumi žieduoja paukščius, kelia ar valo inkilus, kartu mėgaujasi tuo, kas seniai iš hobio tapo pumpėniečio gyvenimo būdu.

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.