„Sodiečius po šventės išlydžiu tarsi gimines“…

unnamed (2)

Šias miniatiūrines pirštinaites Pranutė numezgė dar būdama ikimokyklinukė.

55-erių metų sukaktį šiemet švęsianti sabonietė Pranutė Krištapaitienė iki šiol išsaugojo pirmąjį savo mezginį – miniatiūrines pirštinytes, kurias numezgė būdama gal šešerių metukų. Moteris šypsosi prisiminusi, kaip sunkiai jai tada sekėsi išmegzti geras ir išvirkščias akis, bet atkaklumas darė savo ir, padedant močiutei, mezgimo meną mergaičiukė greitai įvaldė. Vėliau, būdama jau paauglė, norėjo permegzti dryžuotą pirštinyčių riešą: jai nepatikę, kad tie dryžiai neva per stori. Tačiau mamytė pirštinaičių ardyti neleido: sakė, tegu viskas lieka, kaip buvę, kaip numezgė mažytės rankos. Ir, anot Pranutės, labai teisingai padarė, nes kitaip pirmasis jos mezginys būtų netekęs savo autentiškumo.

Koncertai ant sodžiaus akmenų

Pranutė Krištapaitienė – aistringa rankdarbių mėgėja. Jos nertos staltiesės, servetėlės, lininiai rūbai,pynėmis puošti megztiniai, raštuotos pirštinės, megzti batukai ir žaislai yra pabuvoję daugelyje parodų. Pranutės ir kitų

unnamed (3)

Mažoji Pranutė puošdavosi mamos siūtomis suknelėmis.

kaimo darbštuolių rankdarbiai dažnoje šventėje reprezentuoja Švobiškio krašto bendruomenę. Sabonietės mezginiais mielai puošiasi ir visi trys jos šeimos vyrai: sutuoktinis ir du sūnūs. Anksčiau, kai parduotuvių lentynos būdavo pustuštės, numegzti gražesnį rūbą Pranutės prašydavo ir kaimo sodiečiai. Moteris prasitaria, jog labai seniai, kai dar žaisdavo su lėlėmis, sumaniusi pasiūti joms rūbelių, sukarpė gerą mamos megztinį.

– Atgailaudama vėliau primezgiau visą krūvą naujų megztinių, – šmaikštauja mūsų pašnekovė. – Megzti mane išmokė kartu gyvenusi močiutė, o siūti – mama, plačiose apylinkėse garsėjusi kaip puiki siuvėja. Bet siūdavo ji tik priešokiais, kai rasdavo laisvą valandėlę, nes, kaip ir dauguma to meto kaimo žmonių, dirbo kolūkyje. Gyvenome neturtingai, įmantrių žaislų ar rūbų neturėdavau, bet visos draugės man pavydėdavo, nes per rugsėjo pirmąją, kitas šventes pasipuošdavau mamytės siūta nauja dailia suknele.

Pranutė Krištapaitienė kilusi iš Pakruojo krašto – prie pat Pasvalio rajono ribos esančio Majelių kaimo. Vienuolika klasių ji baigė Vaškų vidurinėje mokykloje.

– Šiandien mano gimtosios sodybos vietą ženklina tik netoliese gulintys dideli lauko akmenys. Ten mes susitikdavome su draugėmis ir užlipusios ant akmenų rengdavome „koncertus“. Pačios būdavome ir atlikėjos, ir žiūrovės. Prieš keletą metų atnaujinome vaikystės draugų susitikimus ir šiemet žadame susitikti būtent prie tų pačių gimtojo kaimo akmenų, – būsimu susitikimu jau dabar džiaugiasi Pranutė.

Sabonietės gyvenime netrūko skaudžių netekčių. Ji buvo dar visai maža, kai mirė tėtis. Vos Pranutė į rankas gavo brandos atestatą, Amžinybėn išėjo mamytė. Vėliau, po trijų laimingų bendro gyvenimo metų, sunki liga pakirto pirmąjį Pranutės vyrą…

unnamed (4)

Per paskutinio skambučio šventę Vaškų vidurinėje mokykloje – paskutinė nuotrauka su mama.

– Užaugau kartu su trim broliais. Mūsų šeima buvo labai vieninga – tai ir padėjo ištverti skaudžiausius gyvenimo momentus, nes remdavomės vienas į kitą. Po mamytės mirties kaip įmanydama kabinausi į mokslus. Baigiau Panevėžio J. Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Pirmoji mano darbovietė – vaikų darželis Pakruojyje. Vėliau paskyrė ką tik pastatyto Degesių kaimo vaikų darželio vedėja. Bet administracinis darbas man niekada nebuvo prie širdies, tad netrukus pasiprašiau į auklėtojas. Kai kažkas iš tuometės rajono valdžios paklausė, kodėl taip elgiuosi, atsakiau, jog vedėja dirbau iš pareigos, o auklėtoja – iš pašaukimo, – savo apsisprendimą gynė jauna pedagogė, svajonę būti vaikų darželio auklėtoja brandinusi nuo tų laikų, kai pati dar buvo darželinukės amžiaus.

Darželinukai šaukia vardu

Ištekėjusi Pranutė išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Tačiau po vyro mirties ten pasilikti buvo pernelyg skaudu, be to, kaime užaugusios moters didmiesčiai niekada neviliojo, norėjosi tylos ir ramybės. Todėl sugrįžo į gimtuosius kraštus. Pamažu atlėgus netekties skausmui, vėl sutiko artimą žmogų, sukūrė šeimą ir nuo to laiko gyvena Saboniuose. Tiesa, į mėgstamą darbą sugrįžti pavyko ne iš karto. Teko paplušėti kolūkyje, padirbėti laiškininke. Bet, matyt, tiesa, kad atkakliausių žmonių norai visada pildosi. Kaip tik tais metais, kai vyresnis sūnus Evaldas įstojo į Šiaulių universitetą, Pranutę pakvietė į Joniškėlio vaikų darželį dirbti auklėtoja. O pastaruosius dešimtį metų pačius mažiausius vaikučius ji globoja Narteikių darželyjemokykloje „Linelis“.

– Savo mažuosius auklėtinius aš labai myliu – jie tokie atviri, visai nemoka meluoti. Ir nė kiek nepykstu, kai mane šaukia ne auklėtoja, o paprasčiausiai Pranute – tai tik rodo, kad mūsų ryšys yra tikrai nuoširdus ir šiltas, – šypsosi Pranutė Krištapaitienė.

unnamed (7)

Trys broliai – Antanas, Sigitas ir Virgilijus su vienintele sese Pranute.

Veikli, geraširdė moteris daug savo laiko skiria ir Sabonių kaimo sodiečių atžaloms. Jau penkerius metus Pranutė, kartu su bendramintėmis Dainora ir Inga, Saboniuose rengia nuotaikingas Šeimos šventes, rašo jų scenarijus, moko vaikus dainuoti, šokti, deklamuoti. O viskas prasidėjo nuo kaimo vaikams surengtos Kalėdų eglutės šventės. Ji susilaukė plataus atgarsio ir gerų atsiliepimų, tad kūrybiškumo nestokojančios entuziastės nutarė, jog reikėtų pramogų ir vyresniems sodiečiams. Taip gimė tradicine tapusi Šeimų šventė, kiti gražūs renginiai.

– Kiekviename kaime yra garbaus amžiaus žmonių, tik su lazdele bevaikštančių senolių. Iš savo kaimo jie beveik niekur neišvažiuoja, todėl džiaugiasi galėdami pamatyti pas mus atvykusį meno saviveiklos kolektyvą, paprasčiausiai pabūti kartu… Nors Švobiškio krašto bendruomenės centras ir jos namai yra Švobiškyje, bet savo salę, kur gali susieiti džiugiomis ar liūdnomis akimirkomis, turi ir Sabonių kaimo žmonės. Saboniečiai priklauso Švobiškio ir aplinkinių kaimų bendruomenei, todėl mielai talkiname ruošiant visus jos renginius. Tačiau norim, kad kažkas vyktų ir pačiame Sabonių kaime, o į talką mums visada ateina bendruomenės aktyvas. Žodžiu, veiklos užtenka visiems, – tikina mūsų pašnekovė.

Bendruomenė įpūtė gyvasties

Pranutė Krištapaitienė užsimena, jog nuo seno turėjusi dar vieną svajonę – dainuoti ansamblyje. Ji išsipildė prieš metus, kai Švobiškio kultūros namuose meno vadove pradėjo dirbti Nijolė Stepulienė ir čia subūrė moterų vokalinį ansamblį.

unnamed (8)

Pranutė Krištapaitienė ir Inga Vaicekauskienė bendruomenių šventėje: Švobiškio krašto bendruomenės kiemelyje pristato kaimo darbštuolių rankdarbius.

– Kartais mes prisijungiam prie joniškėliečių ansamblio „Ramunėlės“. Praėjusį savaitgalį kartu važiavom koncertuoti į Duonos šventę Marijampolėje. Dainuoju ir neseniai susikūrusiame Joniškėlio chore „Volungė“. Valstybės dieną visi kartu giedojome Tautišką giesmę, koncertavome Joniškėlio miesto šventėje. Mūsų vadovė Nijolė Stepulienė – labai šiltas, supratingas žmogus ir jos atėjimas į Švobiškio kultūros namus mums buvo tarsi nušvitusi saulutė. Kartais manęs klausia, kaip visur suspėju, ar nenusibosta tiek daug visuomeninės veiklos. Bet man patinka būti tarp žmonių. Tokį gyvenimo būdą skatina ir sūnūs, neprieštarauja ir vyras, nors jis pats yra labai ramus žmogus, rūpestingai tvarkantis nedidelį mūsų šeimos ūkį. Auginam gyvulius, esam tarp tų retų sodiečių, kurie vis dar laiko karvutes. Visam Sabonių kaime šiandien yra gal tik trys tokios šeimos. Užtat mes visada turim šviežio naminio pieno, varškės, sviesto. Beveik nereikia pirkti ir mėsos, daržovių, – gyvenimu kaime visai patenkinta sabonietė.

Pranutė Krištapaitienė atvirauja, jog materialiniais turtais pasigirti negali, bet turi kitokių turtų, kuriuos labai brangina. Tai jos šeima: vyras Antanas, sūnūs Evaldas ir Julius, broliai Antanas, Sigitas, Virgilijus.

Pirmagimis sūnus Evaldas Šiaulių universitete baigė grafinio dizaino studijas, gavo magistro diplomą ir dabar dirba Šiaulių valstybiniame dramos teatre scenos apipavidalintoju. Be to, talentingas menininkas dažnai kviečiamas puošti miesto erdvių, jose yra sukūręs įspūdingų floristinių skulptūrų. Švobiškio bendruomenės vėliava – irgi Evaldo kūrinys. Jaunėlis Krištapaičių sūnus Julius prieš metus baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, tapo Teisės magistru ir dirba teisėjo padėjėju Pasvalio apylinkėss teisme.

unnamed (6)

Laiminga mama su abiem sūnumis, Juliui gavus Teisės magistro diplomą.

Abu sūnūs nuo mažens buvo linkę prie meno, tad tradicinėse „Metų“ parodose Pasvalio krašto muziejuje dažnai dalyvaudavo visa šeima: Pranutė atveždavo savo nėrinių ir mezginių, jos vyras Antanas ir sūnus Julius – medžio drožinių, Evaldas – savo piešinių ir floristikos kūrinių, kuriais visus stebindavo dar būdamas mokinukas.

– Kai augau aš su broliais, mamytė niekada nebandė mūsų auklėti barimu ar ilgais „pamokslais“: tą darė savo pavyzdžiu, gerumu ir darbštumu. Taip pat savo sūnus auklėjom ir mes: kartu dirbdavom, kartu pramogaudavom. Todėl mūsų vaikai puikiai žino, kaip uždirbami pinigai, žino darbo vertę, – sako sabonietė.

Pranutės Krištapaitienės nuomone, daugelis sodiečių šiandien gyvena gan uždarai, paskendę savo rūpesčiuose. Kad juos išjudintum, reikia su kiekvienu pasikalbėti, asmeniškai pakviesti į talką ar į renginį. Kitaip nedrįsta, nes galvoja: kaip aš ten eisiu, jei niekas nekvietė, jausiuosi svetimas. Bet, kai pakvieti, apsidžiaugia ir mielai ateina. O šventei pasibaigus, padėkoję klausia, kada bus kita. Susvetimėjimas tirpsta ir iš renginio išlydėdama savo kaimo sodiečius jaučiuosi tarsi iš savo šeimos šventės išlydėčiau artimus giminaičius. Bendruomeninė veikla kaimui įpūtė daug naujos gyvasties, – įsitikinusi Sabonių kaimo šviesuolė.

Zina MAGELINSKIENĖ

Vido DULKĖS nuotraukos ir fotokopijos

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Ką apie tai galvoji

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.